Catholic Herald laikraščio pirmas puslapis po Humanae Vitae pasirodymo. catholicherald.co.uk nuotrauka.

Šiandien minimas enciklikos Humanae Vitae 50-metis. Bene daugiausiai pasipriešinimo sulaukęs Bažnyčios dokumentas palaimintojo popiežiaus Pauliaus VI buvo paskelbtas 1968 metais, seksualinės revoliucijos įkarštyje. Juo buvo dar kartą patvirtintas Bažnyčios mokymas apie vaisingumo kontrolės netinkamumą: bet kokios lytinio akto vaisingumui kliudančios priemonės (kontraceptinės tabletės, prezervatyvai ir pan.) yra nepriimtinos.

Enciklika nenukrito iš giedro dangaus. Banyčios dokumentai pasirodo kaip atsakas į visuomenę kamuojančias problemas. 1930 m. enciklikoje apie šeimą Casti Conubii popiežius Pijus XI taip pat patvirtino Bažnyčios mokymą dėl vaisingumo kontrolės. Jis reagavo į anglikonų bažnyčių leidimą tikintiesiems tam tikromis gana griežtai nurodytomis sąlygomis santuokinio intymumo metu naudoti vaisingumui kelią užkertančias praktikas. Popiežius Pijus XI buvo sunerimęs dėl visuomenėje  ir ypač kitose krikščionių bendruomenėse vykstančio šeimos sampratos pasikeitimo ir minėtu dokumentu kvietė sutuoktinius į atvirumą gyvybei.

Humanae Vitae taip pat turėjo atliepti naują situaciją – kontraceptinės tabletės išradimą. Kai kurių popiežius Paulius VI kaltinamas dėl to, kad užgaišo išleisdamas encikliką, nes jai pasirodžius dalis katalikų jau buvo pradėję vartoti hormonines piliules. Visgi neskubėjimas paskelbti encikliką turėjo pagrindą. Rašydamas dokumentą Paulius VI kreipėsi patarimo į 200 vyskupų. Jam atsakė tik 25, tarp  kurių buvo ir garbingasis arkivyskupas Fultonas Sheenas bei būsimas šv. popiežius Jonas Paulius II, primygtinai raginę popiežių nepasiduoti spaudimui ir patvirtinti iki tol Bažnyčios skelbtą mokymą. Iš kitų vyskupų tylos galima spręsti, jog hormoninė kontracepcija kaip naujovė kėlė nerimą ir dar buvo neaišku, kaip ją vertinti.

nemaža dalis katalikų taip ir neišgirdo autentiško Bažnyčios mokymo

Vis dėlto nemažai vyskupų ir kunigų, laukiančių dokumento paskelbimo, buvo įsitikinę, jog popiežius mokymą pakeis. Nenuostabu, kad enciklikos pasirodymas sukėlė gana stiprų atsaką. Kaip The Catholic Herald laikraštyje teigia teologijos profesorius Stephenas Bullivantas, Humanae Vitae nulėmė iki šių dienų Bažnyčioje egzistuojančią takoskyrą tarp „liberalų“ ir „konservatorių“. Anot jo, dokumento  vertinimo kontekste reikšmę įgavo tokie žodžiai kaip „progresyvistai“ ir „tradicionalistai“. Praeityje katalikai įprastai būdavo skirstomi į „gerus“ ir „blogus“ arba „praktikuojančius“ ir „atkritusius“, bet tai buvo tik skirtingi laipsniai toje pačioje buvimo kataliku skalėje.

1968 m. rugpjūtį dar nebuvo dviejų katalikų stovyklų, bet, S. Bullivanto teigimu, jos išsivystė per ateinančius metus. Šį procesą jis vadina fragmentacija: dėl stiprios opozicijos popiežiaus patvirtintam mokymui susiformavo atskiros stovyklos. Prieštaravimas buvo toks stiprus, jog nemaža dalis katalikų taip ir neišgirdo autentiško Bažnyčios mokymo, nes dažnai sakyklose ir klausyklose šiuo klausimu buvo skelbiamos atskiros vyskupų ir kunigų nuomonės.

Popiežius Paulius VI 1964 m. kovo 29 d. Šv. Petro aikštėje, Vatikane. ncregister.com nuotrauka.

Enciklikos Humanae Vitae vertinimai parodė, kad Vatikano II Susirinkimo kvietimas dialogui su moderniu pasauliu buvo suprastas skirtingai. Tapo dar aiškiau, jog dialogo esmė glūdi ne tik kalbėjimo būde, bet ir Bažnyčios žinioje. Šiandien situacija nepakito: dalis vyskupų ir kunigų vis dar viešai priešinasi Humanae Vitae mokymui, laikydami jį  pasenusiu, neatliepiančiu šiuolaikinio gyvenimo iššūkių.

Visgi pastebimos ir  naujos veikimo tendencijos. Popiežiui Benediktui XVI išaiškinus, jog Bažnyčios mokymo interpretacijai negali būti taikoma trūkio hermeneutika (Bažnyčios mokymo skirstymas į atsilikusį iki Vatikano II Susirinkimo ir adekvatų po jo), atsirado naujas opozicijos būdas. Užuot viešai pasmerkus Humanae Vitae mokymą pasenusiu ir nerelevantišku, pereita prie kitos strategijos – „pastoracinio doktrinos pritaikymo“. Pavyzdžiui, teologas kun. Maurizio Chiodi, Popiežiškosios gyvybės akademijos atstovas, Popiežiškajame Grigaliaus universitete vyskusios konferencijos metu pareiškė, jog kontracepcijos naudojimas ne tik gali būti moralus, bet, remiantis Amoris Laetitia aštuntuoju skyriumi, kai kuriose konkrečiose situacijose to reikalauja atsakingas sutuoktinių požiūris į tėvystę. 

