Valdas Papievis, Brydė: Romanas, Vilnius: Odilė, 2018, 336 p., 1000 + 500 egz. Dailininkė Marta Frėjutė

Valdo Papievio pristatinėti nereikia nei jums, nei sau pačiai – rašiau recenzijas jo dviems kūriniams: romanui Odilė, arba Oro uosto vienatvė (2015) ir pernykščiams apsakymams Žiebtuvėliai anarchistai. Būsiu neoriginali – labiausiai autoriaus kūriniuose mane žavėjo tas subtilus egzistencializmas – grakštumu aprengta filosofija, poezijos melancholija. Miestas ir daiktai. Vandenys ir žmonės.

Džiūgaudavau vis pasibraukdama savitai intrerpretuotas egzistencializmo „citatas“, ne veltui Nacionaline kultūros ir meno premija šis autorius apdovanotas už egzistencinės patirties raišką. Ir už atnaujintą romano estetiką taip pat. Atsimenu, ant­rojoje savo recenzijoje svarsčiau, ar autorius dar kartą nustebins, parblokš jau kitais rakursais. Prieš skaitydama Brydę – svarsčiau dvigubai. Suklūstu, nuskaičiusi, kad šis romanas Papievio parašytas Lietuvoje prieš trisdešimt metų. Rankraštis buvo pasimetęs ir vėl netikėtai atsirado. Violeta Kelertienė Brydę pristato kaip psichologinį trilerį. Ir kalbama bus dvejais rakursais: apie pokario tamsą miestelyje ir Sąjūdžio laikų Vilnių. Nors ne, meluoju: jau paskaičiusi romaną galiu konstatuoti, kad sulydyta į vienį. Junglumas – Papievio braižas. Ir dabar, ir prieš trisdešimt metų. Labai suintrigavo romano temos ir autoriaus braižo dermė. Ir tikėta, ir netikėta. Visada galvojau, kad kokybiškos literatūros apie „tuos laikus“ mums vis dar labai trūksta. Vis dar jaut­ru. Atsimenu Žalius, Sibiro haiku.

Norėčiau akcentuoti kelis pagrindinius dalykus, užstrigusius, pasireiškusius per visą 335 stacijų kelionę. Pirmasis jų – veikėjai. Labai gyvi, tie, kuriais patikima (nors ir su pasakotojo įsikišimu į sąmonės ir pasąmonės patirtis). Manau, vertinga yra tai, kad veikėjų dvasiniai išgyvenimai nėra tik trauminės patirties, ribinės situacijos – karo, pokario realijų – atspindžiai. Žinoma, pastarieji neginčijamai daro labai didelę įtaką, tai atsispindi ir romane, ypač aštriai atsiskleidžia Untaniuko personaže. Tačiau žvelgiama tolyn, pro netektis, pro skausmą – į skausmą, į slaptingą sielos gyvenimą. Nuo trauminių patirčių žengiama toliau, į nepažinumą:

Magdė net drebėjo – dabar, kaip tik dabar, kažkas skrieja, be garso slysta prošal, tas kažkas, ko jai vis labiau stinga, ko jinai ilgisi ir paskui, kai visiškai neteks, dar stipriau ilgėsis, ir dar galima būtų tai sulaikyt, sugaut, prisispraust prie krūtinės... [...] Kaip užčiuopti tai, kas neapčiuopiama, kas yra tik plevenimas, net ne plevenimas? (p. 9)

Tai, dėl ko abejojau ir svarsčiau – ar dalis knygos he­rojų taip kalbėtų, taip aiškiai save, kitą ir pasaulį reflektuotų? Ryškiau nei kituose autoriaus tekstuose jutau pasakotojo buvimą. Ir mano įspūdis – lyg tas pasakotojas skrostų veikėjų protą ir širdį, lyg aiškintų jiems juos pačius. Negaliu pasakyti, kad neorganiška, priešingai – naratoriaus-veikėjo kalba įtraukia, skraidina, papieviški sakiniai pulsuoja poeziją, iš kasdienybės, iš tamsošviesos.

