Angello Lopez/unsplash.com nuotrauka

Donatas Puslys, vyr. redaktorius

Marci Shore „Ukrainian Night“ (liet. Ukrainietiška naktis). Yale University Press, 2017.

„Kas nėra biografija, yra niekas apskritai“, – šiais Stanislawo Brzozowskio žodžiais Jeilio universiteto istorikė Marci Shore pradeda savo knygą, pasakojančią Ukrainos Maidano revoliucijos istoriją taip, kaip ją regėjo įvairūs joje dalyvavę žmonės – istorikai, filosofai, roko muzikos žvaigždės ir tiesiog studentai. Ne dažnai tenka į rankas paimti knygą, kurios juodraštinį variantą drauge su pačia autore aptarinėjome vasaros mokykloje Krasnogrūdoje. Ne dažnai tenka skaityti kvapą gniaužiančias istorijas apie žmones, kuriuos teko pažinti.

M. Shore knyga skirta tiems, kuriems rūpi ne tik chronologinė įvykių seka ar politinių bei socialinių procesų analizė, o visų pirma pastanga suprasti, kodėl žmonės apsisprendė nebetylėti, priešintis ir net rizikuoti savo gyvybe, kad po tamsios nakties Ukraina nubustų kitokia. Be to, ši knyga yra labai svarbi šiandien, kai ne tik Europoje, bet ir čia, Lietuvoje, mes tapome kiek abejingi tam, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, tęsiančioje savo kelią į kitokią būtį. Tai yra priminimas likti kartu prisimenant ne kartą Maidano metu kartotą šūkį „Už jūsų ir mūsų laisvę“.

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja

Robert Sarah, Nicolas Diat „La Force du silence. Contre la dictature du bruit“ (liet. „Tylos jėga: prieš triukšmo diktatūrą“), Fayard, 2016. 

Išsyk atskleisiu šios knygos  aprašymo intenciją. Ją būtina išversti į lietuvių kalbą! Ne tik dėl to, kad kur kas mažiau lietuvaičių gali perskaityti dvasiniam gyvenimui naudingos literatūros pavyzdį prancūzų kalba nei anglų. Svarbiau tai, kad knygos ašinė tema – aktuali daugeliui tikinčiųjų. Gyvename nuolatiniame triukšme ir, jei apskritai suprantame tylos reikšmę, nežinome, kaip jos siekti. Triukšmo diktatūra „įvesta“ tiek profanum, tiek sacrum srityse. Net šv. Mišių metu kai kuriose bažnyčiose bijoma nutilti – maldas tučtuojau keičia giesmės, kunigai liturgijoje nepalieka nė menkiausios pauzės. Mums verkiant reikia daugiau tylos.    

Gerai žinoma danų filosofo Søreno Kierkegaardo frazė, kad jei reikėtų išrašyti tik vieną vaistą nuo modernaus pasaulio ligų – tai būtų tyla. Arba prancūzų mąstytojo Blaise‘o Pascalio mintis, kad visos žmogaus bėdos iš to, kad jis nesugeba ramiai vienas pasilikti savo kambaryje. O kardinolas Sarah teigia, kad tyloje gyvena Dievas. Per tylą žmogus įsikuria pačioje Dievo slėpinių gelmėje. „Tikra revoliucija kyla iš tylos, ji veda mus prie Dievo ir prie kitų, kad galėtume nuolankiai jiems tarnauti“, - sakė kardinolas interviu „La Nef“, kurį lietuvių kalbą galite perskaityti čia

Kardinolas Sarah yra vienas svarbiausių Katalikų Bažnyčios dvasininkų tiek gimtajame Afrikos žemyne, tiek Vatikane. Jis gimė 1945 m. Gvinėjoje, buvusioje prancūzų kolonijoje, neseniai atsivertusių krikščionių šeimoje. Kunigu tapo tuomet, kai šalį valdė kruvinas marksisto Ahmedo Sékou Touré režimas, persekiojęs Bažnyčią. 1979 m. jis tapo jaunausiu pasaulyje vyskupu, sulaukęs vos 34-erių. 2010 m. Benediktas XVI jį pakėlė į kardinolus. 2014 m. popiežiaus Pranciškaus potvarkiu jis vadovauja Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijai.

