YFU Lietuva nuotrauka

Studijos užsienyje ir studentų mainai tapo neatsiejama aukštojo mokslo dalimi. Bet retas kuris žino, kad dar mokykloje galima saugiai ir autentiškai patirti kitą kultūrą. „Gyvendami šeimoje, besimokydami mokykloje moksleiviai lavina įgūdžius, taip reikalingus šiandieniniame pasaulyje: būti globalios bendruomenės dalimi ir, tuo pat metu, pokyčiu mūsų visuomenėje“, – sako Evelina Vilčinskaitė, tarptautinių mainų organizacijos YFU Lietuva (angl. Youth for Understanding) vadovė. Apie naujos kalbos atvertus horizontus, galimybę kitaip pamatyti save, Lietuvą ir pasaulį pasakoja YFU programų alumnai – moksleiviai ir tėvai.

Išmokti kalbą, patirti kultūrą

Gintarė Lazauskaitė, praėjus jau penkeriems metams po mainų, prisimena tailandiečių nuostabą jai prakalbus tajų kalba. Prieš keliaudama į Tailandą mergina tajų kalbos nesimokė – Lietuvoje paprasčiausiai nebuvo kur. Tačiau po truputį, vakarais mokydamasi su priimančiąja mama, per kelis mėnesius Gintarė perprato sudėtingą garsų sistemą ir su draugais jau bendravo tik tajų kalba.

Gintarė juokiasi, kad kai kurių žodžių ištarti nepavyko dar ilgai, bet priimančioji mama išmoko atskirti sakomus žodžius: „Panašiai, kaip mamos supranta vos pradedančio kalbėti vaiko kalbą“. Išmokti tajų kalbą – tai visai kitaip suprasti kultūrą. Gintarė pasakoja: „Tajų kalboje yra daug kultūrinių kodų, kurių niekada nežinočiau, jei nekalbėčiau tajų kalba. Pavyzdžiui, mandagumas: kiekvieno sakinio gale pasakomas toks mandagumo žodelis, kuris, priklausomai nuo santykio ir statuso, pakartojamas daugiau ar mažiau kartų.“ Nors dabar tajų kalba jau stipriai pasimiršo – kitokios kalbos sistemos perpratimas, Gintarės nuomone, palengvina kalbų mokymąsi.

Šveicarijoje metus praleidusi Kotryna Daraškevičiūtė pasakoja, kad pirmi trys mėnesiai nuo nulio mokantis vokiečių kalbos buvo patys sunkiausi, bet būtent per tą laiką merginos nuomone ir pavyksta prakalbėti nauja kalba. Kotrynos tikslas buvo kalbą išmokti iš aplinkos, o ne mokyklos suole. Dabar mergina džiaugiasi, kad gali susikalbėti, išsisukti kebliose situacijose: „Būtent gyvendama šeimoje išmokau kalbėti apie žemiškus, reikalingus, kas dieną naudojamus dalykus“ – pasakoja Kotryna ir džiaugiasi, kad vokičių kalbą naudoja ne tik bendraudama su savo šveicariška šeima, su kuria palaiko glaudžius ryšius, bet ir darbe ar, pavyzdžiui, gamindama maistą iš vokiškų receptų.

YFU Lietuva nuotrauka

Kodėl verta iškristi iš lėktuvo?

Augustė Ežerskytė, vienuoliktoje klasėje Kintų mokyklos suolą išmainiusi į metus Norvegijoje, svarsto, kad būtent mainuose žmogus ima geriau pažinti save: „Prieš išvykimą buvo ganėtinai sunkus paauglystės laikotarpis, tad mainų metai nuramino visus vidinius velniukus. Buvau išstumta iš savo komforto zonos. Tas vidinis šokas ir diskomfortas labai atveria protą, pradedi visai kitaip mąstyti.“

Mergina pasakoja, kad mainų metus jai apibūdina toks palyginimas: „Atrodo, kad kažkur skridai ir lėktuvas tave netyčia išmetė. Pirmas įspūdis – nežinai kalbos, nepažįsti namų, žmonių su kuriais gyveni ir pradinis šokas pakankamai didelis, bet vėliau tai praeina ir imi viską matyti kitaip. Svarbiausia – pradedi kelti sau klausimus ir ieškoti į juos atsakymų.“

