Jacques Fesch „Šviesa virš ešafoto“. Vilnius: „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2018 m. Vertė Marija Bogušytė.

Jacquesas Feschas gimė 1930 m. balandžio 6 d. turtingo bankininko šeimoje. Vaikystėje jam nieko netrūko, gal tik tėvo meilės. Vos sulaukęs pilnametystės vedė, susilaukė dukters, tačiau netrukus paliko šeimą, susirado prastos reputacijos draugų. 1954 metų vasario 25 dieną kartu su jais įvykdė banko skyriaus apiplėšimą Paryžiuje. Jo bendrininkai sugebėjo pabėgti, o jis per sumaištį pametė akinius. Kai policininkas su ginklu rankoje pastojo  Jacquesui Feschui kelią, apimtas panikos jis šovė. Pataikė tiesiai į širdį, nors buvo trumparegis. Persekiotas minios ir sulaikytas kito policininko,  buvo uždarytas į kalėjimą ir po trejų metų nuteistas mirties bausme. Kalėjime, ilgai kalbėdamasis su advokatu, kuris buvo tikintis žmogus, ir kapelionu, patyrė atsivertimą. Po jo visiškai atsidavė Dievo valiai, daug meldėsi – dažnai miego sąskaita, pasninkavo, metė rūkyti. Rašė dienoraštį ir susirašinėjo su daugeliu žmonių. Mirties bausmė buvo įvykdyta 1957 metų spalio 1 dieną. Prieš pat egzekuciją žmonos mamai rašė: „Pasistenk plačiai atmerkti akis ir šioje tariamoje bausmėje įžvelgti Dievo meilę. Neįsijausk į savo skausmą, remkis į Dievą ir gailėkis tik viena: nuodėmių prieš Dievą. Tai didžiausias gyvenimo tikslas. Mes visi mirtingi ir anksčiau ar vėliau paliksim šitą ašarų pakalnę, svarbiausia iškeliaut su taika.  Kristus atėjo pasaulį išgelbėti, o ne pasmerkti.“

Dalinamės „Katalikų pasaulio leidinių“ leistos knygos ištrauka.

Naujas gyvenimas

Taip po vienų kalėjime praleistų metų Žakas Fešas atvėrė savo sielos duris tikėjimui. Priėmė jį visiškai, nieko nelaukdamas, autentiško Dievo patyrimo akivaizdoje, asmeninėje patirtyje, kuri kiekvieno mūsų yra unikali ir ypatinga. Tik tas, kuris ją patyrė, gali apie ją kalbėti.

1955 m. gegužės 14 d., šeštadienis 

Mano broli Tomai (jo draugas vienuolis),

ačiū tau už ilgą laišką, jis man labai padėjo! Sujungė su tavimi pačiais švelniausiais saitais. Kaip norėčiau sugebėti paaiškinti tau, ką taip nuoširdžiai jaučiu! Bet niekada nemokėjau aiškiai reikšti minčių.

Tas puikybės ir egoizmo akmuo, atstojęs man širdį, buvo sterilus, labai sterilus. Maldauju Viešpaties padovanoti man tikrą širdį ir iš bedugnės gilumų Jo šaukiuosi, To, kuris mano balsą girdi. Iš visų jėgų dėkoju Viešpačiui, pasigailėjusiam mano sielvarto ir į mano nusikaltimus atsakiusiam meile. Kaip gerai tu mane supranti! Taip, begalinis skausmas ir džiaugsmas apima sielą vienu metu, pirmą kartą verkiu džiaugsmo ašaromis, neabejodamas, kad Dievas man atleido ir kad dabar Kristus gyvena manyje per mano kančią ir meilę... Nors ir atveriu tau savo sielą, vis dar esu gan silpnas krikščionis, žinoma, atgailaujantis, kupinas geranoriškumo, tačiau bevalis, man labai reikia Jo meilės, Jo stiprybės ir Jo pasigailėjimo. Kaip tu man pernai rašei: „Nuo mano veido dar garuoja išdžiūvęs kraujas“, neretai mane apninka apatija, rezignacija, ir aš esu nelaimingas, nes jaučiu, kad tomis akimirkomis bet koks džiaugsmas mane būna apleidęs, tuomet lieka tik neviltis. Prašau Jo, kad niekada manęs nepaliktų, kad padėtų man ir mane apšviestų, suteiktų jėgų pakelti kančias, kurias Jo gailestingumas man siuntė, kad gimčiau šviesoje, man, kuris kartu su kitais smeigė Jam vinis į delnus. Tačiau Jis yra Gailestingumas, ir dėl Jo paties įstatymo Juo pasiklioviau. Broli, man reikia tavo maldų. Meldžiuosi už tave, bet ta šviesa, kuri sklinda iš visiškų tamsybių, dar labai silpna. Ar Dievui ji vis tiek maloni?

Kol kas galiu rašyti tau, kiek noriu, turime teisę parašyti šešiasdešimt eilučių per dieną, ir laiškų galiu gauti, kiek man jų siunčia. Bet po nuosprendžio leidžiamas tik vienas laiškas per mėnesį ir tik iš šeimos narių, po keleto mėnesių mane teis, gal net birželį. Taigi, broli, mums turės užtekti vien tikėjimo saitų. Man negalima dalyvauti šv. Mišiose, esu griežtai prižiūrimas, kapelionas tokiems kaip aš turi švęsti atskiras, individualias Mišias.

Palyginti su tavo gyvenimu, kurį aprašei paskutiniame laiške, čionykštės taisyklės ne tokios ir griežtos, išskyrus amžiną vienatvę ir gyvenimą tarp keturių sienų. Sunku prie to priprasti. Be Dievo tai tebūtų tamsos ir nevilties tunelis, lengva virsti visiška padugne ar laukiniu žvėrimi.

Turiu puikų advokatą, esu jam labai skolingas, per šiuos pragaro metus jis nesiliovė man kėlęs ūpą ir rodęs kelią į šviesą...

O štai Pieretė išgyveno ir vis dar gyvena sunkų laikotarpį...

Bučiuoju tave per Jėzų Kristų.

Tavo brolis Žakas