Kard. Theodore McCarrick

Būna labai sunkių temų. Tokių skaudžių, kad norėtųsi geriau jų neliesti. Akys nemato – širdies neskauda. Tačiau faktai įkyriai peršasi. Pakitusi visuomeninė terpė viską vertina kitaip ir teikia naujų galimybių. Trauktis nebėra kur? Ačiū Dievui! Tikriausiai nebūtų didelės klaidos teigti, jog lytinio priekabiavimo ir nusikaltimų cunamis Katalikų Bažnyčioje išjudino ir platesnę #MeToo bangą. Tad tenka eiti iki galo, pasitikti visas pasekmes ir prisiimti visą atsakomybę.

JAV jėzuitų žurnalo „America“ leidėjai, reaguodami į aukšto rango amerikiečių hierarcho bylą, buvo teisūs. Dėl nusikalstamo elgesio Bažnyčioje dangstymo dažniausiai kaltinami vien hierarchai. Tačiau atsakomybės dalis tenka ir pasauliečiams. Pirmiausia  katalikų žiniasklaidai. Reikia nepasitenkinti vien skanavimu gandais ir apkalbomis. Pasigilinti.

Vieša paslaptis

Tačiau šįkart ne apie Lietuvą, o apie rezonansinį JAV kardinolo, 2006-aisiais pasitraukusio į pensiją, Vašingtono arkivyskupo Theodore‘o McCarricko atvejį. Tiesa, šiandien šis asmuo jau nebe kardinolas. Šeštadienį, liepos 28 d., popiežius priėmė jo atsistatydinimą iš Kardinolų kolegijos narių: „Uždraudė jam vykdyti bet kokią viešą tarnystę, kartu su prievole pasilikti namuose, kurie bus jam nurodyti, kad atsidėtų maldos ir atgailos gyvenimui iki kol jam metamus kaltinimus išaiškins reguliarus kanoninis procesas“, rašoma Vatikano pranešime. 

Kardinolystės atėmimas - itin retas atvejis Bažnyčios istorijoje. Ar jau galime kalbėti apie lūžio tašką, reiškiantį, kad Pranciškaus paskelbta nulinė tolerancija neišskiria net aukščiausių hierarchų? Net artimiausių bendradarbių?

Kiek anksčiau, birželio 20 d., Šventasis Sostas nušalino 88-erių metų sulaukusį kardinolą McCarricką nuo bet kokios viešos sielovadinės veiklos ir įpareigojimų. Pagrindą tam suteikė Niujorko arkivyskupijos komisijos išvados. Tyrėjai patikimais ir pagrįstais pripažino įrodymus, kad, kunigaudamas Niujorke, McCarrikas lytiškai išnaudojo šešiolikmetį mišių patarnautoją.

Buvęs kardinolas kaltinimus neigė: „Visai nieko nežinodamas apie minėtą išnaudojimą ir tikėdamas savo nekaltumu, aš apgailestauju dėl skausmo, kurį patiria skundą įteikęs asmuo ir kuris piktina žmones“, – rašė jis laiške.

Iškilo ir kitų atvejų, susijusių su nepilnamečiais. Tikriausiai tai ir padėjo bylai išjudėti. Nes kelių dešimtmečių senumo žinias apie keistą elgesį su suaugusiaisiais lig šiol buvo lengviau apeiti. Apie tai liepos viduryje sužinojome iš „New York times“, paviešinusio skaudų liudijimą bei plėtojusio šią temą.

Tam tikrose JAV katalikų bažnyčios sferose buvo gerai žinoma, kad „Dėdė Tedas“ kviesdavosi seminaristus į savo vasarnamį prie vandenyno, o paskui ir į savo lovą. Ir tokio pobūdžio piktnaudžiavimas turima valdžia buvo toleruojamas dešimtmečiais. Kurti tyla – toks buvo vienintelis JAV vyskupų atsakas į klausimą, ar jie ką nors apie tai žinojo ir nuo kada. Laiškai buvo siunčiami ir į Vatikaną, tačiau taip pat be atgarsio. Informaciją turėjo ir Benediktas XVI. Dar anksčiau  popiežius Jonas Paulius II, kuris McCarricką ir paskyrė kardinolu.

Kaip tai galėjo nutikti? Kaip toks žmogus galėjo sparčiai kilti bažnytinės karjeros laiptais?

„Nežinia, ar būtų tikslu šiame kontekste kalbėti apie klerui būdingą tarpusavio solidarumą. Kai kurie stebėtojai vartoja tokius terminus kaip „gėjų lobizmas“ arba „levandos mafija“. Jais apibūdinamas siekis apsaugoti ir plėsti gėjų katalikų klero ratą“, – „New York times“ rašo Associated Press korespondentė Sarah Rankin.