Humanae Vitae penkiasdešimtmečio proga Vatikane buvo suformuotas komitetas atlikti istorinį-kritinį dokumento vertinimą, o tarp naujai paskirtų Popiežiškosios gyvybės akademijos narių yra viešų šios enciklikos oponentų. Be to, popiežius Pranciškus pagyrė kito garsaus dokumento kritiko Bernardo Häringo ir Italijos vyskupų publikaciją laikraštyje Avvenire, kuria jie siekė sušvelninti Humanae Vitae enciklikos mokymą. Šių tendencijų kontekste natūraliai kyla klausimas, ar atpažinsime pal. Pauliaus VI mokymą po jo pastoracinio pritaikymo?

2014 m. popiežius Paulius VI paskelbtas palaimintuoju.

Bažnyčios doktrina nuolat vystosi ir tai yra privalumas, visgi autentiškas jos vystymasis negali peržengti tam tikrų principų, nes kitu atveju taps mokymo pakeitimu. „Šiuo atveju teisingas Humanae Vitae doktrinos vystymas būtų ją pagaliau įgyvendinti“, – teigia tėvas Georgas Woodallas, kanonų teisės specialistas ir moralinės teologijos dėstytojas, daug metų tyrinėjęs šį dokumentą, 2014 metais išleidęs apie jį knygą. Jo tegimu, dauguma enciklikos kritikų 1968 m. ją pasmerkė net neperskaitę ir situacija šiandien ne daug kuo pasikeitusi. Anot Woodallo, doktrina vystosi ne paneigiant, kas buvo prieš tai, o gilinant jos reikšmę.

Interviu amerikiečių katalikiškam laikraščiui National Catholic Register jis teigė:  „Spekuliacijos apie Humanae Vitae „pakeitimus“ yra labai paplitusios. Pats prie jų neprisidėsiu, nes tam neturiu jokio pagrindo. Tik noriu patvirtinti, jog paskelbta doktrina negali būti pakeista nei ją paneigiant ar prieštaraujant tam, ko buvo mokyta, nei teigiant kažką, kas su ja nesuderinama.“ Tėvas G. Woodallas pabrėžia, kad kiekvienas moralinės teologijos atstovas, o ypatingai kiekvienas ganytojas (popiežius ir vyskupai) turi moralinę atsakomybę šio doktrinos vystymosi principo laikytis, o siūlant naują interpretaciją – parodyti, kad ji šiam principui neprieštarauja ir yra suderinama su Bažnyčios paskelbta doktrina. „Labai gaila, jog popiežiui patariantys žmonės ir vėl tinkamai nepasirūpino pristatyti Pauliaus VI doktrinos taip, kaip jis ją suformulavo. Toks nerūpestingumas nesuteikia pagrindo pasitikėti, jog tai, ką jie galėtų popiežiui šiuo delikačiu klausimu pasiūlyti, bus teisinga, patikima ir naudinga“– teigia G. Woodallas.

Su Humanae Vitae mokymu susidursime dar ne kartą, nes jis susijęs su daug kontekstų, kuriuose svarstomi giliausi žmogaus prigimties ir orumo klausimai.

Humane Vitae dokumente teigiama, jog kiekvienas santuokinis (lytinis) aktas turi išlikti tinkamas gyvybei perteikti. Woodallo teigimu, po šio doktrinos patvirtinimo Paulius VI imasi teisingo ir autentiško doktrinos vystymo, teigdamas, kad santuokinis lytinis aktas turi dvi esmines reikšmes – sutuoktinių vienijimosi ir gyvybės perteikimo – kurios sąmoningu pasirinkimu negali būti atskirtos. Sutuoktinių lytinis aktas ir iš jo kylantis gyvybės perdavimas yra neišardomai susiję ir todėl tik šio principo kontekste gali būti kalbama apie sąmoningą arba atsakingą tėvystę – vaikų planavimas niekada negali būti paremtas praktikomis, kurios sąmoningai sutuoktinių lytį aktą padarytų nevaisingą.

G. Woodallo teigimu, dabartiniuose Humanae Vitae komentaruose šis neišardomo ryšio principas iškraipomas. Apskritai jis minimas, tačiau tokiame plačiame kontekste, kaip pavyzdžiui, vaisingi sutuoktinių tarpusavio santykiai ar sutuoktiniams priskiriama atsakomybė savo meilę padaryti vaisingą ne tik šeimoje, bet ir visuomenėje bei Bažnyčioje, kad išnyksta pati principo esmė. Nors platus vaisingumo prasmės išskleidimas nėra blogas, jis adekvačiai neatspindi to, ką mokė Paulius VI apie neišardomą ryšį tarp sutuoktinių susivienijimo ir gyvybės perdavimo santuokinio akto metu. Tai labai aiškiai pakartojo Jonas Paulius II dokumente Familiaris Consortio bei Tikėjimo ir mokslo kongregacija naujame to paties principo pritaikyme instrukcijoje Donum Vitae, kuriuo remiantis parodomas dirbtinio apvaisinimo nepriimtinumas, nes jo metu gyvybės perdavimas atskiriamas nuo sutuoktinių lytinio akto. 

Su Humanae Vitae mokymu susidursime dar ne kartą, nes jis susijęs su daug kontekstų, kuriuose svarstomi giliausi žmogaus prigimties ir orumo klausimai. Bažnyčioje vykstančios diskusijos rodo, kokios svarbios yra santuokinės meilės ir gyvybės prasidėjimo sampratos. Nuo požiūrio į jas priklauso visą žmogaus gyvenimą nuo pradėjimo iki mirties apimantys klausimai.