Lina Trochez nuotrauka

Vasaros sekmadieniams siūlome naujausio popiežiaus dokumento ištraukas – meditacijas.

Apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. Tekstas nėra analitinis traktatas apie šventumą. „Mano kuklus tikslas – įžangoje rašo popiežius, – yra dar kartą priminti pašaukimą į šventumą įtraukiant tai į dabartinį kontekstą, paženklintą savų pavojų, iššūkių bei progų.“

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai. Dokumentas lietuviškai pirmą kartą publikuotas 2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5.

**  **  **

Du subtilūs šventumo priešai (II)

Gnosticizmas davė pradžią kitai senai erezijai, irgi aptinkamai šiandien. Ilgainiui daugelis ėmė suvokti, kad žmogų geresnį ar šventą padaro ne pažinimas, bet mūsų gyvensena. Problema ta, jog ši mintis buvo subtiliai iškreipta taip, kad ta pati gnostikų klaida įgijo kitokį pavidalą, bet nepanaikinta. Iš tiesų galią, kurią gnostikai priskiria intelektui, imta priskirti žmogaus valiai, asmeninėms pastangoms. Taip atsirado pelagijonai ir pusiau pelagijonai. Slėpinio ir malonės vietą užėmė nebe protas, bet valia. Buvo užmiršta, kad „viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo“ (Rom 9, 16) ir kad Jis „mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19).

Valia be nuolankumo

Nors kai kurie kreipdamiesi į silpnuosius sako, jog padedant Dievo malonei visa yra įmanoma, iš esmės jie paprastai perteikia mintį, kad visa galima padaryti žmogaus valia, tarsi ji būtų švarus, tobulas, visagalis dalykas, prie kurio tada dar prisijungia malonė. Jie nesupranta, kad „ne visi gali viską“ ir kad šiame gyvenime žmogiškasis trapumas neišgydomas iki galo ir kartą visiems laikams.

Tai, kas malonei trukdo geriau veikti mumyse, galiausiai yra nuoširdaus, iškentėto ir maldingo savojo ribotumo pripažinimo stygius.

Anot šventojo Augustino mokymo, kai kuriais atvejais Dievas ragina daryti tai, ką gali, ir „prašyti to, ko negali“ arba nuolankiai Viešpačiui tarti: „Duok, ko reikalauji, o tada reikalauk, ko nori“. Tai, kas malonei trukdo geriau veikti mumyse, galiausiai yra nuoširdaus, iškentėto ir maldingo savojo ribotumo pripažinimo stygius, nes nepalieka erdvės ugdyti galimo gėrio, prisidedančio prie nuoširdaus bei realaus augimo kelio.

Kaip tik dėl to, kad suponuoja mūsų prigimtį, malonė niekada nepadaro mūsų antžmogiais. Taip manyti reikštų perdėtą pasitikėjimą savimi. Šiuo atveju mūsų nuostatos, pridengtos tikratikyste, neatitiktų to, ką teigiame apie malonės būtinybę, ir faktiškai mažai ja pasikliautume. Juk, nepripažindami savo konkrečios bei ribotos tikrovės, negalėsime išvysti realių bei galimų žingsnių, kurių Viešpats kiekvieną akimirką mūsų prašo po to, kai mus patraukė bei įgalino savo dovana. Malonė veikia istoriškai ir paprastai pagauna bei perkeičia mus laipsniškai. Todėl atmesdami tokį istorinį bei laipsnišką būdą, galime imti malonę neigti bei blokuoti, net jei žodžiais ją aukštiname.

Dievas, kreipdamasis į Abraomą, sako: „Aš esu Dievas Visagalis. Eik mano keliu ir būk be priekaišto“ (Pr 17, 1). Kad galėtume būti tobuli, kaip jam patinka, turime nuolankiai gyventi jo artybėje, gaubiami jo šlovės, žengti išvien su juo pripažindami jo nuolatinę meilę mūsų gyvenime. Turime nebijoti jo artumo, kuris mus paveikti gali tik teigiamai. Jis yra Tėvas, dovanojęs mums gyvybę ir karštai mus mylintis. Kartą tai pripažinus bei atsisakius pastangų gyventi be Dievo, pranyks vienatvės skausmas (plg. Ps 139, 7).

Jei nebelaikysime atstumo tarp savęs ir Dievo ir gyvensime jo artybėje, galėsime leisti jam ištirti mūsų širdį, kad pamatytume, ar esame teisingame kelyje (plg. Ps 139, 23–24). Tada pažinsime Viešpaties meilės kupiną ir tobulą valią (plg. Rom 12, 1–2) ir leisime Jam formuoti mus kaip puodžiui (plg. Iz 29, 16).