Kotryna pastebi, kad gyvendama Šveicarijoje geriau suprato posakį „viskas tavo rankose“, tiek tai, kaip praleisi mainus, tiek pasirinkimas būti laiminga: „Įgavau drąsos, mainai mane sustiprino, priartino prie pasaulio, o tas jausmas... jis nerealus!“

Pamatyti Lietuvą iš naujo

Gintarė prisimena, kaip būdama Tailande stebėjo Rūtos Meilutytės startą Londono olimpinėse žaidynėse: „Apsiverkiau iš laimės, nors Lietuvoje, manau, tikrai nebūčiau taip reagavusi“. Buvimas mainuose stipriai sulaužė stereotipus, turėtus apie pasaulį: „Buvo ir šoko elementų, bet pamažu prisitaikiau, o svarbiausia – pamačiau, kad gali būti ir visiškai kitaip. Taip pat manau, kad grįžus į Lietuvą pradėjau ramiau žiūrėti į mūsų problemas: labai daug kas nori išvažiuoti, kurti gyvenimą svetur, o aš galbūt žvelgiu į tai kiek pozityviau. Kai buvau toliau, supratau,kad čia mano gimtinė, man priimtini ir mieli dalykai.“

Kotryna sako, kad mainų metu ėmė dar labiau vertinti lietuvių kalbą ir juokiasi, kad būdama kalnų šalyje ėmė ilgėtis lietuviškų laukų ir lygumų. Mergina svarsto, jog būdama Šveicarijoje pamatė Lietuvą iš šono – kaip kraštą pilną stilingų, drąsių ir labai talentingų žmonių.

Augustė teigia, kad mainų metai ne tik išugdė savarankiškumą, bet leido kitaip pažvelgti į save, namus ir Lietuvą: „Išvažiavusi ir metus praleidusi užsienyje pradėjau vertinti kokioje nuostabioje Lietuvos vietoje gyvenu, labiau branginti savo miestelį, jį supančią gamtą, ežerus, savo vietą. Kai kuriuos dalykus pastebėjau tik būdama kitoje šalyje, kai jų pradėjo trūkti.“

Augustė apibendrindama savo patirtį sako: „Dažnai po mainų moksleiviai grįžta susižavėję mainų šalimi ir tais metais, o mano mainai buvo kitokie. Papuoliau į nuostabią šeimą, kuri manimi labai rūpinosi ir dėl manęs stengėsi, tačiau buvo gana sunku susirasti draugų ir dažnai ilgėdavausi namų. Tačiau dabar, kai praėjo beveik ketveri metai, aš matau, kad išmainyti metai turėjo didelę reikšmę mano ateičiai. Dabar ją sieju su ryšiais tarp Norvegijos ir Lietuvos.“

YFU Lietuva nuotrauka

Mainai visai šeimai

Gintarės mama, Aušra Lazauskienė, pasakoja, kad tėvus dukros idėja dalyvauti programoje iš pradžių nustebino ir pažymi, kad svarbiausia užduotis buvo pasitikėti – savo vaiku, organizacija ir, galiausiai, priimančia šeima. Gintarės šeima susitarė, kad moksleivė mainams rėmėjų ieškos pati, ir, kaip sako mama Aušra, tai buvo puikus motyvacijos išbandymas: „Surasti rėmėjus mainų programai tikrai nėra lengva užduotis, todėl turi nuolatos savęs klausti, kodėl tau to reikia, įtikinti save ir kitus, kokios naudos mainai turės tau ir Lietuvai.“

Gintarės tėvų nuomone, buvimas mainuose leido merginai atrasti tautinį tapatumą: „Neišvykęs iš Lietuvos jaunas žmogus retai kada kelia sau tokius klausimus, galbūt jau tik pasiekęs brandesnį amžių, o kad septyniolikmetis imtų aiškiai suvokti, ką tai reiškia, kuo, pavyzdžiui, svarbus tautinis kostiumas, manau, yra gana reta, tad mainai stipriai paspartina brandą.“

Taip pat Aušra pasakoja, kad dukrai grįžus iš krašto, kur kultūrinis kitoniškumas labai didelis, šeima atkreipė dėmesį į toleranciją: „Pastebėjome daug didesnį atvirumą, norą suprasti, mąstymą, kad gali būti kitaip ir viskas su tuo yra gerai.“

Aušra svarsto, kad mainus patiria ne tik moksleivis, o ir visa šeima. „Labai svarbu išleisti vaiką ir emociškai – tai nėra lengva, ypač seneliams, broliams, sesėms. Išvykęs vaikas iš karto gauna daugiau aplinkinių dėmesio, tad reikia kažkaip išlaviruoti. O paskui, jau grįžus po mainų – priimti vaiką jau kitokį. Todėl mainai – tikrai visos šeimos projektas“, – pasakoja Aušra.

