Pixabay.com nuotrauka

Sionizmas (pagal Siono kalną Jeruzalėje) – politinis judėjimas, siekiantis žydų tautos suvienijimo ir atgimimo jų istorinėje tėvynėje – Izraelio žemėje (Erec-Izraelyje), taip pat ideologinė koncepcija, kuria grindžiamas šis judėjimas. Sionizmo ideologija jungia skirtingos orientacijos judėjimus – nuo kairiųjų socialistų iki religinių ortodoksų. Iki Antrojo pasaulinio karo sionizmas buvo vienas iš pagrindinių visuomeninių ir politinių žydų tautos judėjimų (kartu su darbininkų judėjimu – Bundu, siekusiu kultūrinės autonomijos, ir teritorializmu). Sionistų judėjimas turėjo tikslą išspręsti „žydų problemą“, laikydamas ją tautinės mažumos, bejėgės tautos, kurios likimas – pogromai ir persekiojimas, kuri neturi savo namų, kuri visur diskriminuojama, nurodant jos svetimumą, problema. Sionizmas bandė išspręsti šią problemą grąžinant žydus į „istorinius namus“ Izraelio žemėje.

Nuo XVIII a. Vilnius keletą šimtmečių turėjo įtakos žydų gyvenimui atokiausiuose kraštuose, ir ši unikali Lietuvos Jeruzalės įtaka įvairiose srityse jaučiama ir šiandien. Vilnius buvo pasauliniu religinio, rabinų ir pasaulietinio Europos švietimo, taip pat politinių judėjimų ir partijų centru.

Anot prof. Mejerio Šubo, Vilniaus Gaonas Elijahubenas Šlomo Zalmanas (1720–1797) reiškė tvirtą įsitikinimą, kad žlugusi žydų valstybė būtinai bus atkurta Izraelio žemėje. 1823 m. grupė Vilniaus Gaono pasekėjų persikėlė į Palestiną, apsigyveno Jeruzalės, Cfato (Safedo) ir Chebrono miestuose. Jeruzalėje jie įkūrė vadinamąją „Fariziejų draugiją“ (Kolelha'perušim), kuri skleidė mesianistines Vilniaus Gaono idėjas ir Talmudo studijavimo metodiką. 1830 m. į Safedo miestą atvyko du Gaono mokiniai broliai Izraelis ir Mendelis Šklovskiai su savo bičiuliais. Visi jie šventai tikėjo, kad dešimt Izraelio genčių, ištremtų į Babiloniją, nedingo, neištirpo tarp tenykščių gyventojų. Jie manė, kad šios gentys vėliau persikėlė už paslaptingos Sambationo upės, kuri yra pasaulio pakraštyje, ir ten atkūrė Izraelio valstybę. Buvę vilniečiai hebrajiškai parašė laišką menamos valstybės valdovui, kuriame aprašė sunkią Rytų Europos žydų socialinę politinę padėtį, savo vargus Palestinoje ir prašė materialios paramos. Laiške labai giriami Lietuvos žydai ir Vilniaus Gaonas kaip jų dvasinis vadas. Valdovui siūloma atsiųsti į Palestiną ir Vilnių savo įgaliotinius, kad paimtų Vilniaus Gaono raštus ir išplatintų juos tarp šių dešimties genčių. Su šiuo laišku 1832 m. į Indiją iškeliavo buvęs vilnietis Dovydas Chaimas Katanas ir du jo bičiuliai.

Paminklas Vilniaus gaonui Elijahu ben Solomon Zalmanui (1720–1797). vilnius-tourism.lt nuotrauka

Garsiajam Kauno rabinui I. E. Spektorui (1817–1896) įsakius, 1869 m. Ukmergėje buvo nutrauktas Moshe Leib Lilienblum fanatikų persekiojimas. Prasidėjus žydų emigracijai iš Rusijos, I. E. Spektoras palaikė Chovevei Cion (Siono mylėtojų draugija) ir tai prisidėjo prie šio judėjimo prestižo augimo, tačiau jis atsisakė pasiūlymo būti 1887 m. Druskininkuose vykusios Chovevei Cion konferencijos garbės globėju. Po to, kai šis judėjimas buvo plačiai pripažintas, Spektoras pareiškė, kad apsigyventi Izraelio Valstybėje yra religinė žydo pareiga ir pasirašė kreipimąsi, raginantį aukoti pinigus tam tikslui sinagogose Jom Kipuro išvakarėse.

