2014 m. šventuoju paskelbtas popiežius Jonas XXIII (Angelo Giuseppe Roncalli, 1881–1963 m.) visame krikščioniškame pasaulyje laikomas dideliu autoritetu – tiek dėl jo inicijuotų socialinių pokyčių, tiek dėl pastangų siekiant taikos tarp valstybių ir tarp Bažnyčių, tiek dėl dėmesio žmogaus teisėms. Labai trumpas šv. Jono XXIII pontifikatas truko vos penkerius metus, bet turėjo didelės įtakos. Šis popiežius, pradėjęs Vatikano II susirinkimą, dėl savo paprastumo ir gerumo pramintas „geruoju popiežiumi Jonu“, buvo mylimas ne vien katalikų bendruomenės.

1896–1963 m. rašyti jo dienoraščiai puikiai atskleidžia ne tik platų istorinį ir geografinį kontekstą, kuriame plėtojosi šio iškilaus dvasininko veikla, bet ir pagrindinį jo siekį – sau pačiam ir skaitytojams atskleisti krikščioniško gyvenimo tikslą remiantis iškilių mąstytojų įžvalgomis.

Skaitykite lietuviškai išverstas šv. Jono XXIII dienoraščio ištraukas apie senatvę ir mirtį, kurias knyga „Sielos dienoraštis: šventumo kelias“ (Parengė Giuliano Vigini. Iš italų kalbos vertė Asta Žūkaitė) išleido „Magnificat leidiniai“.

Angelo Giuseppe Roncalli popiežiumi buvo išrinktas, sulaukęs 76-erių metų.

1945 m.

Turiu žiūrėti tiesai į akis – ėmiau ryžtingai žygiuoti senatvės link. Siela tai mato ir kone priešinasi: jaučiuosi dar toks jaunas, darbingas, miklus ir žvalus. Tačiau tereikia žvilgtelėti į veidrodį ir sutrinku. Tai brandos metas; taigi turiu nuveikti kuo daugiau ir kuo geriau, galvodamas, kad, ko gero, man skirtas laikas yra trumpas (žr. 1 Kor 7, 29) ir kad jau esu netoli amžinybės vartų. Tai išgirdęs Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir apsiverkė (plg. 2 Kar 20, 3). Aš neverkiu.

1945 m.

Ne, aš neverkiu, ir nenoriu grįžti atgal, kad padaryčiau geriau. Tai, ką padariau, blogai ar nelabai gerai, patikiu Viešpaties gailestingumui ir žiūriu į ateitį, kuri manęs dar laukia čia, žemėje, nes noriu, kad ji būti pašventinta ir šventinanti. „Opus divinum“. Artimiau bendraudamas su benediktinų vienuoliais ir dalyvaudamas jų Didžiosios savaitės liturgijoje, trokštu dar karščiau melstis savo brevijorių. Dabar, kai pagaliau susiradau darbo kambarį prie koplyčios, joje visada melsiuosi Valandas , paankstindamas Rytmetinę iki vakaro arba nakties ir laikydamasis vienuolių atsikėlimo ir sėdėjimo regulos, ypač per Rytmetinę. Ši išorinė kūno drausmė padeda ir dvasiniam susikaupimui. Be to, atidžiau tyrinėsiu psalmyną, kad geriau jį pažinčiau ir giliau suprasčiau. Kiek tikėjimo, kiek poezijos psalmėse!

1950 m.

Sulaukus beveik septyniasdešimties, iš ateities nėra ko labai tikėtis. „Summa annorum nostrorum sunt septuaginta anni; et si validi sumus octoginta, et plerique eorum sunt labor et vanitas: nam cito transeunt et nos avolamus.“ (liet. „Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni – gal aštuonias. Bet dauguma jų – tik triūsas ir vargas, jie greitai prabėga, ir mes iškeliaujam.“) (Ps 90, 10–11). Taigi man nereikia tuščiai viltis, bet apsiprasti su mintimi apie pabaigą; ne su siaubu, nuo kurio išglembama, o su pasitikėjimu, išsaugančiu džiaugsmą gyventi, dirbti, tarnauti. Jau kurį laiką aš ištikimai laikausi šio požiūrio, šio mirties laukimo, šio „hilarescit“ (Šv. Grigalius Didysis: „de sua spe et operatione securus est... de gloria retributionis hilarescit“ (liet. „Kas ramus dėl savo vilties ir darbų... tas džiaugiasi šlove, kurią pelnys“), kuris turėtų būti paskutinė mano sielos šypsena išeinant iš šio gyvenimo. Nedera apie tai dažnai kalbėti ir versti kitus nuobodžiauti; bet galvoti apie tai reikia visada, nes artimu tapęs „judicium mortis“ (liet. mirties nuosprendis) (Sir 41, 3) yra geras, naudingas nugalint tuštybę, diegiant viskam saiko ir ramybės jausmą. Laikinuosius dalykus paminėsiu testamente. Ačiū Dievui, esu neturtingas ir toks ketinu numirti.

1952 m.