Dažnai sakome, kad Dievas gyvena mumyse, tačiau geriau sakyti, kad mes gyvename jame, kad jis mums leidžia gyventi savo šviesoje bei meilėje. Jis yra mūsų šventykla: „Vieno teprašau iš Viešpaties, tik vieno tenoriu – gyventi Viešpaties Namuose per visas savo gyvenimo dienas“ (Ps 27, 4). „Juk viena diena tavo kiemuose yra vertesnė, negu tūkstantis bet kur kitur“ (Ps 84, 11). Jame esame pašventinti.

Dažnai užmirštamas Bažnyčios mokymas

Bažnyčia daug kartų mokė, kad nuteisinti esame ne savo darbais ar pastangomis, bet Viešpaties, kuris imasi iniciatyvos, malone. Bažnyčios tėvai jau iki šventojo Augustino aiškiai išreiškė šį pamatinį įsitikinimą. Šventasis Jonas Auksaburnis tvirtino, jog „pirma, nei įsitraukiame į kovą“, Dievas mums įlieja patį visų dovanų šaltinį. Šventasis Bazilijus Didysis pabrėžė, kad tikintysis džiaugiasi vien Dievu, nes „suvokia, jog buvo netekęs teisumo ir nuteisintas yra vien tikėjimu į Kristų“.

Antrasis Oranžo Susirinkimas labai autoritetingai mokė, jog nė vienas žmogus negali reikalauti, nusipelnyti ar nusipirkti dieviškosios malonės dovanos ir visas bendradarbiavimas su ja yra išankstinė tos pačios malonės dovana: „Net troškimas būti švariam atsiranda per Šventosios Dvasios įliejimą į mus ir jos veikimą mumyse“.

Tridento Susirinkimas, pabrėždamas mūsų bendradarbiavimo svarbą dvasiniam augimui, vėl patvirtino šį dogminį mokymą: „Sakoma, kad esame nuteisinti dovanai, nes niekas, kas yra pirma nuteisinimo, nei tikėjimas, nei darbai, nepelno pačios nuteisinimo malonės; mat jei malonės, tai ne dėl darbų, antraip malonė nebebūtų malonė (Rom 11, 6)“.

Katalikų Bažnyčios katekizme irgi primenama, kad malonės dovana „pranoksta ir žmogaus, ir bet kurio kūrinio proto galias ir valios jėgas“ ir kad „griežta prasme žmogus neturi jokių nuopelnų Dievo akyse. Nelygybė tarp Jo ir mūsų yra begalinė“. Jo draugystė mus pranoksta be galo, negali būti mūsų nupirkta darbais ir tegali būti jo meilės iniciatyvos dovana. Šitai mus kviečia gyventi džiugiai dėkojant už tokią dovaną, kurios niekada neužsitarnausime, nes „jei kas nors yra malonėje, gautoji malonė negali būti užtarnauta“. Šventieji vengia kliautis savo veiksmais: „Atėjus šio gyvenimo vakarui stosiu prieš Tave tuščiomis rankomis, nes neprašau, Viešpatie, skaičiuoti mano darbų. Juk visi mūsų teisumo darbai turi dėmių Tavo akyse“.

Tai vienas iš Bažnyčios galutinai įgytų didžiųjų įsitikinimų ir jis yra taip aiškiai išreikštas Dievo žodyje,kad yra neginčijamas. Kaip ir aukščiausiasis meilės įsakymas, ši tiesa turi ženklinti mūsų gyvenseną, nes kyla iš Evangelijos šerdies ir kviečia mus ją ne tik priimti protu, bet ir paversti užkrečiamu džiaugsmu. Tačiau dėkingai švęsti draugystės su Viešpačiu neužtarnautos dovanos negalime, jei nepripažįstame, jog dovana yra ir mūsų žemiškoji egzistencija bei prigimtiniai gebėjimai. Turime „džiugiai pripažinti, kad mūsų tikrovė iš esmės yra dovana, ir savo laisvę irgi priimti kaip dovaną. Šitai šiandien yra sunku – pasaulyje, kuris manosi galįs ką nors pasilaikyti sau kaip savo paties originalumo ar laisvės vaisių“.

Tiktai laisvos ir nuolankiai priimtos Dievo dovanos pagrindu galime savo pastangomis prisidėti prie laipsniško savęs perkeitimo.

Tiktai laisvos ir nuolankiai priimtos Dievo dovanos pagrindu galime savo pastangomis prisidėti prie laipsniško savęs perkeitimo. Pirmas dalykas yra priklausyti Dievui. Tai yra aukoti save Jam, kuris pirmas parodė iniciatyvą, aukoti savo gebėjimus, pastangas, kovą su blogiu ir savo kūrybiškumą, kad Jo neužtarnauta dovana mumyse augtų ir plėtotųsi: „Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ (Rom 12, 1). To siekdama Bažnyčia visada mokė, kad tik meilė įgalina augti malonės gyvenimu, nes jei „neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 2).