Bendrąja prasme sąvoką „sionizmas“ pirmą kartą pavartojo Natanas Birnbaumas 1892 m. sausio 23 d. diskusijų susitikime Vienoje. Pirmieji praktiniai žydų valstybės sukūrimo planai buvo išdėstyti 1862 m. rabino Zvi Hirscho Kalischerio knygoje „Ieškant Siono“ ir Mozės Heso knygoje „Roma ir Jeruzalė“.

XX a. pirmojoje pusėje sionizmo ideologijoje susiformavo keletas pagrindinių krypčių, ryškiausios iš kurių buvo socialistinis sionizmas, revizionistinis sionizmas ir religinis sionizmas. Socialistinio sionizmo krypties įkūrėjas yra Nachmanas Syrkinas (1868–1924), kuris išplėtojo M. Heso idėjas straipsnyje „Žydų klausimas ir žydų socialistinė valstybė“ (1898 m.), kuriame įrodinėjo, kad sionistinis judėjimas galėtų būti sėkmingas tik tuomet, jei žydų valstybė bus „pagrįsta teisingumu, išmintingu planavimu ir socialiniu solidarumu“.

Sionizmo ideologinę kryptį, vadinamą „revizionizmu“ (turima omenyje, kad šios sionizmo ideologinės krypties šalininkai atliko sionistų socialistų ideologijos, kuri XX amžiaus pradžioje buvo dominuojanti sionistų judėjime, peržiūrą (reviziją), įkūrė ir vadovavo Vladimiras (Ze'ev) Žabotinski (1880–1940). Pagal sionistų revizionistų pažiūras, žydų valstybės ekonomika turi būti grindžiama vien tik laisvosios rinkos principais. Iki XX amžiaus vidurio ši sionizmo kryptis buvo antraeilė, bet vėliau sionistų revizionistų įtaka žymiai išaugo, ir atstovaujanti šiai ideologinei krypčiai partija „Herut“ (vėliau „Likud“) ilgą laiką buvo viena iš valdančiųjų partijų Izraelyje.

Sionizmo ideologinę kryptį, vadinamą „religiniu sionizmu“ suformulavo rabinas Avrahamas Icchakas Kookas (1865–1935), svarbiausias XX amžiaus pradžios religinis autoritetas, buvęs vyriausiasis Izraelio šalies rabinas 1921–1935 m. Jis manė, kad sionizmas ne tik neprieštarauja ortodoksiniam judaizmui (kaip manė daugelis tuo metu ir iki šiol mano kai kurie rabinai – ultra ortodoksai), bet, priešingai, turėtų tapti judaizmo atgimimo pagrindu. Šios ideologijos šalininke daugelį metų buvo nacionalinė religinė partija „Mafdal“, vėliau tapusi bloko „Ichud Leumi“ („Nacionalinė vienybė“) dalimi.

Jeruzalė. Pixabay.com nuotrauka

Pasaulinės sionistų organizacijos įkūrėju, žydų valstybės skelbėju ir politinio sionizmo ideologijos kūrėju tapo Theodoras Herzlas (1860–1904) – žydų visuomenės ir politinis veikėjas, savo programą išdėstęs knygoje, kurią pavadino „Žydų valstybė. Šiuolaikinio žydų klausimo sprendimo patirtis“ (Der Judenstaat), kuri buvo išleista 1896 m. Kartu su Oskaru Marmorekiru Maksas Nordaujis Bazelyje organizavo Pasaulinį sionistų kongresą (1897 m. rugpjūčio 26–29 d.) ir buvo išrinktas „Pasaulio sionistinės organizacijos“ prezidentu. T. Herzlas nenumatė arabų ir žydų konfliktų ir laikėsi požiūrio, pagal kurį arabai, gyvenantys Palestinoje, su malonumu sveikins naujus žydų gyventojus.