Anot Jameso Martino SJ, kaltas paprasčiausias įprotis labiau pasitikėti artimu, pažįstamu ir autoritetingu asmeniu, o ne kažkokio nežinomo kunigo liudijimu. Drovėjimasis ir nuvertinimas su lytiškumu susijusių temų ir manymas, kad kalbama vien apie moralinius sunkumus, už kuriuos užtenka atgailos, deja, neįvertinant visos nusikaltimo daromos žalos asmenims.

Išsamios analizės dar teks palaukti. Nors panašu, kad sistemą palaikė paprasti (ir trumparegiai) pragmatiniai motyvai  neprarasti darbo rankų.

Pažvelgti demonui į akis

Komentarų ir analizių gausoje man pasirodė itin aktuali žurnalo „America“ leidėjų pozicija. Po viso to, ką žinome apie lytinių nusikaltimų mastą visuomenėje ir Katalikų Bažnyčioje, tenka pripažinti, kad panašūs atvejai nėra pavieniai incidentai. „Kai pasaulį pažadino #MeToo banga ir lytinį smurtą patyrę asmenys randa būdų prabilti bei būti išgirsti, Bažnyčia nebegali apsimesti, kad atvejai jos viduje yra tik apgailėtinos išimtys. O kalbos apie jas greit nurims“,  rašo „America“.

Priešingai, labai tikėtina, kad panašių pranešimų sulauksime vis daugiau. Turėtume prisiminti, rašoma vedamajame, kad situacija išties pagerėtų ne tada, jei spauda liautųsi rašiusi blogus dalykus apie Bažnyčią, bet jei išvystytume kultūrą, kurioje „piktnaudžiavimo ir priekabiavimo aukos, apsisprendusios stoti į akistatą su savo skriaudikais, jaustų visišką mūsų paramą“.

Savaime suprantama, panašios žinios vienus piktina, kitus šokiruoja ar liūdina. Daugelis katalikų jaučia gėdą. Juk dvasinis ryšys – pats jautriausias. Tačiau ko iš šios situacijos pasimokėme? Ką mes Bažnyčioje galėtume daryti kitaip, kad situacija radikaliai pasikeistų ir suklestėtų skaidrumo kultūra?

Kard. Theodore McCarrick

„Pirmiausia Bažnyčia privalo kartą ir visiems laikams įtvirtinti savo pasirengimą išklausyti piktnaudžiavimo valdžia atvejus“,  rašo „America“ redaktoriai. Anksčiau skundai būdavo ramiai ignoruojami arba „praleidžiami pro ausis“. Vyskupų konferencijos turėtų įtvirtinti aiškias procedūras, kai nėra galimybės pasinaudoti vietinės vyskupijos struktūromis, nes jos atskaitingos tam pačiam vyskupui, dėl kurio elgesio kyla abejonių.

Antra, popiežius Pranciškus ir Vatikanas privalo parodyti, jog yra „pasirengę nušalinti nuo pareigų vyskupus ir kitus Bažnyčios vadovus, pripažintus kaltais bet kokia piktnaudžiavimo forma, ne vien nepilnamečių atveju“. Derėtų detaliau išplėtoti Pranciškaus dar 2016 m. nustatytą vyskupo atsakomybę už aplaidumą tinkamai reaguoti į skundus dėl nepilnamečių, įtraukiant ir kitas piktnaudžiavimo formas.

Be to, nelaukdami, kol veiksmų imsis Roma, vyskupai gali reikšmingai siekti atkurti teisingumą aukoms ir bažnytinei bendruomenei, net ir pakenkdami institucijos resursams ir reputacijai. Teigiamas pavyzdys – dviejų Naujojo Džersio vyskupijų sprendimas atleisti vieną iš kardinolo McCarricko kaltintojų nuo jį saisčiusio konfidencialumo įsipareigojimo, už kurį jam buvo sumokėta. „Vyskupai arba bet kuris kitas atsakingas asmuo, kuris pasinaudoja savo padėtimi tam, kad priverstų jam pavaldžius asmenis seksualiniams veiksmams, smurtauja tiek prieš individą, tiek ir prieš bendruomenę, kuri pasitikėjo jais. Dvasinė ir psichologinė tokio elgesio žala – individams ir Dievo tautai – yra sunkiai apskaičiuojama ir ilgalaikė“,  sako „America“ komentatoriai.

Dar svarbesnė reforma būtų didesnis skaidrumas tiriant ir priimant sprendimus vyskupų atveju: „Kai vyskupas yra pašalinamas iš pareigų, Vatikanas turėtų viešai pareikšti, dėl kokios priežasties“,  siūlo „America“.