Rasa Baškienė, žurnalistė 

Haldoras Laksnesas „Pasaulio šviesa“. Vaga, 1979. Iš rusų kalbos vertė Viktoras Beržinis.

„Podraug su kiru ir smiltinuku jis stovi įlankos pakrantėje, netoli sodybos, ir žiūri, kaip bangos skalauja krantą. Labai galimas daiktas, berniukas pabėgęs nuo darbo. Jis parapijos išlaikytinis, ir jo krūtinėje slypi ypatingas, į nieką nepanašus pasaulis, o jo gyslomis teka svetimas, niekam čia negiminiškas kraujas.“

Taip prasideda garsaus islandų rašytojo Haldoro Kiljano Laksneso knyga „Pasaulio šviesa“, už kurią jam buvo suteikta Nobelio literatūros premija. Knygos herojus yra skaldu save vadinantis Oulaviuras Kaurasonas Ljousvikingas, kūdikystėje tėvų pamestas jaunuolis, augantis tarp svetimų žmonių. Visi gyvenimo žiaurumai dar prieš akis, tačiau berniukas yra skaldas – poetas, o skaldai Islandijoje, kurios žmonės vertina užrašytą žodį, labai gerbiami. Islandijos, kone pusę tūkstantmečio kentusios Danijos jungą, žmonės sunkiai suduria galą su galu, tad ir knygos herojaus gyvenimas atokiame šalies užkampyje ne rožėmis klotas. Tačiau jis mato tik šviesą ir grožį.

Romanas parašytas 1939–1940 metų žiemą – Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Sunerimusio pasaulio laukė sutemos, tačiau H. K. Laksnesas į ateitį žiūri savo herojaus – islandų skaldo, laukiančio prisikėlimo saulės, akimis.

Milda Vitkutė, religijos temų redaktorė

Marija Dovydė Weill „Septyni Mergelės Marijos žodžiai. Septynios meilės liepsnos“. Agapetos, 2015.

Knygos pratarmėje vienuolis joanitas Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus rašo: „Kam tenka krimsti pamokslininko duoną, tas žino, kaip sunku nebanaliai, nepaviršutiniškai kalbėti apie Viešpaties Motiną.“ Bet ši knyga ne tik pamokslininkams, o kiekvienam tikinčiajam, kuris nori pažinti ir pamilti Mergelę Mariją, ypač rugpjūtį besiruošiant Žolinei – Marijos Dangun ėmimo šventei.

Knygoje apmąstomi Evangelijose perteikti Mergelės Marijos žodžiai. Marija prakalbo tik septynis kartus. Bet, kaip teigia pati knygos autorė, „Marija niekada nekalba nieko nepasakydama“. Knyga parašyta kaip asmeninių rekolekcijų apmąstymai – septynioms dienoms prieš Žolinę ir Žolinių dienai. Tai Biblijos ir kartu mūsų kasdienybės komentaras. „Atlikti rekolekcijas – tai stoti savo dieviškojo pašaukimo akivaizdon, tai pažadinti savo širdyje dangaus troškimą“, – rašo sesuo joanitė Marija Dovydė Weill.

Tiems, kurie pavargo nuo nuvalkiotų ir nubanalintų žinučių apie Dievo meilę ir gailestingumą, tai puiki knyga jas reabilituoti – sugrąžinti jų tikrają, gyvenimą perkeičiančią prasmę. Knygos ištrauką skaitykite čia

Saulena Žiugždaitė, žurnalistė

Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“. Alma littera, 2009. 

„Vėjo nublokšti“ – beveik tūkstantis tikrais faktais paremtos istorijos puslapių. Neabejotinai puikus pasirinkimas vasarai, kai galima ilgiau panaktinėti, nes knyga išties įtraukia. Margaret Mitchell romanas pasirodė 1936 metais ir labai greit išgarsėjo. Sulaukė svarbių apdovanojimų, buvo ekranizuotas, įkvėpė miuziklą, yra laikomas vienu geriausių anglų kalba parašytų kūrinių. Jo istorija tęsiasi iki mūsų dienų: rašomi pratęsimai, įvairiausios variacijos ir interpretacijos.