Ankstyvojo sionizmo veikėjas, T. Herzlo bendražygis, antrasis Pasaulio sionistinės organizacijos pirmininkas, kuris taip pat vadovavo Kolonijiniam žydų bankui, Davidas Wolffsohnas (1856–1914) gimė Darbėnų gyvenvietėje. Rengdamasis pirmajam pasauliniam sionistų kongresui, jis pateikė du pasiūlymus: patvirtinti judėjimo simboliu baltai mėlyną audinį, simbolizuojantį talitą – žydų maldos apsiaustą ir pavadinti narystės mokestį „šekeliu“. Po T. Herzlo mirties jis ir toliau išliko vienu iš sionistų judėjimo lyderių, iki 1911 m. buvo Pasaulinio sionistų kongreso pirmininkas, tuo metu tęsdamas T. Herzlo politiką ieškant politinių sąjungininkų kovoje už žydų valstybės sukūrimą.

Anot mokslininkės dr. Eglės Bendikaitės, Lietuvoje žydų netraukė etnocentriška lietuvių kultūra, todėl nekilo pavojaus būti asimiliuotiems tautinės daugumos. Chovevei Cion būreliai įvairiose Lietuvos vietovėse kūrėsi jau paskutiniais XIX a. dešimtmečiais. 1887 m. birželį Druskininkuose vyko II minėtos draugijos suvažiavimas. Lietuvos žydai Moshe Leib Lilienblumas, Davidas Gordonas, Maxas Emanuelis Mandelstammas, Cvi Hirshas Schapira, Yitzhakas Goldbergas, Davidas Wolffsohnas buvo žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje kaip žmonės, daug prisidėję prie pasaulinio sionizmo ideologijos kūrimo, idėjų propagavimo ir praktinio jų įgyvendinimo.

1919 m. Paryžiaus taikos konferencijos metu žydų delegacijų komitetui įteikta Lietuvos Respublikos vyriausybės deklaracija, kurioje buvo pasakyta, kad žydai turi visas politines, pilietines ir tautines teises atsikūrusioje Lietuvos valstybėje. Sionizmo sąjūdis Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, buvo susiskaldęs į konkuruojančias politines sionistines grupuotes, daugiau ar mažiau įtakingas skirtingais laikotarpiais, diskutuojančias dėl sionizmo tikslų bei metodų, santykio su Lietuvos valstybe.

1918 m. pabaigoje Vilniuje vykusi konferencija sujungė Lietuvoje veikusias sionistų organizacijas į vieną Lietuvos sionistų sąjungą. Žydai sionistai jungėsi į Lietuvos valstybės politinį gyvenimą, aktyviai dalyvavo žydų tautinės autonomijos kūrime, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo pertvarkyme. Didžiausią įtaką III dešimtmečio pradžioje Lietuvos žydų bendruomenėms turėjo dvi sionistinės partijos: bendrieji sionistai ir sionistai socialistai. Bendrųjų sionistų partija, save laikiusi nuosaikiai liberalios pakraipos partija, jungė žymią įtakingų žydų inteligentijos, žinomų visuomenės veikėjų dalį. Žydų atstovai, sutikę įeiti į Laikinąją Lietuvos valstybės Tarybą savarankiškai ir vėliau patekę į pirmosios vyriausybės sudėtį, buvo Jakobas Vigodskis, ministras be portfelio žydų reikalams, Simonas Rosenbaumas, užsienio reikalų viceministras, Nachmanas Rachmilevičius, prekybos ir pramonės viceministras (visi priklausė bendriesiems sionistams).

Žydų tautinei mažumai atstovavusioje žydų reikalų ministerijoje iki uždarymo 1924 m. bei Lietuvos Seime taip pat dirbo bendrųjų sionistų krypties atstovai. Sionistinių pažiūrų žydai atstovavo žydų interesams ne tik Lietuvos valstybės institucijose, bet ir vidinėse Lietuvos žydų bendruomenės struktūrose. 1923 m. žydų kahalų atstovų suvažiavime buvo nuspręsta šaukti Lietuvos žydų nacionalinius susirinkimus, kurių delegatai būtų renkami visuotiniu balsavimu. Nacionalinis susirinkimas, vadinamasis žydų Parlamentas, pradėjo darbą 1923 m. lapkritį. Tokio organo, išrinkto visuotiniu balsavimu, dalyvaujant visoms žydų partijoms (išskyrus kraštutinius ortodoksus), sukūrimas buvo precedento neturintis įvykis Europoje.

