Nuotraukoje – liaudies meistras Tomas Miškinis.

Įsibėgėjus Romo Treinio „Dziedo“ skaitymui, iš atminties lenda Zoro vardas. Zoras dzūkiškai gal Dzoras, gal ir ne. Šiais laikais kultūra nėra vientisa, nėra jokių ją viską apimančių sąsajų (išskyrus valstybinę kalbą ir šiek tiek valstybės biudžeto), todėl niekas neprivalo žinoti, kas buvo Zoras. Tadas Blinda įpareigoja labiau. Lyginant su juo ir pristatomi visokiausi zorai.

Pavyzdžiui, prie viršelio su Zoru nuotraukos skaitome: „Išradingai supindama vaizduotę su tikrove, Isabel Allende romane „Zoro jaunystė“ pasakoja, kaip Kalifornijoje gimęs vaikinas, pusiau ispanas, pusiau indėnas, vardu Diegas de la Vega, tapo mitiniu personažu, savotišku Tadu Blinda. Būsimasis Zoras, gavęs indėnų kovos krikštą, išvyksta į Ispaniją baigti mokslų, tampa neprilygstamu špagos meistru, įsimyli žaviąją Chulijaną...“ ir taip toliau.

Dziedas turi dzūkų, lietuvių ir škotų kraujo, taigi yra mišrūnas kaip Zoras. Ar toks išvardijimas (ypač dzūkų ir lietuvių atskyrimas) nėra visiška nesąmonė, pasiaiškinsime toliau.

„Dziedo“ skaitymas – tarsi važiavimas trikinke, kurią traukiantys arkliai juda skirtingais istoriniais tarpsniais, tačiau ant pasostės besikratantis skaitytojas neišvirsta lauk, nes istoriniai siužetai gana darniai kaukši tuo pačiu ritmu: jei meilė, tai triskart meilė, jei skerdynės, tai visais laikais.

Knygos viršelių žinios atitinka kūrinio hibridinį žanrą. Įspūdingas portretas ir pavadinimas „Dziedas“ pirmame viršelyje žada daug, bet toje povyzoje mažiausiai Plunksnelės, to dzūkiško Dzoro – kontrabandininko, šiurpinusio okupantus – pradžioje lenkus, paskui sovietus. Kitas kietas viršelis (jis ir paskutinis), iš kurio žvelgia velionis R. Treinys (1957–2018), praneša apie tai, ko nežadėjo pirmasis portretas – knygoje raizgoma ir škotiška linija. Ramzomis virtusių Ramsay’ų klano škotų istorija Lietuvoje apima laikus nuo Jono Karolio Chodkevičiaus (1560–1621) kovų Livonijoje iki Napoleono žygio į Rusiją 1812-aisiais. Prieštaringų žinių, kurias siunčia viršeliai, sugundytas skaitytojas kimba į tekstą, galbūt jų neištyręs. Prie to dar grįšime.

Hibridinis žanras? Pasak žodynų, hibridas yra: 1) gyvūnas ar augalas, gautas sukryžminus nevienodo paveldimumo organizmus, mišrūnas; 2) žodis, turintis kilmės atžvilgiu vienos kalbos šaknį, kitos – priešdėlį ar priesagą, arba žodis, turintis atskirų kalbų šaknis bei kamienus.

„Dziedas“ turi romano (kas yra romanas?) pradžią, kino scenarijaus vidurius, natūralią tos romano pradžios pabaigą – Dziedui pastatomas antkapis, ant kurio užrašyta „A. A. PETRAS RAMZA 1904–2008“.

Nors ir suraikytas žanrais, hibridinis „Dziedas“ skaitytinas visas, gal net vienu kartu, kaip kad valgomas sandvičas.

(Su didžiausia pagarba Jono Jablonskio 150-mečiui išleistos elektroninės knygos „Į pagalbą valgiaraščių tvarkytojams“ sudarytojai Albinai Šiupienienei leidžiame sau „sandvičą“, nors iš suvožtinio tikrai daugiau naudos, net ir svarstant apie literatūrą. Sandwich – nuoroda į salą, iš kurios atkeliavo Dziedo protėviai Ramzos: ketvirtasis Sandvičo grafas Johnas Montagu (1718–1792), azartiškas kortuotojas, pareikalavo gabalėlio jautienos, įdėto tarp dviejų pakepintos duonos riekelių, kad nereikėtų teptis rankų ir nutraukti lošimo. O paisant J. Jablonskio dvasios, žinoma, geriau suvožtinis – romanas irgi gali būti toks.)