Nes viskas ten kaip tikrame gyvenime. Nuvalkiota frazė, žinau, tačiau, nėra nieko įdomiau, kaip tikrus istorinius įvykius bei radikalią visuomenės transformaciją pažinti per gyvų žmonių istorijas, nepaprastus jų likimus. JAV pilietinis karas bei vergų išlaisvinimas nelabai kuo skyrėsi nuo visų kitų revoliucijų ir karų. Tikslas kilnus, priemonės – visokios. Ar tikslas pasiekiamas? Tikrai ne iškart. Paradoksalu, bet Šiaurinių valstijų „jankiai“, anot autorės, tikrai daug mažiau suprato juodaodžius vergus nei dešimtmečius su jais kartu kaip šeimoje gyvenę pietiečiai.

Kaip ir kodėl susiformavo Kukluksklano judėjimas? Pasakojimo kontekste viskas logiška ir suprantama: geriausia gynyba yra puolimas. Iš žemiausio į aukščiausią tašką patekęs vergas ne visada parodo savo gražiausią pusę. Džordžijos valstijoje po karo tvyrojo tikras teroras. Šįkart visiški beteisiai – buvę plantacijų savininkai, baltieji. Autorė kiek pašaipiai atsiliepia apie tai, kad Harriet Beecher Stowe knyga „Dėdės Tomo trobelė“ laikoma vos ne Biblija. „Vėjo nublokšti“ atskleidžia pilnakraujiškesnį juodaodžių gyvenimo pietuose paveikslą, o kartu padeda aiškiau suprasti iki šių dienų besitęsiančią rasinę priešpriešą: yra ką vieni kitiems atleisti.

Kaip ir kiekviena gera istorija, taip ir ši knyga turi daug svarbių plotmių, ir kiekvieną skaitytoją palies vis kita. Tačiau be jokios abejonės, Skarletės ir Taros istorija visiškai panardina į amerikietiškąjį pasaulį, kuriame tiek daug atsparumo negandoms, stiprių jausmų ir praktinės išminties. Meilės tradicijoms ir praeičiai bei pasiruošimo keistis su besikeičiančiu gyvenimu. 

Knygos puslapiuose sutinkami ypatingi žmonės – jau ne kartą išguiti iš savo žemių, ne kartą buvę pavojuje, tad kai kurie dar kartą stojasi ant kojų, net po didžiausios vėtros.

Vytautas Raškauskas, žurnalistas

Lucy M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių“. Alma littera, 2018.

Ši knyga pernelyg nuostabi, kad būtų galima daug apie ją rašyti – reikia imti ir skaityti. Ypač tam tinka vasaros atostogos, kai nevaržomi susikaupusių ir mūsų lūkuriuojančių darbų galime laisvai klaidžioti su Ane po Žaliastogius ir visą Evonlį.

Vienuolikmetė Anė Šerli, ko gero, yra pats didžiausias stebuklas, nutikęs ją įsivaikinusiems Matijui ir Merilei Katbertams. Gal tai ir nutiko netyčia, bet nuo tos dienos daugiau niekuomet Žaliastogiai nebebuvo niūrūs ir pilki.

Be galo guvi ir džiugi Anė gyvena taip, kaip galėtų gyventi kiekvienas – ji stipriai myli, stipriai džiaugiasi ir liūdi, ir ko tik imasi – viskas įdomu ir netikėta. Anė nieko nedaro drungnai, ir jos spalvotas gyvenimas pamažu nuspalvina kaimynų, miestelio žmonių ir visos salos gyventojų širdis. Tai priminimas mums, ką reiškia dovanoti save pasauliui ir savo mylimiems žmonėms nieko už tai nesitikint ir nieko sau nepasiliekant. Jeigu imsitės šios knygos, įsitikinsite, jog taip verta gyventi.