BFL nuotrauka

Lietuvos laisvė – tai žodžiai Lietuvos šimtmečio metais skambantys vis dažniau. Atsigręžiama ne tik į Vasario 16-osios Lietuvą, bet ir į Sąjūdžio, kurio įkūrimo trisdešimtmetį birželį minėjome, ištakas bei jį kūrusius žmones. Pokalbis su pogrindžio spaudos platintoju, buvusiu Šiaulių miesto Karių savanorių vadu, žmogumi, kuris nepabijojo pasipriešinti sovietų valdžiai, šiauliečiu ALBERTU ŠPOKU. Pasak jo, su bendražygiais sovietmečiu supratę, kad nėra prasmingesnio darbo, kaip vaduoti tėvynę nuo okupantų.

Ar galite papasakoti apie savo vaikystę, kaip jūsų šeima buvo susijusi su patriotiška veikla? Kas jus labiausiai įkvėpė jaunystės metais?

Gimiau 1943 metais Padubysio valsčiuje, Aušraičių kaime. Mano dvasiniam formavimuisi daugiausia įtakos turėjo mano senelių, tėvų pareigingumas bei darbštumas. Visam mūsų gyvenimui padarė įtaką gimtinė, tas kaimas, kuriame ir seneliai, ir tėvai buvo tarsi suaugę su gimtąja žeme, ir aš nejučiomis visa tai perėmiau. Karo neprisimenu, bet kuo puikiausiai prisimenu Lietuvos partizanus. Kai kurie iš jų buvo mano tėvo draugai ar bendraklasiai. Jie vėlai naktimis ateidavo pas mus pavalgyti. Pamenu savo mamą, kepančią kiaušinienę didelėje juodoje keptuvėje, tiek daug, kad visiems užtektų. Valgydami jie niekada nepalikdavo ginklo, visada laikydavo šalia, jei netikėtai užpultų priešai. Šitie vyrai mane įkvėpė, nes savo akimis mačiau, kaip jie alkani, šaltuose bunkeriuose aukojasi dėl Lietuvos. Tai ir suformavo mano mastymą, davė man supratimą apie pagarbą ir meilę. Tas supratimas iš pradžių buvo skirtas mažiems dalykams – savo kiemui, savo stalui, prie kurio valgai. Tai yra paprasti dalykai, bet jei tu juos myli, tu myli ir Lietuvą.

Kartą išgirdau, kaip Vilko būrio vadas Navickas, kalbėdamas su tėvu, prasitarė, kad netrukus ateis amerikiečiai ir išvaduos mūsų Lietuvą. Aš jau tada, būdamas visai mažas, labai stipriai jaučiau, kokia yra žiauri sovietų valdžia, kad Amerika taip lengvai nesiims kariauti su rusais. Kad jie nepadės, suvokiau net savo vaikišku proteliu. Kaip ir sakiau, mano patriotiškas mintis daugiausia išaugino partizanai, jie buvo man pavyzdys. Jie man padėjo suprasti, kad negali bėgti nuo okupacijos, o turi sustoti ir pažvelgti jai į akis, nes jei kažkur bėgsi ieškodamas, ko nepametęs, tai tuomet tu nemyli savo krašto.

Albertas Špokas Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriui Raimundui Balzai perduoda Jadvygos Petkevičienės 1988 metais siūtą vėliavą. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar buvo kažkoks įvykis, kuris jus paskatino eiti patriotišku keliu?

Tai atėjo po truputį, taip pat, kaip ir pats Sąjūdis, kuris lėtai noko. Augdamas vis aštriau supratau, kad nėra normalu, jog daug lietuvių bijo kalbėti gimtąja kalba. Pamenu, kai jau buvau šiek tiek paaugęs, man ir broliams tėvai liepdavo stovėti prie lango arba eiti į kiemą, stebėti, ar niekas neateina, kai klausydavosi „Laisvės radijo“ ir „Amerikos balso“. Bijodavom, kad neateitų nepažįstamas žmogus ir neišduotų. Tai tokie smulkūs dalykai mane brandino. Tačiau buvo ir įvykis – Romo Kalantos susideginimas 1972 metais, kuris mane sukrėtė ir paskatino veikti. Pamenu, po to įvykio ėjau iš universiteto namo, pykau ant žmonių ir savęs, galvojau: „Negi nė vienas lietuvis nenori pasipriešinti Sovietų Sąjungai?“ Tada nusprendžiau, kad aš galiu kažką dėl to padaryti.