Jeruzalė. Pixabay.com nuotrauka

Markas Twainas, kuris aplankė Šventąją Žemę 1867 m., rašė, kad visur tuščia ir plika, nėra nei namo, nei medžio ar krūmo. Būtent tuo metu atsirado sionistų šūkis „Žemė be gyventojų – tautai be žemės“. Pirmieji sionizmo ideologai, tarp jų ir pats T. Herzlas, arabų klausimo nelaikė reikšmingu. Taip buvo iš dalies dėl to, kad iki sionizmo judėjimo pradžios XIX a. arabų gyventojų skaičius šalyje buvo mažas. 1916 m. Pasaulio sionistinės organizacijos pirmininkas, Chaimas Weizmannas pasirašė su šeichu Faisalu, arabų judėjimo lyderiu, susitarimą dėl taikos ir geros kaimynystės. Lygiai prieš 70 metų 1948 m. gegužės 14 d. šie principai buvo paskelbti Izraelio Nepriklausomybės deklaracijoje.

Kai kurios krikščionybės kryptys, pavyzdžiui, dispensionalistai, žydų valstybės kūrime mato Biblijos pranašysčių įvykdymą. Baptistų pamokslininkas, Judėjimo už juodaodžių pilietines teises Jungtines Amerikos Valstijose lyderis, Nobelio taikos premijos laureatas Martinas Liuteris Kingas taip pat palaikė Izraelio valstybės atkūrimo idėją.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel pokalbyje su žydų leidiniu „Jewish Voicefrom Germany“į klausimą, ar antisionizmas yra teisėtas, atsakė: „Tiems, kurie dalijasi mano nuomone, kad žydai kaip tauta turi apsisprendimo teisę, sionizmas kaip nacionalinis žydų tautos judėjimas yra tos pačios teisės, kurią jo priešininkai bando paneigti, įkūnijimas.“

Pixabay.com nuotrauka

JAV istorikas ir apžvalgininkas Walteris Lakeris suformulavo 13 tezių, atskleidžiančių sionizmo judėjimo esmę:

1. Sionizmas – tai reakcija į antisemitizmą.

2. Antisemitizmas savo mirtiną formą įgavo Vidurio Europoje, kur sąlyginai negausios žydų bendruomenės buvo labiausiai asimiliuotos.

3. Sionistai didžiausiu žydų tautos priešu laikė asimiliaciją.

4. Sionistų sėkmės šansas atsirado po Pirmojo pasaulinio karo.

5. Kadangi sionizmas, palyginus su kitais tautiniais judėjimais, atsirado vėlai, sionistai turėjo mažai laiko ir išteklių savo tikslams pasiekti.

6. Sionistai neturėjo nei pinigų, nei karinės galios ar politinės įtakos, jų rankose buvo tik moraliniai argumentai.

7. Žydų valstybė atsirado tada, kai išgelbėti Europos žydus buvo jau nebeįmanoma.

8. Iki 1930 m. sionistų lyderiai nesuprato, koks yra pagrindinis organizacijos tikslas.

9. Žydų ir arabų konfliktas buvo neišvengiamas, nes arabai negalėjo susitaikyti su žydų valstybės atsiradimu.

10. Iš arabų perspektyvos, sionistų judėjimas buvo agresorius, o žydų imigracija – invazija.

11. Sionizmą kritikavo žydai ultraortodoksai, asimiliacijos šalininkai ir ekstremalūs kairieji.

12. Pagrindinė sionizmo silpnybė buvo tai, kad aplinkybės niekada nebuvo palankios judėjimo siekiams įgyvendinti.

13. Pagrindinis sionizmo tikslas buvo dvigubas: atkurti pagarbą žydams ne žydų akyse ir atkurti žydų tautos gimtuosius namus, kad žydai „gyventų kaip laisvi žmonės savo žemėje ir ramiai numirtų savo namuose“ (T. Herzl).

Parengė Geršonas Taicas

b