Eidvilė Viktorija Buožytė, „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“, leidykla „Nieko rimto“, 2018. Iliustravo autorė.

Rašytoja ir iliustratorė Eidvilė Viktorija Buožytė debiutuoja vaikų literatūroje spalvinga ir pozityvia istorija mažesniems skaitytojams Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė. Nors anotacijoje autorė pristatoma kaip „rašanti iliustruotoja“, matyt, tiksliau ją būtų įvardinti kaip iliustruojančią rašytoją, nes visas pasakojimas sunertas derinant vizualius ir teksto sprendimus į vieningą visumą. 

Knyga pasižymi tiek įdomia, vaikams aktualia tema parašyta istorija, tiek teksto-vaizdo prasminiu sąryšingumu. Pagrindiniai veikėjai – kibiras Čarlis, pelė Pupelė ir vorai, juodas katinas, neklaužada senas barsukas, kregždės bei kiti – siekia svarbiausio: sukurti ryšį ir palaikyti vienas kitą įvairiose tiek dramatiškose, tiek nesaugumo aplinkybėmis.

Juokingos ir tarsi sulėtintame filme rodomos pagrindinės susipažinimo, draugystės užsimezgimo, išbandymo situacijos: tekstą harmoningai papildo, o gal net tiksliau būtų sakyti, išpildo, tarsi prideda papildomų prasmės niuansų, iliustracijos, kurias šioje knygoje galima vadinti tekstu. Pelytė, susipažįstanti su iš pirmo žvilgsnio sukriošusiu kibiru, vaizduojami kaip didelio ir mažo, priešingybių draugystė, dažna istorijose vaikams. Ir nors kibiras pelę palaikė „pūkuota Pupele“, ji dėl to visai neįsižeidė. Tai dar viena iš daugelio kitų knygos veikėjų savybių: draugiškumas, geranoriškumas, švelnumas, jautrumas, atsivėrimas nuotykiui ir pagalbos iš draugų priėmimas. 

Knygos „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“ viršelis

Kibiras Čarlis, pasirodo, esąs ne tik patyręs keliautojas ir užsienio kraštų žinovas, pats kilęs iš Amerikos (tuo grindžiamas ir toks germaniškas vardas), bet ir pažinęs piratus bei žinantis, kas yra lietaus upės, tokios nepažįstamos mažai pelytei.

Knygoje nuotykiai prasideda tada, kai vargšas barsukas buvo pastebėtas akylojo katino, kurio geltonai juodos akys per du puslapius nori nenori sukelia šiurpą, bei yra savotiška aliuzija į laivus, plaukiančius jūroje žiūrint iš viršaus. Nelaimės ištiktas, lietaus upėje besikapanojantis barsukas pagalbos nesišaukė, bet švyturio gyventojai patys susiprato imtis gelbėjimo veiksmų. Nuo šio momento knygos istorija vis daugiau ir daugiau vizualėja, gausėja pasakojimo vaizdu, o ne tekstu ir skaitytojai gali vis labiau grimzti į kontempliacinę būseną: paliekama erdvės pamąstymui, prisiminimams ir mažiems skaitytojams dažnai kylantiems intarpams, „o kaip buvo man...“ išsipildymui.

Iliustracijos spalvingos, akivaizdžiai nebijoma ir tamsesnių, juodų, pilkų, mėlynų spalvų bei atspalvių, bet svarbiausia, kad jos yra kalbančios ir tarsi gyvos: besipurtantis vandenį barsukas, maži vandens lašeliai, krentantys ratu, žolės lietuje, sulinkusios nuo drėgmės ir gal iš baimės? Nors katinas visoje istorijoje lyg ir nekelia grėsmės pelytei, tačiau kai kuriose iliustracijose grėsmingai stebi mažylę iš viršaus, toks juodas ir didingas, lyg būtų susiruošęs pelę sumedžioti ir praryti. Pelytės didysis žygis ieškant dingusio draugo kaip ir krabo pamokos šokinėti ant akmenų užfiksuotos ne tekstu, o vaizdu: ieškant šen bei ten, virš, po, šalia akmenukų, žolynėlių, vabzdelių. Pupelės leidimasis nuo uolos: toks grakštus ir linksmas, staiga pakeičiantis pasakojimo, knygos kryptį ir keliantis skaitytojo nuostabą, juk knygos tikrai skaitomos ne tik iš kairės į dešinę, bet ir iš viršaus žemyn. 

Draugams susitikus istorija baigiasi laimingai, Pupelė naktimis šmurkšteli po kibiru ir abudu saldžiai miega. Pasaulyje esama itin pozityvių istorijų, laimingų, o ne tragiškų pabaigų, ramybės jausmo ir tikrų draugysčių – tokią žinią siunčia kūrėja skaitytojui.