Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo (Jn 6, 8-11).

Duonos padauginimas yra toks svarbus, kad tai vienintelis stebuklas randamas visose keturiose Evangelijose. Labiau nei stebuklas jis yra ženklas, slėpinio properša, lemtinga nuoroda, padedanti suprasti Jėzų: Jis turi duonos visiems, jis teikia gyvybės! Jis teikia tai, kas maitina gyvenimo gelmę, pasotindamas gyvybę gestais ir žodžiais, gydančiais blogį, nemeilę, glostančiais ir paguodžiančiais, bet paskui raginančiais.

Penki tūkstančiai vyrų, o aplink – pavsaris; ant kalno, simbolizuojančio vietą, kur apsireiškia Biblijos Dievas; berniukas, dar ne vyras, turintis miežinės duonos, naujos duonos, iškeptos iš ankstyviausių grūdų. Jaunas vyras, naujas ir savo dosnumu. Niekas jo neprašo, o jis viską perleidžia kitų dispozicijai; visai nedaug, bet tai viskas, ką turi. Galėjo pasiteisinti: ką reiškia penki kepalėliai penkiems tūkstančiams žmonių? Mažiau negu nieko, jokios prasmės juos veltui švaistyti.

Tuo tarpu, jis pasiūlo tai, ką turi, negalvodamas, daug tai, ar mažai. Tai viskas!

Ir štai, dėl slėpiningos dieviškos taisyklės, kai mano duona tampa mūsų – pasidaugina. Trupučio duonos, kuria pasidalinama su visias, ima pakakti.

 Jis teikia tai, kas maitina gyvenimo gelmę, pasotindamas gyvybę gestais ir žodžiais, gydančiais blogį, nemeilę, glostančiais ir paguodžiančiais, bet paskui raginančiais.

Žemėje yra tiek duonos, tiek maisto, kad jeigu jo nešvaistytume ir juo dalintumės, užtektų visiems. Tuo tarpu visi tik kaupia ir niekas nedalina! Stinga evangelinio raugo. Krikščionis yra pašauktas labiau nei duonos tiekti pasauliui raugo: idealų, motyvacijos veikti, didžių svajonių, kurios pašauktų keliauti link kito įmanomo pasaulio.

Sėdėdama prie žmonijos stalo, krikščionybė užtikrina ne daugiau ekonominių gėrybių, bet dosuno ir dalinimosi raugą, kaip teisingumo vargšų atžvilgiu prielaidą ir projektą. Evangelija siekia ne padauginti materialinių gėrybių, o suteikti toms gėrybėms prasmę: jos yra džiaugsmo ir bėndrystės sakramentai.

Jonas Jėzaus veikimą apibendrina trimis veiksmažodžiais: „paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti“. Trys veiksmažodžiai ir jeigu juos pasisavintume, jie galėtų kiekvieną gyvenimą perkeisti į Evangeliją: priimti, dėkoti, dovanoti. Mes nesame daiktų šeimininkai, juos priimame kaip dovaną ir kaip paskolą. Jei laikome save absoliučiais šeimininkais, esame linkę daryti su jais tai, ką norime, išniekiname dalykus. Tuo tarpu oras, vanduo, žemė, duona, visa, kas mus supa nėra mūsų, tai mūsų „jaunesnieji broliai ir seserys“, kuriuos dera globoti.

Sėdėdama prie žmonijos stalo, krikščionybė užtikrina ne daugiau ekonominių gėrybių, bet dosuno ir dalinimosi raugą.

Evangelija kalba ne apie padauginimą, o apie išdalinimą, apie duoną, kuri nesibaigia. Ją dalinant, jos nepritrūko, ir kai ėjo iš rankų į rankas, jos liko kiekvienoje rankoje.

Kaip įvyksta tam tikri stebuklai, niekada nesužinosime. Jie tiesiog yra. Yra, kai laimi dosnumo įstatymas.

Iš Qumran.net vertė S. Žiugždaitė