Gal galite plačiau papasakoti apie Romo Kalantos susideginimą?

Tą dieną, kai susidegino R. Kalanta, labai daug studentų Kaune išėjo į masines demonstracijas. Jie tuojau pat buvo apsupti rusų kariuomenės ir milicininkų. Žinau, kad daug studentų buvo kraupiai sumušti už norą pasipriešinti, daug išmesti iš aukštųjų mokyklų, bet daug buvo ir užverbuoti KGB pareigūnų. Apie įvykį sužinojau tik iš pažįstamų žmonių lūpų: juk nebuvo nei lengvai pasiekiamo interneto, nei mobiliųjų telefonų. Tą dieną, kai buvo laidojamas R. Kalanta, nuskubėjau į traukinių stotį, galvojau sėsti į pirmą traukinį, važiuoti į Kauną. Tačiau teko nusivilti, nes man pasakė, kad, deja, visi traukiniai yra sustabdyti. Nesu tikras, ar važiavo koks traukinys į Vilnių, bet tada pamąsčiau, kad nėra prasmės vykti į Vilnių, nes iš ten tikriausiai vis tiek negalėsiu patekti į laidotuves. Tai buvo žiauru, ir manau, kad tas įvykis mums, lietuviams, parodė, jog nebegalime tylėti. Nors, mano galva, rusų okupantai matė, kad kiekvieno mūsų širdyse auga pasipriešinimas, kurio nesustabdysi. Taip pat manau, kad rusų valdžia suprato, kaip sunku iš jaunimo galvų išguiti augantį patriotišką mąstymą.

Albertas Špokas prie paminklo karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Agluonoje (Latvija). Asmeninio archyvo nuotrauka

Papasakokite plačiau, koks buvo jūsų vaidmuo pogrindyje.

Spausdinau ir platinau spaudą. 1972 metais gavau pirmąją spausdinimo mašinėlę, darbą pradėjau namuose. Kad gautum penkis egzempliorius iškart, reikėdavo sudėti po penkis lapus ir kalkę tarp kiekvieno lapo. Senos mašinėlės buvo visiškai kitokios nei dabar, sunku buvo dirbti. Pamenu, tik pradėjus dauginti pirmąjį egzempliorių, pamačiau, kad visas mano butas tiesiog gaudžia nuo spausdinimo. Išsyk supratau, kad nieko gero iš to neišeis, neišspausdinsiu nė lapo, kai jau būsiu įduotas KGB. Todėl nusprendžiau savo veiklą perkelti į Dirvonų kaimą, prie Kurtuvėnų. Susitariau su savo gerais draugais, kad parūpintų raktus nuo apleisto pastato. Ten dažniausiai ateidavau naktimis, kad niekas nematytų. Žiemomis būdavo siaubingai šalta, nes bijodavau užsikurti ugnį. Langus dažniausiai uždangstydavau antklodėmis, kad aplinkiniai nieko neįtartų. Žmonės iškart suprastų, kad kažkas viduje vyksta keisto, jei name tamsu, o iš kamino rūktų dūmai. Nors ir būdavo labai šalta, aš nepavargdavau. Tuomet tiek mano, tiek bendražygių mintyse būdavome labai pasišventę, mes žinodavom, kad nėra prasmingesnio darbo, kaip išvaduoti savo tėvynę nuo okupantų. Nebūdavo tokios minties, kad gali susirgti, ar pavargti.

Kokius žurnalus daugindavote, kur juos platindavote?

