Straipsnis skelbtas liepos-rugpjūčio mėnesių „Artumos” numeryje.

Joel Overbeck/Unsplash.com

Palankumas šeimai deklaruojamas ir politikoje, ir versle, ir gatvės pokalbiuose. Tačiau kai žodžius, pažadus ir sprendimus reikia paversti darbais, tas palankumas įgauna įvairiausių pavidalų: pliusiuku reitingui, „dūmų užsklanda“, nereikšmingu formalumu, o kartais vis dėlto ir realiu teigiamu poveikiu kai kurioms šeimoms. Štai keletas pavyzdžių.

Nuo šių metų dirbantiems tėvams skaičiuojant pajamų mokestį nebegali būti pritaikytas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (PNPD). Vietoj jo pradėti mokėti vadinamieji „vaiko pinigai“. Šeimų organizacijų atstovai kritikavo šį sprendimą. Pirmiausia kliuvo žinia, kad dirbančiųjų skatinimas mokestinėmis lengvatomis naikinamas vietoj jo teikiant piniginę paramą. Be to, panaikinus PNPD, sumažėjo šeimų pajamos, kurios vertinamos siekiant gauti paskolą, nes į šią sumą neįskaičiuojami „vaiko pinigai“, kaip skirti tik vaiko reikmėms. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nesileidžia į diskusijas. Išaiškinimuose apie „vaiko pinigus“ pateikiama viena tiesa: „PNPD pakeitimo išmokomis vaikui poveikis asmens ar šeimos pajamoms bet kokiu atveju yra neutralus arba teigiamas ir negali būti neigiamas.“ Sakote, kad yra kitaip? Jūsų problema!

Kodėl reikėjo supriešinti daugiau uždirbančius tėvus, kurie galėjo panaudoti įstatymais numatytą PNPD sumą, su mažai uždirbančiais, kuriems trūkdavo pajamų, kad galėtų pasinaudoti siūloma lengvata? Kodėl pasirinkta skatinamųjų priemonių – mokestinių lengvatų – atsisakyti vietoj jų gerinimo ir gausinimo, pvz., vaikams išlaikyti reikalingos sumos neapmokestinimas, pajamų mokesčio skaičiavimas nuo šeimos pajamų, įvertinant išlaikomus asmenis ir pan.? Kodėl vis dar stinga politinės valios remti tuos, kuriems reikalinga parama, o kitus skatinti, kad nepatektų į remiamųjų gretas? Taip, tai brangu, nepopuliaru, neduoda greitų rezultatų. Tačiau jei skatintume šeimas, kad jos pajėgtų pačios išsilaikyti – gal ilgainiui jos sustiprėjusios padėtų sunkiau besiverčiančioms?

Dar vienas pavyzdys – moterų įgalinimo tema. Seime vyksta diskusijos, teikiami pasiūlymai siekiant „išvaduoti“ moterį nuo nemokamo vaikų priežiūros ir ugdymo darbo pakeičiant jį apmokamu profesiniu darbu. O pasirinkusios motinystę, kaip svarbiausią gyvenime darbą, moters saugumo užtikrinimas lieka nuošalyje. Motinystė įvardijama kaip moterims primestas, stereotipinis pasirinkimas, o ne atsiliepimas į giliausią moters pašaukimą. Žinoma, moterų ir šeimų situacijų būna įvairių, todėl diskusija apie vieną tiesą neveda reikalingų, teisę pasirinkti užtikrinančių sprendimų link.

Kurti šeimai palankią aplinką yra svarbiausias Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategijos tikslas. Šią strategiją parengė Vyriausybė ir pateikė Seimui svarstyti bei tvirtinti. Smagiausia yra pažvelgti į numatytą viziją:

Atsižvelgiant į šeimų poreikius, išplėtotos lanksčios užimtumo formos, sukurtos ir išplėtotos kokybiškos, prieinamos vaikų priežiūros, ugdymo paslaugos, išplėtotos finansinės paskatos šeimoms, auginančioms vaikus, suteikta galimybių šeimoms pasirinkti būstą. Aukštas šeimos, kaip pamatinio visuomenės instituto, prestižas visuomenėje. Daugėja šeimų, jose gimsta daugiau vaikų. Šeimose puoselėjama pagarbių tarpusavio santykių kultūra, šeimos geba įveikti ir savarankiškai spręsti kylančias psichologines ir socialines problemas, jaučia atsakomybę už savo gerovės kūrimą, vaikų išlaikymą ir ugdymą. Šeimos nariai tausoja ir stiprina savo sveikatą.

Tokioje Lietuvoje tikrai visi norėtume gyventi. O kaip ketinama tai pasiekti? Atsakymą randame Vyriausybės pasiūlyto veiksmų plano priemonėse. Deja, didelėms strategijoje įvardytoms problemoms spręsti parinktos smulkios, nežinia net, ar efektyvios, priemonės. Akivaizdi bendra tendencija neigiamai formuluoti priemones – kuo smulkiau sureguliuoti, nustatyti, nurodyti, ir taip mažai laisvės, pasitikėjimo, lankstumo. Į šeimą žiūrima ne kaip į partnerį, ne kaip į mūsų visuomenės ir valstybės pagrindą, bet kaip į nebrandų darinį, kamuojamą krizių, nepriteklių, neturintį socialinių ryšių. Dažnai siūlomos priemonės nukreiptos tik į vaikus, nors galėtų būti skirtos visai šeimai ir taip prisidėtų prie jos stiprinimo, kas ir deklaruojama strategijos siekiuose.