Atmintin įsirėžė beveik visi veikėjai – saviti, besisukantys istorijos ir pasaulio struktūrų pinklėse. Nors, kaip minėjau, veikėjų sąmonė sunkiasi pro istorijos konkretybę, siejama tam tikra prasme universalių egzistencinių išgyvenimų, tačiau traumos teorija čia tik­rai rastų „ką veikti“. Skirtingi personažai, skirtingi veikos būdai: Napalys, po mylimosios Magdės mirties išeinantis partizanauti ir visų ujamas pokario laikų nelaimingas „kuprelis“ (gijos man kiek nusidriekia link Igno Šeiniaus, švelni sąsaja, Juzė – neišsipildęs trokštamas gėris, ne tiek romantinės, kiek visuotinės meilės simbolis) mėginantis savo galią steigti tapdamas „skrebu“ (mano močiutė sakydavo „stribas“). Atstumtas, nemylėtas Untaniokas pagaliau esti galios pozicijoje, tačiau toji galios pozicija pasirodo taip pat esanti sąlyginė ir ne tokia jau saldi. Traumos veikimas knygoje išryškinamas ir išsamiai atskleidžiamas. Untaniokas supranta:

Ką jie gali tau duoti, ką tu iš tokių namų gali išsinešti? Nieko jie Tau duoti negali, nieko iš tokių namų negali išsinešti. Nebent neapykantą. Vos išsiritus iš lopšio – grumtynės dėl vietos po saule. (p. 77)

Rašytojas Valdas Papievis. Šarūno Mažeikos / BFL nuotrauka

Įdomu ir tikslu buvo, tai, kad karas, pokaris, aneksija knygoje nevaizduojami kaip vieninteliai – kolektyviniai – traumos šaltiniai. Individualiosios traumos, individualiai dėl išorinių ir vidinių aplinkybių formavęsi charakteriai, „atsinešta būtis“ turi labai didelės įtakos veikėjų elgsenai po okupacijos. Ir lyg supranti – ir Napalio abejones, ir Untanėlio pyktį, mokytoją Kalvaitį, atsidūrusį tarp „Scilės ir Charibdės“, vietomis su nemenku grotesku vaizduojamą pulkininką Medvedevą. Jis atsiskleidžia kaip pavargęs, nusikamavęs, priklausomybių, nusivylimų ir pykčio, iškreiptos ideologijos, svetimbūtystės svečiame krašte iškamuotas žmogus. Itin empatiška, netgi kiek aiškiaregiška, mąsli ir jautri Juzė. Išskirtinis ir mokytojo Kalvaičio paveikslas – viešasis pavidalas, maskuotė ir tikroji būtis, svyravimas tarp mimikrijos ir ryžtingo rezistencinio sprendimo. Nepaisant tos abejonės dėl pasakojimo, pasikartosiu, veikėjų paveikslai ryškūs, įdomūs.

Knygoje pakankamai situacijų kaitos, pilnumo, išorinės ir vidinės dinamikos, tačiau ir vėl – keistas įspūdis. Kartu knygoje labai daug ir stinglumo, tuštumos, hermetiškumo. Šios ambivalentiškos erdvinės ir laikinės manipuliacijos kuria labai įdomų, savitą, kitonišką skaitymo patirtį, recepciją. Išorinė erdvė yra itin priklausoma nuo situacijų ir veikėjų būsenos, pastebimi ryškūs virsmai. Pavyzdžiui, dvi būsenos, dvi citatos:

Baisiausia buvo, kad net žinodamas, jog vieškelis, kuriuo eini, tave nuves į nelaimes, tu niekur iš jo jau neišsuksi. Nes nebebus kryžkelių, nes iš visų takų, žvyrkelių, plentų, kitados prieš Tavo akis besiskleidusių, jis – vienintelis likęs (p. 161);