Daugiausia spausdindavau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikas“, „Dievas ir Tėvynė“, universiteto leidinį „Alma Matter“, taip pat „Aušrą“. Tuos padaugintus žurnalus atnešdavau į kelias bažnyčias, kunigai juos toliau perduodavo patikimiems žmonėms. Daugiausia dirbau su Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios kunigais, Bazilionų ir Polekėlių bažnyčia. Dažniausiai išdalindavau apie dvidešimt egzempliorių.

Albertas Špokas kalba parodoje „1991 m. Sausio 13 -oji“ Šiaulių fotografijos muziejuje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokie buvo jūsų santykiai su KGB?

Kai susipažinau su pogrindžio bendražygiu Jonu Petkevičiumi, kuris su žmona Jadvyga rūpinosi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikų“ platinimu, žinojau, kad mes abu buvom nuolat sekami. Matėme ir žinojome, kad KGB agentas, namo „liftininkas“, užrašinėdavo, kas ir kokiu laiku ateina pas Petkevičius į namus. Atėjusius žmones fotografuodavo, stengdavosi įrašyti, ką jie kalba, ir juos sekdavo. Kai aš užsukdavau dėl ko nors pasitarti, mes visada kalbėdavome tik išėję į gatvę.

Pamenu, praėjus kažkiek laiko nuo pažinties su J. Petkevičiumi, mano sūnus nusprendė stoti į Dailės akademiją. Dar prieš stojamuosius egzaminus įtariau, kad mums iškils nesusipratimų ir sūnaus nepriims. Per stojamuosius egzaminus mano sūnų apkaltino, kad piešiniai yra ne jo. Kiek vėliau sužinojom iš pažįstamo dėstytojo, kad viskas buvo suplanuota dar gerokai prieš egzaminus. Praėjus šiek tiek laiko po stojamųjų egzaminų, į namus pasibeldė du KGB pareigūnai. Pasakė, kad jei padėsiu jiems, mano sūnų tuojau pat priims į Dailės akademiją. Atsakiau, kad ir be piešimo mano sūnus galės dirbti kitus darbus, nepasirašiau jų planui. Tokie būdavo nuolatiniai KGB šantažai. Vykdavo ir kratos, tardymai dėl mano veiklos, bet tuo metu tai buvo „normalu“.

Kaip nutraukėte pogrindžio spaudos platinimą?

Aš dainavau chore „Varsa”. Prie mūsų prisijungė naujokas. Kelis kartus prie manęs priėjęs pradėjo mane kalbinti. Taip susidraugavome, pradėjau juo pasitikėti. Supratau, kad turiu dar vieną bendražygį. Šiek tiek vėliau pradėjau jam duoti savo spausdinamas kronikas, kad galėtų paskaityti. Tik po besitęsiančių KGB kratų ir tardymų pradėjau įtarti, kad jis yra užverbuotas. Pasirodo, žurnalai nukeliaudavo pas pareigūnus, o jie leidinius fotografuodavo. Lengva tada būdavo susekti, iš kokios mašinėlės spausdinta, nes kiekviena mašinėlė buvo autentiška savo raidžių formatu ir šriftu. Kai kviesdavo mane į tardymus, parodydavo bylas su įsegtais straipsniais. Taip pat turėdavo balso įrašus iš mano viešų kalbų prieš okupantus Šiaulių savanorių kapinėse.

O viskas baigėsi ne akimirksniu. Apie 1988–1989 metus nepriklausomos Lietuvos troškimas pradėjo skambėti nebe pavienių žmonių lūpose. Laikraščiuose vis dažniau pasirodydavo laisvesnio pobūdžio straipsnių, kad okupacija nebegali tęstis. Vis dažniau gatvėse išgirsdavai, jog reikia branginti ir ginti gimtinę, nebebūdavo tokio stipraus spaudimo iš rusų pusės. Lietuvos Sąjūdis brendo po truputį, ir tikrai ne akimirksniu viskas prasidėjo.