Garsi klinikinės vaikų psichologijos specialistė, dr. Elizabeth Kilbey teikia pagalbą šimtams vaikų bei jų šeimos narių ir pastebi, kad vaikų „ekranų manija“ – labiausiai aptariama šiuolaikinio vaikų auklėjimo tema. Per savo ilgametę darbo patirtį autorė sukaupė didelį bagažą vertingų patarimų. „Vaikystė tarp ekranų“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. Iš anglų kalbos vertė Kristina Augustinaitė) – tai knyga, kurią būtina perskaityti visiems tėvams, auginantiems vaikus. Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Neseniai draugė prasitarė, kad jos dešimtmetis sūnus Metju prisivirė košės, nes įkėlė nuotrauką „Instagram“ tinkle su prierašu: „Pirmąją, kuri pamėgs šią nuotrauką, pabučiuosiu ir ji galės būti mano mergina.“ „Kelios jo bendraklasės pamatė šią nuotrauką ir viena mama paskambino pasiskųsti, – pasakojo draugė. – Siaubingai išsigandau – iš dalies dėl to, kad net nežinojau, jog jis telefone turi „Instagram“ programėlę. Nežinojau, kokias nuotraukas keldavo, ką sekė ir kas buvo jo sekėjai. Jis net neapsaugojo savo paskyros, todėl nuotraukas galėjo matyti visi.“ Mano draugė taip pat nežinojo, kad socialiniai tinklai turi amžiaus apribojimus.

Minimalus tokių socialinių tinklų kaip „Twitter“, „Facebook“, „Instagram“, „Pinterest“ ir „Snapchat“ vartotojų amžius – trylika, o „YouTube“ paskyrą galima turėti tik sulaukus aštuoniolikos metų. Tačiau, gavęs tėvų leidimą, paskyrą gali susikurti jau trylikametis. Dėl JAV vaikų privatumo elektroninėje erdvėje apsaugos įstatymo (angl. Children’s Online Privacy Protection, COPPA), kuris reikalauja interneto paslaugų teikėjų gauti tėvų sutikimą jaunesniems vartotojams, daugelio socialinių tinklų vartotojams yra taikomas trylikos metų amžiaus apribojimas. Šis sutikimas taip pat susijęs su vaikų apsauga – tokie apribojimai egzistuoja, nes šie socialiniai tinklai netinkami tokiems jauniems vaikams kaip Metju.

Mano draugė nėra vienintelė. Naujo tyrimo duomenimis – net 53 proc. tėvų nežino, kad tokie socialiniai tinklai kaip „Facebook“ reikalauja, jog vartotojai būtų sulaukę bent trylikos metų amžiaus. Nerimą kelia tai, kad vienas iš penkių tėvų manė, jog amžiaus apribojimų apskritai nėra.

Šešiamečiai dabar tokie pat technologiškai pažengę kaip dešimtmečiai prieš trejus metus

Nepaisant reikalavimų, statistika rodo, kad daugiau nei pusė vaikų iki dešimties metų yra naudojęsi socialiniais tinklais internete. Neseniai „Internet Matters“ atlikta 1500 tėvų apklausa atskleidė, kad šešiamečiai dabar tokie pat technologiškai pažengę kaip dešimtmečiai prieš trejus metus. Apie 44 proc. iš jų naršo internete savo miegamuosiuose, 41 proc. – neprižiūrimi tėvų. Apklausa taip pat atskleidė, kad trečdalis šešiamečių taip pat naudojasi programėle „WhatsApp“, o ketvirtadalis jų turi anketas socialiniuose tinkluose.

Svarbu suprasti, kad amžiaus apribojimai egzistuoja ne be priežasties. Didžiosios Britanijos nacionalinio statistikos biuro ataskaita apie vaikų gerovę atskleidė, kad vaikai, kiekvieną darbo dieną praleidžiantys daugiau nei tris valandas socialiniuose tinkluose, dukart dažniau pasižymi prastesne psichikos sveikata. Ataskaita taip pat rodo, jog toks prie ekranų praleidžiamo laiko kiekis pavėlina vaikų emocinę ir socialinę raidą. Tyrėjai atskleidė ir kitų neigiamų socialinių tinklų padarinių: didesnė patiriama žala, socialinė izoliacija, depresija ir patyčios internete.4 Darbo studijų instituto IZA publikuotoje ataskaitoje teigiama, kad kasdien socialiniuose tinkluose praleisdami vos valandą vaikai jausis nelaimingi. Šis tyrimas labiausiai kelia nerimą dėl to, kad atskleidžia socialinių tinklų poveikį paaugliams, be to, žinome, kad jaunesni vaikai dar mažiau psichologiškai pasiruošę susidoroti su tokiais iššūkiais.