O ir miškas Algirdui rodėsi nebe toks, koks buvo anksčiau. Dar visai neseniai driekęsis grėsminga riba, už kurios – atskirtis ir pavojai, dabar jis švelniai glaudėsi prie akiračio kaip per stebuklą dar neišbarstyta užuovėja. (p. 270)

Kaustantis, ribojantis uždarumas, jo hegemonija, erd­vės pločio ir akipločio nykimas ir atvertis, saugojančios, tausojančios ribos. Erdvė, kintanti nuo vidinio žvilgsnio modifikacijų. Daug tuštumos – ir ta negatyvia, stokos prasme, ir daoistinė tuštuma – ta, iš kurios randasi pasaulis.

Ir vėl nebūsiu originali – ir šiame Papievio romane labiausiai mane žavėjo tos egzistencinės patirtys, ir dar sąžiningumas – istorija nenudailinta – tiek iš „paprasto kaimo žmogaus“, tiek iš stribo, tiek iš partizano, tiek iš intelektualo žvilgsnio. Nuo fizinės pasaulio tikrovės iki biblinių intertekstų (smagu buvo atpažinti žmogaus palyginimą su „padangių sparnuočiu, kuris nei sėja, nei pjauna“). Jei reikėtų vienu žodžiu nusakyti Brydės prasmes – tai ir būtų – sąžinė. Sudėtingos moralinės dilemos, painiojančios kibias gijas veikėjų pasaulyje. Blogio ir gėrio prigimtis, sudėtinga pusiausvyra, svyravimai, asmeninės atsakomybės ir būties force majeure dichotomija; „nenurimti, nesustoti, be paliovos kurstyti blogį, kad, kovojant su juo ir jam priešinantis, dar labiau sustiprėtų gėrio jėgos, gal toks pačios gamtos, visą pasaulį valdantis dėsnis?“ (p. 13). Bendrumo su kitu ir pasauliu troškimas, protas, kuriuo nieko negali perprasti, tylos meditacijos – nuščiuvę daiktai, bežodystėje skleidžiantys savo prasmes. Papieviškas egzistencializmas.

Dar paabejojimas – labai gražus man tas veikėjų mąslumas. Tik galvoju, ar ribinės situacijos įkarštyje jiems būtų taip stipriai rūpėję pasaulio pažinumas, daiktų atsiskleidimas ir užsivėrimas?.. Kartais nebuvau iki galo įtikinta, nors žodžio grožis mane pagaudavo. Aš nežinau atsakymo, matyt, kiekvienas su savo ribinėmis situacijomis dorojasi skirtingai, ir mąsto skirtingai.

Galiu konstatuoti, kad Papievis jau buvo Papievis prieš trisdešimt metų. Egzistencinės patirtys ima viršų. Net prieš istorijos force majeure. Graži jo kalba, vaizdinga iki kalbos pašaknų, melodinga, srūvanti, o kartu – tiksli (suskambėjo posakis – „smegenų mažakraujystė“, bet radau pora padėvėtų metaforų). Iš knygos išsinešu daug, pavyzdžiui, šią mintį: „nes žmogus yra tai, kam skauda, net ir tada, kai jo širdis pilna džiaugsmo“ (p. 62). Apskritai, nepaisant mano pasakytų pastabų, buvo įdomu. Ir kaip tremtinių anūkei, deklamavusiai Bernardą Brazdžionį prie paminklinio akmens. Ir kaip egzistencializmo gerbėjai. Ir kaip tekstų knislei. Ir kaip tiesiog skaitytojai. Nes mes niekada iki galo neišbrisime. Iš savo praeities, traumų, praradimų, (ne)mylėjimų, pasisekimų ir nesėkmių. Bent jau šiame gyvenime. O gal ir kitame. Per pusnynus, niekaip negalintys išbristi. Sėjantys ir pjaunantys tankiai suaustose tuštumose.

Naujasis židinys