Gintarės mama taip pat mąsto, kad mainai Gintarei sugriovė pasaulio sienas: „Žmogus mąsto daug plačiau ir mato daugiau galimybių nei apribojimų. Manau, pirmiausia ima matyti mintį, idėją ir priemones, o ne kliūtis. Atsiranda toks globalumas, kurį įvardinčiau kaip lengvumo jausmą.“

Pasaulis Lietuvoje, Lietuva pasaulyje

Jūratės ir Vido šeima mainus patyrė iš kitos perspektyvos: jie tapo antrais namais mainų moksleiviui iš Australijos. Paklausta, kaip metams nusprendė priimti į savo šeimą naują žmogų, Jūratė sako, kad nauji žmonės, pažintys ir bendravimas visada atveria galimybių: tokiu būdu dalis pasaulio atvažiuoja į tavo namus, ir tai nekainuoja daug pastangų.

Jūratė svarsto, kad jau vien įvertinus atstumą tarp Lietuvos ir Australijos, ir tai, jog septyniolikmečiui Tully čia atvykti užtruko apie 36 valandas, kyla nuostaba – kodėl jis deda tokias pastangas atvykti į mažutę Lietuvą? Mainų moksleiviui buvo įdomi Lietuvos istorija, praeitis. Tačiau mainai buvo abipusiai: „Jis atsivežė čia savo, savo šeimos pasakojimus, šalies istorinę patirtį. Lygiai taip pat jam buvo įdomi mūsų patirtis, mūsų šalies praeitis.“

„Tully atsivesdavo savo draugų, tad buvo galimybių pabendrauti ir su kitų šalių jaunimu, pamatyti Lietuvą kitų žmonių akimis: kartais mes patys neįvertiname ar net sumenkiname kai kuriuos dalykus. Buvo taip įdomu, kaip tie jauni žmonės nuoširdžiai žavėjosi Lietuva, net neabejoju, kad čia dar sugrįš.“ Jūratė patvirtina, kad priimti mainų moksleivį buvo bendras šeimos sprendimas ir iššūkis: „Buvo nedrąsu, ar moksleiviui mūsų šeimoje bus priimtini tam tikri dalykai, mityba, komfortas. Tačiau nieko panašaus nenutiko – bent jau mūsų atveju tai buvo puikiai prisitaikęs, greitai adaptavęsis žmogus, todėl puikiai bendravome. Bendravimas nenutrūkęs iki šiol ir Tully jau planuoja mus vėl aplankyti. Žinome, kad ir mūsų vaikai yra laukiami Australijoje – tik turėk galimybių ir noro.“

Jūratė pasakoja, kad jauniausioji dukra, kuriai dabar ketveri, kalbėdama apie savo šeimą visada mini Tully kaip vieną iš savo brolių, nors jau praėjo beveik metai, kai moksleivis grįžo atgal į Australiją. Keturis vaikus auginanti šeima teigia nepastebėjusi didesnės naštos namuose atsiradus dar vienam vaikui ir skatina bent kartą gyvenime tapti priimančiąja šeima: „Tai galimybė praplėsti ribas visomis prasmėmis: praplėsti ir savo šeimos, ir pasaulio ribas.“

Apie galimybę susipažinti su pasauliu patvirtina ir „YFU Lietuva“ programų koordinatorė Živilė Miežytė: „Šiuo metu 15–18 m. moksleiviai iš Lietuvos gali išvykti į daugiau nei 50 pasaulio šalių ir ten praleisti mokslo metus, pusmetį ar trimestrą besimokydami vietinėje mokykloje. Tuo tarpu moksleiviai iš užsienio vis dažniau savo mainų kryptimi renkasi Lietuvą, todėl mūsų šeimos, priėmusios moksleivius, tampa svarbia tarptautinės bendruomenės dalimi.“

YFU Lietuva informacija