Esu įpratusi matyti šešerių, septynerių ar aštuonerių metų amžiaus vaikus, turinčius savo „Facebook“ ir „Instagram“ paskyras. Didžioji dalis vėlyvesniojo latentinio amžiaus vaikų (dešimtmečių ir vienuolikmečių) jau naudojasi kokiais nors socialiniais tinklais. Vienas labiausiai nerimą keliančių aspektų – tai, kad per socialinius tinklus latentinio amžiaus vaikams užkrauname paaugliams rūpimus klausimus ir tikimės, jog jie susidoros nesulaukę paauglystei būdingos brandos. Tai labai rimta. Maži vaikai savo išsivystymu ir branda dar nesugeba apdoroti sudėtingų temų, kylančių paauglystėje, pavyzdžiui, intymumo ir seksualumo. Net kai tėvai mano, jog stebi situaciją, t. y. žino vaikų slaptažodžius ar leidžia prisijungti tik per tėvų telefoną, latentinio amžiaus vaikai gali gudrauti. Jie greitai išmoksta pasikeisti slaptažodžius ar naudotis draugų išmaniaisiais įrenginiais.

Latentinio amžiaus laikotarpiu vaikas psichologiškai ir fiziškai pasiruošia paauglystės iššūkiams, kurie taip pat susiję su seksualiniu ir kūno suvokimu, identiteto kūrimu, asmenybės virsmu. Pradinukai dar neturi kognityvinio ar emocinio atsparumo tokiems socialiniams tinklams kaip „Snapchat“, „Facebook“ ar „Instagram“, ypač jei akcentuojama išvaizda ar vyksta socialinės varžybos. Per anksti pradėję naudotis socialiniais tinklais jie gali susidurti su žmonėmis, turiniu ar situacijomis, kurioms dar nėra pasiruošę ir kurių nesuvokia. Neuromokslininkai teigia, kad paauglystė – svarbus metas vystytis kaktos srities smegenų žievei. Ji padeda mums susidaryti nuomonę, kontroliuoti impulsus bei emocijas ir veikia priimant sprendimus, suvokiant save ir kitus. Kol ši smegenų dalis neišsivysčiusi, latentinio amžiaus vaikai prasčiau reguliuoja emocijas, yra ne tokie atsparūs ir menkiau susidoroja su vaizdais ar patirtimis internete bei aplinkoje, kuri nėra jiems sukurta.

JAV pediatrų akademija net įspėjo tėvus dėl vadinamosios „Facebook“ depresijos

Socialiniai tinklai taip pat gali paveikti vaikų išsimokslinimą. Vienas tyrimas atskleidė, kad, pasak mokytojų, vaikai, kurių pažymiai mokykloje buvo prasčiausi, praleidžia daugiausia laiko socialiniuose tinkluose. Pusė iš 500 apklaustų mokytojų mano, kad toks potraukis paveikė vaikų gebėjimą susikaupti pamokose. Du trečdaliai mokytojų teigė, kad namų darbai buvo atliekami prastai, nes vaikai skubėjo pabendrauti su draugais internete. Mes, suaugusieji, puikiai žinome, kad prie socialinių tinklų galima įprasti. Didžiausias mano rūpestis – tai, kad vaikai ypač pažeidžiami tokio potraukio, nes būdami latentinio amžiaus jie linkę įsitraukti.

UCLA smegenų žymėjimo centro tyrėjai, skenuodami smegenis, pastebėjo, kad socialiniuose tinkluose sulaukus „patiktuko“ smegenyse suaktyvėdavo apdovanojimo centrai. Vaikų smegenys panašiai reagavo pamačius mylimus žmones ar laimėjus pinigų. Savo klinikinėje praktikoje esu sutikusi devynmečių ir dešimtmečių, kurių tėvai teigė, jog vaikai nuolat tikrina savo „Facebook“ ir „Instagram“ paskyras, kad pažiūrėtų, kiek „patiktukų“ surinko jų įrašai ar nuotraukos. Atrodė, kad jie taip nustato savo socialinį statusą. Mažas „patiktukų“ skaičius įprastai rodo žemą socialinį statusą, galimas patyčias. Didelis „patiktukų“ skaičius gali reikšti vaiko populiarumą. Tada vaikai jaučia spaudimą toliau išlaikyti tokį statusą.

