James Martin SJ. americamagazine.org nuotr.

Kodėl katalikų kunigai ir seminaristai taip nenoriai praneša apie galimą lytinį priekabiavimą arba piktnaudžiavimą, patirtą iš vyskupų, kunigų ar vienuolynų vadovų? Šis klausimas ne kartą buvo keliamas, aptariant Theodoro McCarricko atvejį. Buvęs Vašingtono arkivyskupas liepos 28-ąją atsistatydino iš kardinolų kolegijos. McCarrickas yra kaltinamas piktnaudžiavęs nepilnamečiais ir priekabiavęs prie seminaristų bei jaunų kunigų.

Remdamasis savo paties ilgamete patirtimi ir daugybe pokalbių su klero ir vienuolinių bendruomenių nariais, noriu pateikti šešias tarpusavyje susijusias šio delsimo priežastis.

Pirma, egzistuoja baimė būti pavadintam „skundiku“ arba „ramybės drumstėju“ vyskupijoje ar vienuolių ordine. Kartais užtenka paprasčiausiai išsakyti susirūpinimą dėl valdžioje esančio asmens (vyskupo, seminarijos rektoriaus, vienuolijos vadovo, mokytojo ar vyresnio kunigo), jau nekalbant apie pranešimą apie realų piktnaudžiavimą ar priekabiavimą, kad kas nors institucijoje imtų kritikuoti ar netgi pulti tokį žmogų, kam šis „siūbuoja valtį“.

Kodėl taip nutinka?

Pagrindinė priežastis yra troškimas išvengti „skandalo“ institucijoje, kuriai žmonės pašventė save ir kuria labai didžiuojasi. (Tai pasakytina ne vien apie Katalikų Bažnyčią, bet ir kitas religines bei pasaulietines organizacijas, kurios susidūrė su piktnaudžiavimo atvejais, pavyzdžiui, neseniai pagarsėjusi Penn State brolija.)

Bet kuris piktnaudžiavimo ir priekabiavimo atvejis, tapęs viešas, pablogina Bažnyčios, seminarijos ar vienuolinio ordino reputaciją ir sumažina teigiamus priklausymo institucijai jausmus. Tad egzistuoja refleksyvus troškimas apsaugoti reputaciją institucijos, kuriai priklausai. Žmogui, kuris eina kokias nors oficialias pareigas ir atstovauja institucijai išorinio pasaulio atžvilgiu, šis refleksas gali būti dar stipresnis. Todėl atsakingieji asmenys kartais ypač nenori girdėti blogų naujienų apie savo instituciją.

Tačiau yra ir paprastesnė priežastis, kodėl kai kurie asmenys nenori pranešti apie piktnaudžiavimą ar priekabiavimą: jie supranta, kad atsakingiems asmenims tai reikš daugiau darbo – paties sunkiausio. Jeigu tai nusikaltimas, tai reikš kunigo veiksmų atskleidimą atsakingoms civilinėms institucijoms; jeigu tai netinkamas (bet ne nusikalstamas) elgesys, tai vis dar reiškia, jog teks atlikti daugybę užduočių, kurių mažai kas nori imtis, tarp jų ir būtinybę susitikti su piktnaudžiautoju ar priekabiautoju ir galimai nušalinti jį nuo tarnybos. Tuos, kurie patyrė priekabiavimą ar piktnaudžiavimą, visa tai gali pastūmėti prie garsiai neišsakytos minties: „Jie nepakęs to girdėti.“

Antra, egzistuoja baimė, kad tau pasakys: „Nežiūrėk į dalykus pernelyg rimtai.“ Ypač jeigu priekabiavimas tęsiasi ne pirmus metus ir yra plačiai „žinomas“, kaip tai buvo Theodoro McCarricko atveju. Kiti, kurie patyrė priekabiavimą arba vyresnieji, kurie žinojo apie tai, gali paprasčiausiai nustumti tai į šalį arba nureikšminti kaip kažką, kas „tiesiog pasitaiko“. Arba aukai gali būti pasakoma: „Laikykis nuo jo toliau.“ Arba paprasčiau: „Išsikapstyk.“

Trečia, egzistuoja baimė, kad būsi atleistas, jei praneši. Prieš daug metų, kai buvau jaunas jėzuitas, aš pranešiau apie incidentą, kad buvau gundomas. (Jis ir su kitais anksčiau taip elgdavosi.) Vienas iš mano atsakingųjų atsakė: „Iš nieko kito apie tai negirdėjau.“ Aš jam atsakiau: „Jūs dabar tai girdite iš manęs.“ Minimas kunigas nebuvo pašalintas iš aktyvios tarnystės dar ne vienus metus.