Suvožtinis „Dziedas“ taip sulipdytas (tikras sumuštinis), kad scenarijų „įdaras“ neiškrapštomas iš pradžios ir pabaigos „riekelių“. Didesnioji „Dziedo“ dalis yra tekstas vaidybinio filmo prodiuseriui ir režisieriui. Tačiau nesitiki, kad filmas būtų greitai pastatytas.

Teikti malonumą – vienintelė beletristikos (belles-lettres, „gražių laiškų“, t. y. grožinės literatūros, jei kas pamiršo) paskirtis, dėl kurios nesiginčijama. Daug „Dziedo“ skaitymo malonumų susitelkę teksto pradžioje – iki prasidedant „kinui“.

R. Treinys pradeda pasakoti pirmuoju asmeniu. Jis apsigyvena Dzūkijos šiluose, gerokai besiskiriančiuose nuo autoriaus gimtosios Vidurio žemumos, „kur kaimai – miesto tipo gyvenvietės, o žmonės – kaimo tipo miestiečiai“.

Jei būčiau gavęs paskaityti ir tiek įsiskaityčiau, kad turėčiau nuomonę (vis dėlto apie 6 val. gryno darbo su knyga), būčiau pataręs autoriui atskirti literatūrą nuo instrukcijų kaskadininkams. Pastarąsias sutraukti arba išmesti, o iš literatūros su pincetu išgraibyti klišes ir sausu skudurėliu išvalyti sentimentalumą.

„Dzūkijoje viskas buvo kitaip“ – tai R. Treinio atliktų etnografinių tyrimų santrauka. „MANO DIEWAS IR MANO WISKAS“ – užrašas ant staliaus Tomo Šilinio išdrožto kryžiaus. Būtent T. Šilinio portretą matome pirmame knygos viršelyje: „Kairės rankos nykštys buvo perrištas virvuke, matyt, slepiančia įpjautą žaizdą.“ Portretas įtaigus, skaitant sunku jo netapatinti su Dziedu, nors tai kitas asmuo.

Knygos pradžią galima lyginti su laipsnišku scenos apšvietimu ir šviesų junginėjimu spektaklio metu (a. a. R. Treinys buvo Jaunimo teatro šviesų dailininkas, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus asistentas). Dzūkijoje autorius daug visko pamatė, tačiau tekste sąžiningai, pedantiškai bandė apšviesti tik esmes. Dzūkai jam tarsi kita gentis, kurios sielą būtina aprašyti, lyg būtumei gavęs kelionių žurnalo užsakymą.

Kaip elgtis svetimoje teritorijoje? „...štai ką pastebėjau pats – jei prie kompanijos atėjęs kaimietis ne pajuokauja, o visu rimtumu pradeda kalbėti apie reikalą, vyrai suklūsta, neretai net ima ignoruoti atėjusįjį. Kažko tas velnias iš jų nori, kažko gudrauja, kažkur suka, žaltys!“

Knygos pradžioje pripaveiksluota daug žavių fragmentėlių. Į maždaug tris puslapius sutilpusi Klano istorija – maža studija apie Lietuvos piliečių savižudybių priežastis (sąvoka „lietuviai“ čia tiktai klaidintų, kadangi dzūkai yra dzūkai, o Dziedo sodybą nupirkę naujalietuviai – kitokia padermė).

Visas tas pradžios margumynas, kuriame aptartos dzūkų pravardės, pristatyti šunys Tobis, Ricka, Bartas, katinas Mangoldas, aprašyta „sachara“ su beržu vidury, veda prie Dziedo. Autoriui jis primena dzeno patriarchą Darumą, kuris nusipjovė blakstienas, nes užmigo bemedituodamas. Darumo istoriją Dziedas pakomentavo taip: „Cik iš didelės meilės mums laista pasijuokci iš Dzievo.“

Japoniškos „baikos“ – ne vienintelis „globalios Lietuvos“ prisilietimas prie Dzūkijos rezervato čiabuvių. Dziedas įjunksta į autoriaus pakištą „Guinness“ alų. Tačiau spyruokliuojanti Dziedo eisena prigimtinė, o ne kokios nors chemijos sukelta, nors ir užfiksuota „globalios Lietuvos“ žvilgsniu: „Kaip iš akies trauktas kreko apsirūkęs Harlemo juodis.“

Dziedui skardinėje, o semiotikui tekste „Guinness“ yra ta žyma, nuo kurios prasideda „kinas“. Pirmasis scenarijus apie Plunksnelę – tą patį Dziedą, tiktai jauną. Tai Dziedas, kuris yra Zoras.

