Gedimino Kajėno nuotrauka

Vasaros sekmadieniams siūlome naujausio popiežiaus dokumento ištraukas – meditacijas. Apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. 

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai. Dokumentas lietuviškai pirmą kartą publikuotas 2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5 ir Nr. 6.

Mokytojo šviesoje

Apie šventumą gali būti daug teorijų, pilnų įvairių aiškinimų bei perskyrų. Tokie apmąstymai gali būti naudingi, tačiau nieko nėra informatyviau, kaip grįžti prie Jėzaus žodžių ir išsamiau pažvelgti, kaip jis mokė tiesos. Jėzus labai paprastai paaiškino, ką reiškia būti šventam, palikdamas Palaiminimus (plg. Mt 5, 3–12; Lk 6, 20–23). Jie yra tarsi krikščionio tapatybės chartija. Jei kas nors mūsų klausia: „Kaip galima tapti geru krikščioniu?“, atsakymas yra paprastas: kiekvienam savaip būtina daryti tai, ką Jėzus pasakė Kalno pamoksle. Palaiminimuose atsiskleidžia Mokytojo veidas, o tą veidą esame pašaukti atspindėti savo gyvenimo kasdienybėje.

Žodžiai „laimingas“ ar „palaimintas“ tampa „šventas“ sinonimu, nes jais išreiškiama tai, kad Dievui ištikimas ir pagal Jo žodį gyvenantis žmogus dovanodamasis pasiekia laimę.

Prieš srovę

Jėzaus žodžiai gali pasirodyti poetiški, tačiau jie aiškiai prieštarauja tam, kas įprasta, kas dedasi visuomenėje; Jėzaus žinia gali būti patraukli, bet iš tikrųjų pasaulis kreipia į kitokią gyvenseną. Palaiminimai jokiu būdu nėra nereikšmingi ar paviršutiniški; priešingai, gyventi galime tik tada, kai Šventoji Dvasia persmelkia mus visa savo galia bei išlaisvina iš savanaudiškumo, tingumo ir išdidumo silpnybių.

Jėzaus žodžiai gali pasirodyti poetiški, tačiau jie aiškiai prieštarauja tam, kas įprasta, kas dedasi visuomenėje.

Pasiklausykime Jėzaus su visa meile bei pagarba, kurių vertas Mokytojas. Leiskime jo žodžiams mus sujaudinti, mesti mums iššūkį, paskatinti mus realiai pakeisti gyvenimą. Kitaip šventumas liks vien žodžiais. Prisiminkime dabar pavienius palaiminimus – tuos, kurie pateikti Mato evangelijoje (plg. Mt 5, 3–12).

Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė“

Kad išvystume, kuo saugiai grįsti savo gyvenimą, Evangelijoje esame kviečiami suvokti savo širdies tiesą. Paprastai turtuolis jaučiasi saugus dėl savo turtų ir mano, jog kai turtui iškyla pavojus, žlunga visa gyvenimo žemėje prasmė. Pats Jėzus mums tai pasakė palyginime apie paiką turtuolį, kuris jaučiasi saugus, bet yra kvailas, nes nepagalvoja, jog gali mirti tą pačią dieną (plg. Lk 12, 16–21).

Kai jaučiasi turtinga, širdis būna tokia patenkinta savimi, kad nebelieka vietos nei Dievo žodžiui, nei brolių ir seserų meilei, nei džiaugimuisi svarbiausiais gyvenimo dalykais.

Turtai nieko negarantuoja. Kai jaučiasi turtinga, širdis būna tokia patenkinta savimi, kad nebelieka vietos nei Dievo žodžiui, nei brolių ir seserų meilei, nei džiaugimuisi svarbiausiais gyvenimo dalykais. Beturčius dvasia Jėzus palaimintais vadina todėl, kad jų širdis neturtinga ir Viešpats į ją gali įžengti su savo nuolatine naujybe.

Tas dvasios neturtas artimai susijęs su Ignaco Lojolos siūlomu „šventuoju indiferentiškumu“, per kurį pasiekiame gražią vidinę laisvę: „Dėl to turime tapti indiferentiški visiems sukurtiems dalykams, kiek tai palikta mūsų laisvam sprendimui ir nėra jam draudžiama: kad mes patys netrokštume labiau sveikatos negu ligos, turtų negu neturto, garbės negu nešlovės, ilgo gyvenimo negu trumpo ir panašiai visų kitų dalykų“.

Lukas kalba ne apie neturtą „dvasia“, bet vien apie buvimą „beturčiu“ (plg. Lk 6, 20). Taip esame kviečiami ir asketiškai bei kukliai gyvensenai. Esame raginami dalytis gyvenimu su labiausiai stokojančiaisiais, gyvenimu, kokį gyveno apaštalai, taip galop supanašėdami su Jėzumi, kuris, „būdamas turtingas“, „tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9). Būti neturtingos širdies – štai šventumas.

Bus daugiau