Unsplash.com nuotrauka.

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.

Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. Mk 6, 30–34

**  **  **

Jėzus pamatė didžiulę minią ir pajuto užuojautą. Žodis, gražus tarsi stebuklas, visų Jėzaus gestų aukso gija: užuojauta.

Jėzus pamatė: Jėzaus žvilgsnis apčiuopia nuovargį, sutrikimą, gyvenimo naštą. Ir susigraudina. Jam žiūrėti ir mylėti yra vienas ir tas pats.

Kai ir tu išmoksti užuojautos, kai atrandi gebėjimą susigraudinti, pasaulis tavo sieloje suleidžia šaknis. Jei dar yra kas susigraudina dėl žmogaus, šis pasaulis gali turėti vilties.

Jėzus parodė motinai būdingą švelnumą taip pat ir savo mokiniams: žmonių buvo tiek daug, kad šie neturėjo kada net pavalgyti. O jis: eikime iš čia, truputį pailsėkite. Izraelyje tikrai yra ką veikti, taip labai reikia skelbti ir gydyti, ir vis dėlto Jėzus, užuot sviedęs savo mokinius į pasaulio krosnį, į apaštalavimo mėsmalę, išsiveda juos su savimi.

Yra laikas veikti, yra laikas atgauti jėgas ir naujai atrasti veiklos motyvus. Si vis omnia bene facere, aliquando ne feceris (Šv. Ambraziejus). Jei nori viską gerai daryti, kartkartėmis liaukis tai daręs, atsitrauk ir pailsėk.

Jėzus myli savo mokinius, nenori jų išsunkti ir išnaudoti, kad ir pačiam aukščiausiam tikslui. Nori, kad jie būtų laimingi, kaip ir visi kiti: pailsėkite.

Sveikas nuolankumo gestas: nesame didvyriai, mūsų gyvenimai yra jautrūs, trapūs, mūsų energija yra ribota. Jėzus myli savo mokinius, nenori jų išsunkti ir išnaudoti, kad ir pačiam aukščiausiam tikslui. Nori, kad jie būtų laimingi, kaip ir visi kiti: pailsėkite.

Taip kaip jie, ir aš neturiu jaustis kaltas, jeigu kartais man reikia, ir nemažai, poilsio bei dėmesio.

Ateikite su manimi į nuošalią vietą, kad šiek tiek laiko pabūtume tiesiog mes vieni. Laikas skirtas pabūti su Dievu, kad išmoktume Dievo širdį.

O paskui grįžtume į minią, tačiau jau nešdamiesi su savimi grožio ir jėgos šventovę, kurią vien Dievas gali įžiebti. Ar yra kas dar kūrybiškesnio, nei atrasti didžiąsias poliarines žvaigždes, rodančias žmogaus kelionės kryptį?

Jėzui grumiasi du priešingi užuojautos jausmai: bičiulių nuovargis ir minios sutrikimas.

Tačiau kažkas pakeičia grupės programą: išlipdamas iš valties, Jėzus pamato didžiulę minią, ir ji sužadina jam užuojautą. Jėzui grumiasi du priešingi užuojautos jausmai: bičiulių nuovargis ir minios sutrikimas. Ir ėmė mokyti juos daugybės dalykų.

Jėzus pakeičia savo, bet ne savo bičiulių programą. Atsisako savojo, tačiau ne jų poilsio.

Jis pasiūlo ne ką kitą kaip užuojautą, jaučia skausmą dėl kito skausmo. Širdies judesys, išvedantis anapus savojo aš. Jėzus žino, kad ne skausmas sunaikina žmogaus viltį, net ir ne mirtis, o paguodos stoka skausmo dieną. Būtent šito jis moko Dvylika. Moko pirmiausia, „kaip žiūrėti“. Prieš pamokydamas, kaip kalbėti, ką daryti, išmoko žvilgsnio, kad šis būtų persmelktas užuojautos ir švelnumo. Žodžiai, paskui jie ateis ir turės dangaus skonį.

Pagal „Avenire“ publikaciją parengė Saulena Žiugždaitė