Pasak Plunksnelės, jo tėvas, buvęs caro armijos karininkas, asmeniškai pažinojęs Lietuvos prezidentą (gal A. Smetoną?), Joną Basanavičių, kažkurį iš Biržiškų ir veik visą kariuomenės štabą, tapo okupuotų Pietų Lietuvos žemių rezidentu, o Plunksnelė – kurjeriu, pristatančiu žvalgybos duomenis Alytun.

Lenkmetis, santuoka su Adele, draugystė su žydais Jokūbu ir jo sūnumi Izia, sovietų okupacija, partizanavimas, gyvenimas su padirbtais dokumentais – Plunksnelės kelio gairės iki Petro Ramzos antkapio.

Plunksnelės istorija pinasi su dar dviem naratyvais: škoto Edgaro Ramsay‘aus nuotykiais Lietuvoje XVII a. pradžioje ir jo palikuonio Kėdainių bajoro Tomo Ramzos, Napoleono kariuomenės Pirmojo lietuvių dragūnų pulko savanorio, gyvenimu, pasibaigusiu žūtimi 1812 m.

Suvožtinio romano scenarinis įdaras kai kur tempia iki smagių novelių, prašančių šiokio tokio dailinimo, kad būtų galima guldyti, pvz., greta Kristinos Sabaliauskaitės „Danieliaus Dalbos ir kitų istorijų“ ar „Silva Rerum“ fragmentų. Kita to „kino“ dalis, beje, gana nemaža, yra reportažiškai sudėlioti siužetai – tarsi juodraščiai kaskadininkams ir batalinių scenų statytojams. Tai būsimo (ir veikiausiai neįmanomo) kino gamybos grandis.

Čia būtų galima braukti storą brūkšnį ir parašyti: samprotavimų apie „Dziedo“ tekstą pabaiga.

Tačiau paraštės dažnai įdomesnės už raštą. Paraštėse perskaičiau, kad maždaug vienus metus rašytas romanas buvo baigtas 2010-aisiais ir apie septynerius skaitinėtas visokių žmonių: draugų, pažįstamų, gal net leidėjų. Galiausiai „Tyto alba“ išleido knygą.

Jei būčiau gavęs paskaityti ir tiek įsiskaityčiau, kad turėčiau nuomonę (vis dėlto apie 6 val. gryno darbo su knyga), būčiau pataręs autoriui atskirti literatūrą nuo instrukcijų kaskadininkams. Pastarąsias sutraukti arba išmesti, o iš literatūros su pincetu išgraibyti klišes ir sausu skudurėliu išvalyti sentimentalumą.

Dar būčiau pasiūlęs pasiskaityti pavyzdinių istorinių romanų, pvz., Patricko Rambaud „Mūšį“ ar Giuseppe Tomasi Di Lampedusos „Leopardą“ (pastarojo pirmąjį lietuvišką leidimą neseniai nusipirkau Ukmergės turguje už vieną eurą). Tikėtina, kad R. Treinys nebūtų panoręs panašėti į Lampedusą, gal net į Karlą May nenorėtų panašėti (kadangi dzūkai ne indėnai), tad iš patarimų apkabos būčiau ištraukęs, manau, visai priimtiną siūlymą pagal Zoro klodą romane sukurti komiksus.