Kalbėjausi su nerimaujančiais tėvais, kurių vaikai baiminasi nutraukti savo „Snapchat“ eilę – nepertraukiamą susirašinėjimo su draugais dienų skaičių. Kai kurie turi daugiau nei penkiasdešimt tokių nepertraukiamų dienų. Vadinasi, jie kasdien daugybę valandų praleidžia naudodamiesi programėle. Mano draugė neseniai pasakojo, kaip jos dukra iškėlė sceną supratusi, kad per atostogas bute nebus patikimo belaidžio interneto ryšio. Kai pagaliau rado internetą netoliese esančiame miestelyje, ji apstulbo pamačiusi, kad per parą jos dukra gavo daugiau nei tūkstantį „Snapchat“ žinučių. Draugė labai sunerimo: jeigu mergaitė įpratusi kasdien gauti ir perskaityti tiek žinučių, kiek laiko ji praleidžia socialiniame tinkle? Latentinio amžiaus vaikai neturėtų patirti tokios įtampos ir iššūkių.

JAV pediatrų akademija net įspėjo tėvus dėl vadinamosios „Facebook“ depresijos, kurią patiria vaikai ir paaugliai, pamatę, kad jų statuso atnaujinimas, įrašas ar nuotrauka nesulaukia norimo populiarumo.

unsplash.com nuotrauka

Vaikai viską išbando vis anksčiau. Kadaise tik paaugliams įprastos situacijos, pavyzdžiui, naudojimasis mobiliaisiais telefonais, šiandien jau prieinamos latentinio amžiaus vaikams. Dar prieš penkerius metus buvo įprasta vaikams pirmąjį telefoną duoti sulaukus vienuolikos metų amžiaus, kai jie pradėdavo lankyti vidurinę mokyklą. Tačiau dabar jau matau keturmečių bei penkiamečių, turinčių savo telefonus. Vienas Didžiosios Britanijos nacionalinio raštingumo fondo tyrimas atskleidė, kad 79 proc. vaikų, kurių amžius buvo tarp septynerių ir vienuolikos metų, turėjo savo mobiliuosius telefonus, be to, dažniau turėdavo savo mobilųjį telefoną nei knygą.6 Pati mačiau, kaip keitėsi mobiliųjų telefonų įsigijimo amžius. Vis dar nesu tikra, kad tokiems mažiems vaikams reikia mobiliojo telefono, nes šiais laikais daugiausia jų – išmanieji. Vadinasi, gavęs telefoną vaikas iškart susipažįsta su socialiniais tinklais.

Kūno suvokimas ir asmenukės

Jauni žmonės šiandien ypač mėgsta asmenukes. Latentinio amžiaus vaikai, ypač mergaitės, dažniau kelia savo nuotraukas į socialinius tinklus ir ragina žmones komentuoti jų išvaizdą. Svarbu suvokti, kad tai labai neigiamai veikia mažus vaikus. Nuolatos bendrauju su nusiminusiais vaikais, kurie įkėlė savo nuotrauką ir sulaukė neigiamos reakcijos arba jiems patiems įkelta nuotrauka nepatiko.

Jei latentinio amžiaus vaikas naudojasi socialiniais tinklais ir nori įkelti savo asmenukę, labai svarbu, kad tėvai pasikalbėtų, kodėl jis jaučia poreikį taip save išreikšti. Ar nori neatsilikti nuo kitų, pritapti ir elgtis kaip kiti? O gal trokšta tyrinėti ir eksperimentuoti su savo tapatybe?

Unsplash.com nuotrauka

Jeigu vaikas naudojasi socialiniais tinklais, tėvai turi labai svarbią užduotį – paversti vaiką kritišku vartotoju, padėti jam suprasti, kad internete iš tikrųjų ne viskas taip, kaip atrodo. Tikra atgaiva girdėti grupę paauglių merginų, žvelgiančių į socialiniuose tinkluose įkeltas nuotraukas ir kalbančių apie tai, kad jos patobulintos nuotraukų redagavimo programomis ir skaitmeniniais filtrais. Paaugliai yra pakankamai emociškai subrendę, kad per filtrus įžvelgtų tiesą ir suprastų, jog žmonės plaukuose neturi gėlių, o realybėje vaivorykštės nesklinda iš burnos. Latentinio amžiaus vaikai viską priima tiesiogiai ir nuoširdžiai. Jie tiki tuo, ką mato, jie nepasižymi ciniškumu ar paaugliams būdingu kritiškumu. Turite lavinti vaikų įgūdžius ir gebėjimą atsispirti. Peržiūrėkite su juo „Instagram“ ar „Facebook“ paskyras ir aptarkite tai, ką matote. Pakalbėkite apie tai, kaip lengvai žmonės gali „patobulinti“ nuotrauką, aptarkite filtrų naudojimą. Dėl išmaniųjų telefonų vaikai daug geriau suvokia vaizdus nei anksčiau. Rankoje nuolat esantis internetas ir fotoaparatas – galingas derinys. Įkelti nuotrauką į internetą užtrunka vos sekundę.