Ketvirta, baiminamasi priešiškumo žmonių, su kuriais tenka kartu dirbti arba tam tikrais atvejais ir gyventi. Tai ypač svarbu suprasti žmonėms, nesusipažinusiems su Katalikų diecezinių kunigų ir pašvęstojo gyvenimo ordinų pasauliu. Kitaip nei priekabiavimas darbo aplinkoje, apie kurį gali pranešti #MeToo judėjimo dvasia, kunigai ir pašvęstojo gyvenimo nariai gali ne tik dirbti, bet ir gyventi su žmonėmis, kuriuos kaltina. (Klauzūrinio vienuolyno atveju tai gali būti asmuo, su kuriuo teks gyventi visą laiką: kai kurie vienuoliai duoda „stabilumo“ įžadą.) Kartais priekabiavimo ar piktnaudžiavimo aukos dirba ir gyvena su vienuolijos vadovais, kurie yra atsakingi už ėmimąsi priemonių – seminarijoje, rektorate, kanceliarijoje ar pašvęstojo gyvenimo bendruomenėje.

Gyventi po vienu stogu su savo priekabiautoju arba dalintis duona su asmeniu, dėl kurio priekabiavimo tu prašai imtis veiksmų, gali būti milžiniškas stresas. Tad priekabiavimą patiriantis asmuo gali pats sau sakyti: „Neverta pradėti.“

Penkta, baiminamasi klaidingos užuojautos piktnaudžiautojui ar priekabiautojui. Galima išgirsti panašių komentarų: „Jis yra padaręs tiek daug gerų dalykų. Kodėl tu susikoncentruoji į šį vieną dalyką?“ Arba: „Tai nutiko prieš daug metų. Dabar jis jau senas žmogus ir niekam jokios žalos nebedaro. Kodėl nori, kad jis per visa tai pereitų?“

Daug piktnaudžiautojų ar priekabiautojų yra narcisistai ir puikiai sugeba nukreipti dėmesį nuo piktnaudžiavimo ar priekabiavimo, kurį jie įvykdė, prie to, koks sunkus yra jų gyvenimas, kai tenka bendrauti su teisėjais arba kai jie buvo nušalinti nuo pareigų. Kitaip tariant: „Vargšelis kunigas Toks ir Toks.“

Šešta, baiminamasi reakcijos tų, kurie nepranešė apie piktnaudžiavimą ar priekabiavimą praeityje. Kiti kunigai, seminaristai ar pašvęstojo gyvenimo nariai, kurie patyrė priekabiavimą (ar net piktnaudžiavimą) ir kurie apie tai nutylėjo, gali jausti labai stiprų emocijų mišinį, kuris, išgirdus dar vieną pranešimą, kartais pasireiškia pykčiu. (Kaip mums sako psichologai, toks pyktis lengviau nukreipiamas į išorę, o ne į vidų.) Tai yra, jeigu kitas kunigas, seminaristas ar vienulis patyrė piktnaudžiavimą ar priekabiavimą ir apie tai praneša arba net ir kalba, sukelia nepatogių klausimų apie tai, kodėl kiti nepraneša.

Apkritai paėmus, nėra sunku suprasti, kodėl seminaristai, kunigai ir pašvęstojo gyvenimo nariai gali nenorėti pranešti apie priekabiavimą ar net piktnaudžiavimą savo vyskupijos ar pašvęstojo gyvenimo bendruomenės vadovams, ar kitiems valdžioje esantiems dvasininkams. Labiausiai, kaip matome, dėl baimės – baimės, tūnančios institucijos viduje, ir paties asmens baimės.

Šiandien džiaugiuosi, kad ne vienas pradeda įveikti šią baimę iš meilės Bažnyčiai. Juk, kaip primena Naujasis Testamentas, tobula meilė išveja baimę.

Iš „America“ vertė Saulena Žiugždaitė