Kai kurios romano scenos prašosi perkeliamos į siužetines fotografijas. Pavyzdžiui, kompozicija, primenanti Trevi fontaną Romoje: „Ant kriauklės pagrindo, kaip pats brangiausias perlas, gulėjo nuogas kūdikis. O visos kompozicijos centre iki pusės iš ledo kyšojo Imperatoriaus gvardijos grenadierių kapitonas... kairė ranka praskėstais pirštais tiesėsi į priekį, dešinės, kaip ir pusės veido, nebebuvo – pasidarbavo vilkai.“

Pats Dziedas neišsitektų fotografijose. Tai kino vaizdinys, galintis būti personažu, bet ar būtų – nežinomų režisieriaus ir aktoriaus meistrystės dalykas. Pirmasis Dziedo su lazda pasirodymas, kai jis duoda autoriui gerą patarimą, atliepia Edgaro Ramsay’aus sutiktam lietuvių druidui. Tos druidiškos linijos galutinis taškas – Dziedo mirtis nuo žaibo. Ekrane tai galima parodyti labai efektingai.

Ar tikri istoriniai faktai? (Ne apie alkanus vilkus kalba.) „Dziedo“ atveju galimi du požiūriai. Viena vertus, galima sakyti, kad tai beletrizuoti Dziedo pasakojimai. Tarkime, Dziedas sako, kad jo tėvas pažinojo J. Biržišką, ir mes nesukame galvos, ar Dziedas nesuklydo dėl vardo – juk buvo ir J. Biržiška.

Dėl klišių ir sentimentalumo R. Treinys gal pakartotų, kad toks dzūkų jausmingumas, toks buvo Dziedas, tačiau su mirusiu autoriumi nepasiginčysi. Bet kodėl šiais hibridiniais laikais reikėtų baidytis klišių? (Mielai su ko nors susilažinčiau, kad nuo postmodernizmo pavargusi publika tą dalyką ims vadinti hibridizmu.)

Pasak Dziedo, Napoleono armijai besitraukiant Smolensko keliu, kazokų atamano Matvejaus Platovo įsakymu kelio apylinkėse naikintos visos maisto atsargos, netgi žudyti rusų valstiečiai su šeimomis – kad tik prancūzams nieko netektų. Teiginys įdomus įvairiais atžvilgiais. Juk laisvų valstiečių beveik nebuvo – dauguma priklausė ponams arba valstybei. Ar žmonių žudymas buvo suverstas prancūzams, nes valstiečių savininkai galėjo pareikalauti kompensacijų? Ar liko dokumentų, kurie liudytų apie tokius dalykus? Jevgenijus Ponasenkovas neseniai Rusijoje išleido gerai dokumentuotą, tačiau ideologiškai skandalingą Napoleono žygio į Rusiją istoriją. Napoleono antpuolis, anot J. Ponasenkovo, buvęs prevencinis smūgis, kadangi Rusija rengėsi invazijai į Europą. Pačioje Rusijoje buvo kurstoma įtampa, 1811 m. sudegė dalis Kijevo. Tačiau nežinia kieno (gal pačių rusų) padegtas Kijevas – ne tas pat, kas reguliarių rusų dalinių žudomi caro valdiniai. Kaip ten buvo iš tiesų?

„Dziedas“ galėtų būti iš literatūrinio branduolio besidriekiantis tęstinis edukacinis projektas, apaugęs išnašomis su informacija apie romane aprašomus įvykius. Vikipedinė Lietuvos istorija – gana nyki „sachara“. Nedaug prirašyta, tačiau daug ir nereikia. Reikia sodriai – kaip maždaug 3 min. filmuke apie Škotijos susijungimą su Anglija 1707 m.: Škotija bankrutavo ir atsisakė nepriklausomybės mainais už skolų apmokėjimą („How Scotland Joined Great Britain“ lengvai randama youtube.com). Gal nereikėtų lordo Sandwicho iškart apšaukti pavergėju – jo kišenei teko dalis avantiūriškos Škotijos skolų, užgyventų bandant kolonizuoti Panamą.

Dėl klišių ir sentimentalumo R. Treinys gal pakartotų, kad toks dzūkų jausmingumas, toks buvo Dziedas, tačiau su mirusiu autoriumi nepasiginčysi. Bet kodėl šiais hibridiniais laikais reikėtų baidytis klišių? (Mielai su ko nors susilažinčiau, kad nuo postmodernizmo pavargusi publika tą dalyką ims vadinti hibridizmu.)