Simon Rae/Unsplash.com

Analizuojant strategijos įgyvendinimui vertinti pasirinktus rodiklius vėl tenka nusivilti, nes palankumas šeimai numatomas vertinti tik pagal šimtosiomis procento dalimis didėjantį gimstamumą ir ilgėjančią sveiko gyvenimo trukmę. Ambicingesni, pvz., pajamų vienam šeimos nariui augimo iki ne tik minimalų pragyvenimą užtikrinančio lygio, rodikliai nėra keliami. Kokybiniai rodikliai apskritai nenaudojami, nors vizijai pasiekti reikėtų daug kokybinių pokyčių. Belieka tikėtis, kad po šios strategijos svarstymų su visuomene diskusijų bus susitelkta į sąlygų sudarymą, sąmoningumo ugdymą, įgūdžių formavimą ir vengiama numatyti priemones, kurios perimtų šeimos, darbdavių, bendruomenių funkcijas.

Šeimos kaip mūsų visuomenės pamato suvokimo pasigedome ir klausydamiesi Prezidentės metinio pranešimo. Susidarė įspūdis, kad šalies vadovė mūsų visuomenę mato ne kaip sudarytą iš mažų bendruomenių, kurių stiprinimas sustiprintų ir visus, bet kaip pavienių individų visumą. Šeima buvo paminėta vienintelį kartą ir tik kalbant apie pagalbą probleminėms šeimoms savivaldybėse pačios Prezidentės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ kontekste.

Nuo liepos 1 d. įsigalioja naujasis Vaiko teisių apsaugos įstatymas (VTAPĮ). Į ką atkreipti dėmesį tėvams?

Tikriausiai esame girdėję skundžiantis, kad vaikus dabar auginti baisu: tiek visokių reguliavimų ir galimo kišimosi. Ką gi, naujasis VTAPĮ šios įtampos palieka. Kadangi įstatymas priimtas dar vasarį, tikriausiai jau skaitėme apie tai, kad tėvai turi pasirūpinti, jog vaikas iki 6 metų be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros; jog vaiko teisių apsaugos tarnybos bus centralizuotos (pavaldžios nebe savivaldybėms, o SADM); jog iškviesti vaiko teisių apsaugos specialistai įvertins grėsmės lygius (jei jų bus): pirmasis, kai yra problemų, bet ne pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai; antrasis, kai toks pavojus yra ir vaikas iš karto paimamas iš šeimos. Apie vaiko teisių pažeidimus dirbantieji su vaikais įpareigoti privalomai pranešti tarnyboms. Įstatymas netrumpas, jame yra ir daugiau detalių, kurios gal ne visiems svarbios.

Įstatymo kūrėjai pabrėžia teigiamus jo aspektus: teigiama, kad pagerės vaiko teisių apsaugos tarnybų darbo kokybė, padaugės paslaugų šeimoms savivaldybėse ir augs nepakantumas visokių formų smurtui. Tačiau pavojus išlieka: kaip pasiekti, kad neimtume smurto mažinti smurtu?

Šis iššūkis ne tik socialiniams darbuotojams, mokytojams, vaiko teisių apsaugos ar kitiems specialistams, bet ir mums visiems, norintiems gero savo ir kitų vaikams bei anūkams. Štai kieme keturmetė daužo kojomis skardinę čiuožynę ir šiurpina kaimynus garsu, o šalia stovintis kaimynų tėvelis pagrasina, kad iškvies policiją, užuot mėginęs su mergaite draugiškai pasikalbėti. Iš vienos pusės, gerai, kad nėra abejingas; iš kitos – matyt, jam atrodo, kad netinkamo elgesio problemas galima išspręsti pagąsdinus, per baimę. Panašiai ir su šiuo įstatymu. Nuo to, į ką kreipsime dėmesį, priklausys, kaip jis veiks, nes galimybių liko tiek šeimas bausti, tiek joms padėti.

Kažkas sakė, kad įstatymai prasideda ten, kur baigiasi meilė. Kai pamatome ar išgirstame verkiantį vaiką, o gal pastebime kokią kitą problemą kitų šeimoje – ką turėtume daryti, idant veiktume su meile?.. Tikriausiai skambutis tarnyboms, net nepasitikslinus ir nesiaiškinant, kas ir kaip, nebūtų didžiausias meilės artimui ženklas… Juk sunkumus patiriančioms šeimoms dažnai būtent to ir trūksta – kad į jas pačias ir jų problemų sprendimo paieškas bei sunkumus būtų pažiūrėta su supratimu, gal net užuojauta, gal padrąsinimu, o gal joms reikia kokios nors labai apčiuopiamos pagalbos, kad išsispręstų ar pagerėtų jų situacija… Jei galime, skirkime laiko ir pastangų parodyti vieni kitiems savo geranoriškumą, ir tikriausiai rasime, kad visi iš to mokomės ir keičiamės, o vaikai auga saugesni ir laimingesni.

Šie keletas (ne)palankumo šeimai pavyzdžių, liudijančių šeimos politikos silpnumą, tik sustiprina poreikį išgirsti Seime Nacionalinės šeimos tarybos parengtą metinį pranešimą apie šalies šeimų būklę ir šeimos politikos formavimo bei įgyvendinimo padėtį. Ar tai įvyks jau kitąmet? Sunku prognozuoti, nes kol kas Šeimos stiprinimo įstatymas įgyvendinamas vangiai. Matydami tokį žodžių ir darbų neatitikimą, netylėsime.

Teksto bendraautorės yra Jolanta Ramonienė („Šeimos instituto“ vadovė) ir Indrė Gajdosikienė (Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos narė).

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Jolanta Ramonienė, Indrė Gajdosikienė.