„In omnibus respice finem“ (liet. „Visuose dalykuose žiūrėk pabaigos“. Žr. Ezopas, Pasakėčios). Pabaiga artėja tokiu greičiu, kokiu gyvenimo dienos keičia viena kitą. Man reikia labiau rūpintis, kaip numirti greitai ir gražiai, ne kaip prastumti laiką ilgaamžio gy- ve nimo sapnuose. Ir jokio liūdesio, net ir kalbėti apie tai daug nereikia. „Voluntas Dei pax nostra“ (liet. Dievo valia – mūsų ramybė). Tai visada tinka gyvenimui; dar labiau mirčiai.

1953 m.

Pradedu tiesioginę tarnystę būdamas tokio amžiaus (septyniasdešimt dvejų), kai kiti ją baigia. Taigi esu ant amžinybės slenksčio. Mano Jėzau, pirmasis mūsų sielų ganytojau ir vyskupe, mano gyvenimo ir mirties paslaptis yra Tavo rankose ir šalia Tavo širdies. Viena vertus, bijau artėjančios paskutinės valandos, kita vertus, pasitikiu ir žvelgiu pirmyn diena po dienos. Jaučiuosi taip, kaip šventasis Aloyzas Gonzaga. Tęsiu savo darbus, visada stengdamasis tobulėti, tik dar daugiau galvodamas apie Dievo gailestingumą. Tuos keletą man likusių gyvenimo metų noriu būti tikrai šventas ganytojas, kaip palaimintasis Pijus X, mano pirmtakas, kaip garbingasis kardinolas Ferrari, kaip mano mokytojas Radini Tedeschi, kol buvo gyvas ir jei būtų toliau gyvenęs. „Sic Deus me adiuvet.“ (liet. „Tepadeda man Dievas.“)

1953 m.

Kartais pagalvoju, kiek mažai laiko man liko gyventi, ir mano įkarštis ima blėsti. Bet su Dievo pagalba neišblės. „Nec mori timeo, nec vivere recuso.“ (liet. „Nei bijau mirties, nei išsižadu gyvenimo.“) Dievo valia tebūnie visada mano ramybė. Mano kuklaus gyvenimo, kurį perdėtai, gerokai viršydamas mano nuopelnus, pagerbė Šventasis Sostas, lankas, prasidedantis nuo gimtojo kaimo, išsilenkia tarp Šv. Morkaus bazilikos kupolų ir smailių. 

Noriu savo testamente įrašyti prašymą, kad man būtų skirta laidojimo niša bazilikos kriptoje, šalia šio evangelisto, jau tapusio tokiu brangiu ir artimu mano sielai ir maldai. Šalia Morkaus, šv. Petro sūnaus, šv. Petro sekėjo ir aiškintojo. 

1955 m.

Septyniasdešimt ketvirtieji gyvenimo metai. Tokio amžiaus mirė šv. Laurynas Justinianis (1456 m. sausio 8 d.), pirmasis Venecijos patriarchas. Rengiu šio palaiminto iškeliavimo penkių šimtų metų iškilmingą minėjimą. Argi ne puikus pasiruošimas mano paties mirčiai? Man tai rimta ir naudinga mintis. „Mortem non timeo, vivere non recuso.“ („Nebijau mirties, neišsižadu gyvenimo.“) Bet likęs mano gyvenimas teturėtų būti tik džiugus pasiruošimas mirčiai. Ją priimu ir laukiu jos pasitikėdamas ne savimi, nes esu menkas ir nuodėmingas, bet begaliniu Viešpaties gailestingumu, kuriam esu skolingas už viską, kas esu ir ką turiu. „Misericordias Domini in aeternum cantabo.“ (liet. „Giedosiu, Viešpatie, amžinai apie tavo gerumo malones.“) (Ps 89, 2)

1961 m.

Kai 1958 metų spalio 28 d. Romos Katalikų Bažnyčios kardinolai suteikė man aukščiausią atsakomybę vadovauti pasaulinei Jėzaus Kristaus sekėjų bendruomenei, man buvo septyniasdešimt šešeri metai. Tuomet manyta, kad būsiu trumpalaikis popiežius. Bet štai greitai bus ketveri pontifikato metai, ir sudaryta solidi programa, kurią reikės vykdyti viso į mus žiūrinčio ir laukiančio pasaulio akyse. Jaučiuosi kaip šv. Martynas: „Nec mori timuit, nec vivere recusavit“ (liet. „Nei mirties nebijojo, nei išsižadėjo gyvenimo.“) Visada turiu būti pasirengęs kad ir tuojau mirti ir būti pasirengęs gyventi tiek, kiek Viešpats norės mane čia, žemėje, laikyti. Taip, visada. Artėjant mano aštuoniasdešimtmečiui turiu būti pasirengęs – mirti arba gyventi, ir vienu, ir kitu atveju pasirūpinti savo šventumu. Taip, kaip mane visur vadina ir koks yra mano pirmasis vardas – Šventasis Tėvas, – toks privalau ir noriu būti iš tikrųjų.