Popiežius Lesbo saloje, 2016m. EPA nuotrauka

„Migracijos reiškinys Europos žemyne buvo ir yra sveikintinas dėl tikėjimo, nes daugelis krikščionių, atvykusių iš Rytų Europos, Artimųjų Rytų ar Afrikos išlaikė gyvą tikėjimą ir jį praktikuoja juos priėmusiose šalyse, kurios dažnai pažymėtos stiprios sekuliarizacijos. Tačiau neteisingas migracijos valdymas ar sąmoninga manipuliacija pasitelkus socialinę komunikaciją dažnai sukėlė nesusipratimų ar net priešiškų nusistatymų priimančiosiose bendruomenėse.“ Taip aiškino kun. Jose Maria La Porte, Popiežiškojo Šv. Kryžiaus universiteto (Roma) Socialinės komunikacijos fakulteto dekanas, dalyvaudamas metiniame vyskupų ir migrantų sielovados delegatų susitikime, kurį surengė Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE).

Šią nerimą keliančią mintį jis išsakė Stokholme vykusioje konferencijoje, kurios tema – „Žmonijos judėjimas: migrantų ir žinių srautas. Dialogas ir komunikacija vardan susitikimo kultūros“.

Tris dienas vykusiame renginyje buvo gvildenami tokie Europai svarbūs klausimai – kaip kalbėti žmonėms apie migraciją ir kaip formuoti tinkamą tikinčiųjų supratimą? Kokius įrankius naudoti? Kaip liudyti, kiek gero padaroma Europoje Katalikų Bažnyčios rankomis? Kaip kovoti su netikromis žiniomis, kurios sklando virtualioje erdvėje? Kadangi migracija tampa vis labiau politizuota tema, Europos Bažnyčios nutarė imtis komunikacijos temos. Ekonominės krizės metu viešojoje nuomonėje tarpsta įsitikinimas, kad nacionalinės vyriausybės turėtų visų pirma rūpintis savais piliečiais, o ne migrantais. Baigiamajame komunikate rašoma, kad, jei medijų diskusijose migracija svarstoma tik iš ekonominės ar politinės perspektyvos, rezultatas iškyla akivaizdus: pamirštama nenuginčijama teisė į kiekvieno asmens orumą.

Tad konferencijoje daug dėmesio skirta būtinybei susieti sielovadą ir migraciją, investuoti į komunikacijos specialistų formaciją ir socialinių medijų naudojimą. Per dažnai rizikuojama nesvarstant naudoti pasiskolintas sąvokas iš sričių – politikos, ekonomikos ar sociologijos, kurios kelia sumaištį ar baimę. Kalbėti apie žmonių judėjimą – tai skubus iššūkis, kuriam reikia naujo pasižadėjimo ir iš Bažnyčios pusės. Bažnyčios liudijimas bus daug stipresnis, jei visos pastoracinės sritys liudys tą patį troškimą saugoti žmogų. Negali ginti migrantų gyvybės ir būti prieš gyvybės ar šeimos apsaugą, ir atvirkščiai. Negali ginti gyvybės nuo pradėjimo iki natūralios mirites ir neginti migrantų gyvybės ir orumo, rašoma CCEE komunikate. Konferencijoje dalyvavo ir kitų katalikiškų institucijų atstovai – Švedijos Caritas, Tarptautinės katalikų migracijos komisijos, Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos migrantų ir pabėgėlių skyriaus atstovai.

Pabrėžta, kad reikia vartoti tinkamą žodyną, kai pasakojama apie žmonių judėjimą: aiškiai apibrėžti atskirus atvejus, kurie dažnai būna išimami iš konteksto, ir kritiškai žvelgti į bendrą naratyvą, pabrėžiant susitikimo su kitu svarbą, o ne pasakoti abstrakčiai.