Delsti nebegalima

„Kiekvienas naujas pranešimas apie bet kokio lygio dvasininkų išnaudojimą kuria abejones apie tai, ar mes iš tiesų sprendžiame šią katastrofą Bažnyčioje, - rašo Bostono arkivyskupas kardinolas Seanas O’Malley, vadovaujantis Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijai. – Šiais ir kitais atvejais reikia daugiau nei atsiprašymo. Jie išryškina faktą, kad kai apskundžiamas vyskupas arba kardinolas, Bažnyčios normose apie seksualinį elgesį ir išnaudojimą vis dar yra trūkumų.“

„Kiekvienas naujas pranešimas apie bet kokio lygio dvasininkų išnaudojimą kuria abejones apie tai, ar mes iš tiesų sprendžiame šią katastrofą Bažnyčioje.“

Savo pareiškime, kurį cituoja ir lietuviškasis „Vatican News“, jis primygtinai pabrėžia, kad būtinos normos, kurios greičiau ir aiškiau padėtų ištirti kaltinimus vyskupams ir kardinolams, nes tai lemia visos Bažnyčios tikėtinumą.

Remdamasis patirtimi Popiežiškojoje nepilnamečių apsaugos komisijoje, arkivyskupas daro išvadą, jog Bažnyčiai reikia stiprių ir visapusiškų normų dėl vyskupų celibato įžado pažeidimų tais atvejais, kai nusikalstamai išnaudoti nepilnamečiai ir kai paliečiami suaugusieji. Bažnyčia turi greitai ir ryžtingai imtis spręsti šiuos kritinės svarbos dalykus.

Hans Zollner SJ

„Mums vis dar trūksta suvokimo, kad mažamečių apsauga ir teisingumo parodymas aukoms yra prioritetas Bažnyčioje“, – sako Hansas Zollneris  SJ, vadovaujantis Vaikų apsaugos centrui prie Popiežiškojo Grigaliaus universiteto Romoje. Jo vertinimu, neužtenka kovą su lytiniu piktnaudžiavimu matyti kaip vieną iš daugelio temų, ji turi būti svarbiausia.

Būtent šis vokietis kunigas, turintis psichologo išsilavinimą, 2012 metais inicijavo vaikų apsaugos sistemą savo šalyje. Po kelerių metų Pranciškus jį pakvietė į Vatikaną, pavesdamas uždavinį sukurti globalią sistemą. Šiuo metu Zollneris yra Vatikano Vaikų apsaugos komisijos narys ir Vatikano Tarybos, kuruojančios kunigus, patarėjas. Jis sutinka, kad Bažnyčia daug padarė, ruošdama dokumentus ir protokolus, įtvirtinančius nepilnamečių apsaugą, tačiau šiandien dar trūksta tinkamai parengtų specialistų, ypač Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos kraštuose. Jis ragina šioje srityje pasitelkti daugiau moterų, kurios labai dažnai tampa pažeidžiamiausių asmenų balsu.

Thomas Bergas, Šv. Juozapo seminarijos Yonkeryje vicerektorius, atkreipia dėmesį į tai, kad vyrai su giliai įsišaknijusiu potraukiu tos pačios lyties asmenims neturėtų studijuoti seminarijose. Tokios pozicijos šiuo metu laikosi Vatikanas, ją neseniai pabrėžė Pranciškus Čilės ir Italijos vyskupams.

„Neįmanoma veiksmingai užkirsti kelio lytiniams nusikaltimams prieš nepilnamečius ir pažeidžiamus suaugusiuosius, kai įprastas ir plačiai paplitęs celibato pažeidinėjimas yra ramiai toleruojamas.“

Kita vertus, nederėtų – kaip būdavo daroma iki šiol – pro pirštus žiūrėti į kitokio pobūdžio celibato įžado laužymą. „Neįmanoma veiksmingai užkirsti kelio lytiniams nusikaltimams prieš nepilnamečius ir pažeidžiamus suaugusiuosius, kai įprastas ir plačiai paplitęs celibato pažeidinėjimas yra ramiai toleruojamas“, – sakė jis interviu „America“.

Tad visų katalikų laukia egzaminas. Ar palaikysime savo vadovų drąsą ir pasiryžimą paliudyti atsivertimo bei atsinaujinimo ženklų? Tikrai šiuo metu nėra didesnio imperatyvo Bažnyčiai, nei ryžtas spręsti susiklosčiusią situaciją iš esmės. Asmeninis kiekvieno kataliko indėlis – kasdien atnaujinamas ryžtas gyventi Evangelija, meile tiesai, pasitikėjimas Dievo veikimu.