Svarbu, kad vaikai nuo mažų dienų žinotų, jog reklamose ir žurnaluose esančios nuotraukos yra apdorotos ir redaguotos – modelių oda nėra nepriekaištinga, o aktorių kojos ir liemuo realybėje nėra tokie ploni. Pasirodžius žurnalo „GQ“ viršeliui, aktorė Kate Winslet prakalbo apie pernelyg retušuotą jos nuotrauką. Sutartyje su kosmetikos gigante „L’Oreal“ ji buvo įtraukusi punktą, kad reklamos kampanijose naudojamos nuotraukos nebus retušuojamos skaitmeniniu būdu, nes ji jaučia atsakomybę prieš jaunų moterų kartą. Man labiausiai nerimą kelia tai, kad nežinome, kokį poveikį toks vaizdų perfekcionizmas daro vaikams, esantiems pažeidžiamoje vystymosi stadijoje, kai juos lengva paveikti. Neseniai psichologai rado įrodymų, siejančių socialinių tinklų naudojimą su paauglių jaučiamu nerimu dėl suvokiamo kūno vaizdo, dietų ir troškimo būti liekniems. Socialinių tinklų platformos, tokios kaip „Facebook“, „Instagram“ ir „Snapchat“, leidžia paaugliams, taip pat ir vaikams, palyginti save su kitais ir sulaukti pritarimo dėl išvaizdos. Pažįstu kelias dešimtmetes ir vienuolikmetes, kurios nuolat kelia asmenukes į internetą, kviečia žmones komentuoti ir taip atsiveria visų kritikai.

Jei tėvai neprižiūri vaikų veiklos socialiniuose tinkluose, vaikai gali pakliūti į bėdą

Neseniai konsultavau dvylikametę, paguldytą į ligoninę dėl valgymo sutrikimų. Savo kūno atvaizdo vertinimo sutrikimas jai pasireiškė sulaukus vienuolikos metų, kai gavo išmanųjį telefoną ir „WhatsApp“ bei „Snapchat“ programėlėse susijungė į grupės pokalbį. Kaip ir daugelis kitų jaunų merginų, jos nuolat keldavo asmenukes papūstomis lūpomis, o ji dėl savo nuotraukų sulaukė kritiškų pastabų iš kitų klasės draugių, kurios sakė, kad ji stora, o jos šlaunys – stambios. Vėliau merginos pasidalijo nuotrauka su kitais grupės nariais. Mergaitė labai nusiminė ir ėmė atsakinėti į komentarus. Kadangi visi suprato, jog toks jų elgesys erzina, ir toliau tai tęsė. Beviltiškai bandydama įrodyti, kad ji nėra stora, kaip atsaką mergaitė skelbė vis daugiau asmenukių. Ji negalėjo liautis, tačiau patyčias skatinančios merginos pastebėjo jos pažeidžiamą vietą ir toliau bjauriai komentavo. Komentarai ypač neigiamai paveikė mergaitės savęs ir savo kūno suvokimą. Ji tapo pažeidžiama ir atvira kitų kritikai, neadekvačiai pasikeitė jos savivertė. Įsivaizdavo esanti stora ir, norėdama šią problemą išspręsti, įgijo valgymo sutrikimą. Šeimai prireikė kelių mėnesių suprasti, kas vyksta. Per tą laiką mergaitė numetė daug svorio, todėl buvo paguldyta į ligoninę. Viskas prasidėjo dėl to, ką ji išgyveno socialiniuose tinkluose.

Taip dažnai nutinka, kai vaikai turi išmanųjį telefoną ir ima naudotis nuotraukų apsikeitimo programėlėmis. Svarbiausia – nuotraukos. Jei tėvai neprižiūri vaikų veiklos socialiniuose tinkluose, vaikai gali pakliūti į bėdą.

Pradinėje mokykloje svarbu ne mokyti vaikus susitaikyti su nuolatiniu lyginimu, o kaip įmanoma ilgiau apriboti tokią patirtį, kol jie bus pasirengę. Kodėl maži vaikai jaučia poreikį kelti savo nuotraukas į internetą? Svarbu, kad tėvai neleistų tam įvykti. Toks elgesys gali virsti poreikiu. Kas nors įkels nuotrauką, pažymėsi, kad ji tau patinka, jie atsakys tuo pačiu – tai skatina vaikus kelti vis daugiau nuotraukų. Jei latentinio amžiaus vaikai nori naudotis socialiniais tinklais, tėvai turėtų riboti per dieną įkeliamų nuotraukų skaičių. Kartu peržiūrėkite socialinius tinklus, domėkitės, ką ir kodėl vaikai seka. Mokykite juos būti kritiškais vartotojais. Pasakokite, kad žavingi tinklaraštininkai gauna tūkstančius eurų už tai, kad reklamuotų produktus, jog garsenybės nėra natūralios, jos turi stilistus, visažistus, asmeninius trenerius ir plastikos chirurgus.