Naujieji pelagijonai

Tačiau vis dar yra krikščionių, sukančių kitu keliu – nuteisinimo savo pastangomis, žmogiškosios valios ir savo gebėjimų garbinimo keliu, kuris veda į savanaudišką ir elitistinį pasitenkinimą savimi, stokojantį tikrosios meilės. Tai reiškiasi daugybe iš pažiūros skirtingų nuostatų: įstatymų manija, pomėgiu didžiuotis socialiniais ir politiniais pasiekimais, demonstratyviu rūpinimusi Bažnyčios liturgija, mokymu bei prestižu, tuščiagarbiškumu, susijusiu su gebėjimu tvarkyti praktinius reikalus, polinkiu į savigalbos bei savirealizacijos dinamikas. Kai kurie krikščionys tam švaisto savo jėgas bei laiką, užuot leidę Dvasiai vesti juos meilės keliu, degę troškimu perteikti Evangelijos grožį bei džiaugsmą ir ieškoję nutolusių milžiniškoje Kristaus ištroškusiųjų minioje.

Bažnyčios gyvenimas dažnai virsta muziejiniu eksponatu ar nedaugelio nuosavybe. Šitai nutinka tada, kai kurios nors krikščionių grupės perdėm sureikšmina tam tikrų savo normų, papročių ar stilių laikymąsi. 

Priešingai Bažnyčios paskatai, Bažnyčios gyvenimas dažnai virsta muziejiniu eksponatu ar nedaugelio nuosavybe. Šitai nutinka tada, kai kurios nors krikščionių grupės perdėm sureikšmina tam tikrų savo normų, papročių ar stilių laikymąsi. Šitaip Evangelija dažnai susiaurinama ir slopinama, netenka savo žavaus paprastumo bei skonio.

Šitai galbūt yra subtili pelagijonybės forma, nes malonės gyvenimas, regis, pajungiamas tam tikroms žmogiškosioms struktūroms. Tai galioja grupėms, sąjūdžiams ir bendruomenėms ir paaiškina, kodėl jie pradeda intensyviu gyvenimu Dvasioje, bet baigia sustabarėję... ar sugedę.

Kai manome, kad visa priklauso nuo žmogiškųjų pastangų, vairuojamų bažnytinių normų bei struktūrų, Evangeliją sukomplikuojame ir tampame vergais schemos, paliekančios nedaug progų malonei veikti. Šventasis Tomas Akvinietis mums priminė, jog vykdyti Bažnyčios prie Evangelijos prijungtus priesakus turėtų būti reikalaujama santūriai, kad „tikinčiųjų gyvenimas nebūtų apsunkinamas“, nes kitaip mūsų religija virstų vergove.

Įstatymo apibendrinimas

Siekiant to išvengti, pravartu dažnai atminti, kad egzistuoja dorybių hierarchija, kviečianti ieškoti to, kas esminga. Pirmenybė teiktina dieviškosioms dorybėms, kurių objektas ir motyvas yra Dievas. Jų centre yra meilė. Pasak šventojo Pauliaus, tai, kas iš tikro svarbu, yra „tikėjimas, kuris veikia meile“ (Gal 5, 6). Esame pašaukti rūpestingai puoselėti meilę: „Kas myli, tas įvykdo Įstatymą. Taigi meilė – Įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 8. 10). Todėl „visas Įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5, 14).

Įsakų ir potvarkių tankmėje Jėzus išmuša spragą, įgalinančią išvysti du veidus – Tėvo ir brolio.

Kitaip tariant, įsakų ir potvarkių tankmėje Jėzus išmuša spragą, įgalinančią išvysti du veidus – Tėvo ir brolio. Jis neduoda mums dviejų formulių ar dviejų įsakų. Mums duodami du veidai, arba tiksliau, daugelyje atsispindintis vienintelis Dievo veidas. Juk kiekviename brolyje, ypač mažiausiame, trapiausiame, bejėgiškiausiame ir vargingiausiame, glūdi pats Dievo paveikslas. Ir iš pažeidžiamos žmonijos nuotrupų laikų pabaigoje Viešpats sukurs galutinį meno kūrinį. Mat „kas išlieka, kas yra vertinga gyvenime, kokie turtai nenyksta? Tikrai tik du: Viešpats ir artimas. Šiedu turtai nepranyksta!“.

Teišlaisvina Viešpats Bažnyčią iš naujų gnosticizmo ir pelagijonybės formų, trukdančių ir neleidžiančių jai keliauti šventumo link! Šie klystkeliai reiškiasi įvairiais pavidalais, nelygu temperamentas ir charakteris. Todėl kiekvieną raginu Dievo akivaizdoje paklausti savęs bei pagalvoti, kaip jie gali reikštis tavo gyvenime.

Bus daugiau