Svarstymams „Dziedo“ paraštėse tinka ištrauka iš Zadie Smith esė („Šiaurės Atėnai“, 2016 10 21, nr. 19):

„Argi klišė nėra Das Mann (neapibrėžtų „jų“ – A. B.) sufleruojama kalba, daugelio jau dėvėta ir nutampyta, kuri jokiu būdu nėra teisingas žodžių kratinys tavo vidinei vizijai išreikšti? Vartodamas klišę pataikauji kolektyvinei išmonei, renkiesi trumpesnį kelią, atkartoji tai, kas patrauklu ir įprasta, užuot rizikavęs dėl kažin ko tikro ir neįprasto.

Rinktis klišę – tai estetinė ir etinė nesėkmė; kalbant labai paprastai, su ja neteigi jokios tiesos. Pripažindami savo klaidas, rašytojai pripažįsta jas iki pačių mažiausių: pavyzdžiui, kiekviename mano romane kas nors visada „rausiasi savo rankinuke“ – vien dėl to, kad patingėjau ar nesumąsčiau atskirti „rankinuką“ nuo savo seno, įkyraus draugo „rausiasi“. „Raustis po rankinuką“ – tai sakinio pramiegojimas arba nedidelė, tačiau vis tiek savęs išdavystė. Asmeniškai aš rašau dėl to, kad nereikėtų pramiegoti viso savo gyvenimo. Dėl to nesunku pripažinti, jog šis sakinys priverčia krūptelėti. Kiek sunkiau atvirai pasakyti, kad daugelio rašytojų pastraipos, veikėjai ir ištisos knygos tėra gilaus miego būsena, kuriai žodis „neautentiška“ yra tinkamiausias apibūdinimas.“

Autentiškas klodas „Dziede“ paklotas pirmuose 40-yje puslapių, paskui ta autentika švysteli kaip „lepeškos“ (t. y. grybai) – reikia žinoti, kur auga. Iš Druskininkų pasukus Kabelių link galima šiluose ir paraistėse paieškoti Plunksnelės pėdsakų. Asfaltuotas kelias nedzūkiškai tiesus, tačiau R. Treinio aprašyti miško keliukai niekur nedingo. Jais galima iš visiškai sauso pušyno patekti „pas beržų“, kuris mėgsta drėgmę. Kryžiai prie keliukų gyvi, nuolatos dažomi, papuošti juostomis. Sutikti dviratininkai ar pėstieji pasveikins jus pirmi Kabeliuose, Margionyse, Marcinkonyse. Viskas kaip iš R. Treinio raštų.

Ar tie raštai gali atnešti pinigų kaip druido patarimai, kurių paklausė Edgaras Ramsay’us ir nepralošė? Pasinaudodamas „Dziedu“ kaip dingstimi išsakysiu idėją, kuri atėjo į galvą, kai pernai Pjombine (Italija) pamačiau plakatą su sijonuotu škotu. Jis kvietė į vieną iš devynių keltų kultūros festivalių, kurie kasmet vyksta Italijoje. Keltų, kaip žinoma, užsiliko Airijoje, Škotijoje, Velse, Bretanėje. O keltų festivaliai vyksta visame pasaulyje. Nieko nuostabaus, kad jų gausu Australijoje, tačiau suskaičiuokime festivalius nekeltiškoje Europoje: Ispanijoje septyni, Portugalijoje keturi, Vokietijoje, Šveicarijoje gal po du, Lenkijoje ir Rumunijoje po vieną. Neminiu Prancūzijos ir kitų valstybių, kur vis dar gyvi keltai. Toks yra globalus keltų pasaulis.

Druido pasiūlymas kokiam nors Kėdainių meno kolektyvui: su Lietuvos škotų kultūriniu paveldu imkite rodytis pasaulio keltų festivaliuose. Ar ne apmaudu, kad škotų brandą sėkmingai naudoja Maskvos miesto ir srities dūdmaišininkų ansamblis?

Išleidus „Dziedą“ būtų didžiulė kultūros rinkodaros klaida neužmegzti ryšio su Ramsay’ų klanu. Clan Ramsay International tinklalapis lengvai randamas internete. Tikėtina, kad einant šiuo keliu pasirodys naujos „Dziedo“ laidos. Atsižvelgiant į gresiančią draugystę su Ramsay’ais būtu apdairu knygos nugarėlę nuspalvinti ne bet kokio, o oficialaus to klano tartano, languoto audinio, raštu.