EPA nuotrauka

Bergoglio važiuoja autobusu… Bergoglio šeria kiaules… Bergoglio skambina vaikinui, išsivadavusiam iš kvaišalų… Pranciškus pasakoja, kodėl pasirinko tokį vardą Pranciškus netenka amo… Pranciškus kalba apie „purškiamą Dievą“, muziejinius krikščionis, Viešpaties glamonę naktyje ir daugybę kitų svarbių dalykų.

Naujoje „Katalikų pasaulio leidinių“ išleistoje Rosario Carello knygoje „Popiežius Pranciškus: Aštuoniasdešimt trumpų istorijų“ atskleidžiama, iš kur kyla šio žmogaus drąsa, žavesys, jėga, tvirtybė, tikėjimas. Žmogaus, kuris 2013 metais buvo pašauktas vadovauti Bažnyčiai ir šiais lyderystės visuotinės krizės laikais tapo tikruoju ir bene vieninteliu moraliniu pasaulio vedliu.

Kviečiame skaityti knygos ištraukas.

Klaidos

Kokią klaidą dažniausiai kartoja argentinietis popiežius? Prisipažino pats, lankydamasis Casal del Marmo, Romos nepilnamečių kalėjime, kur 2013-aisiais aukojo Didžiojo ketvirtadienio šv. Mišias. Neatsitiktinai tai padarė. Atskleidė savo ydą, norėdamas parodyti pavyzdį.

Kalbėjo pirmuoju asmeniu, nors gal nebūtinai apie save: „Kartais užpykstu ant vieno, ant kito... Bet reikia nepasiduoti, o jeigu tavęs prašo paslaugos, sutik...“ Taip aiškino įkalintiems jaunuoliams, o dvylikai jų numazgojo ir pabučiavo kojas − pakartojo Jėzaus patarnavimą apaštalams per Paskutinę vakarienę.

Puikus patarimas tiems vaikinams, sykiu – priekaištas sau: „Ne visada būnu supratingas ir teisingas. Dėl šito man labai skaudu.“

Kiekvieną rytą Pranciškus meldžia, kad įgytų tai, ką popiežius Jonas XXIII vadino širdies išmintimi: gebėjimą tinkamai elgtis su žmonėmis ir deramai įvertinti situacijas. Supratingumą ir nešališkumą. Bet prisipažįsta atvirai kaip vaikas: „Suklystu, pasielgiu blogai, taigi turiu prašyti atleidimo ir pradėti iš naujo.“

Niekas nepaneigs: vyskupo atsakomybė didžiulė, reikia priimti sprendimus, vadovauti, kreipti žmones, daryti įtaką. Tačiau Bergoglio neatmeta, kad klaidos jam naudingos – moko suprasti kitų paklydimus. Kaip sakoma, klysta visi: iš savų klaidų stengiamės pasimokyti, per jas geriau suprantame ir kitų klaidas.

EPA nuotrauka

Knygos

Manzonis, Dostojevskis, Dantė, Borgesas – Jorgės Bergoglio mėgstami rašytojai. 1964–1965 mokslo metais jis dėstė literatūrą Santa Fė Nekaltojo Prasidėjimo licėjuje. Tuomečiai moksleiviai gerai prisimena tą vyruką (dar ne kunigą), įsimylėjusį literatūrą, jo buvo paprašyta padėstyti humanitarinę discipliną, nors pats jis studijavo tiksliuosius mokslus. Puikiausiai prisimena, kaip jis pranešė – labiau sutrikęs nei išdidus, – kad Jorgė Luisas Borgesas kvietimą priėmė ir ateis su jais susitikti. Didysis rašytojas su tais jaunuoliais pasiliko penkias dienas. Laimingiausi moksleiviai pasaulyje: priešais juos tuo pačiu metu stovėjo vienas žymiausių XX a. rašytojų ir būsimasis popiežius.

EPA nuotrauka

Krikštas

Viena kukli moteris, našlė, turėjo septynis vaikus. Jų tėvai – du skirtingi vyrai. Kad pragyventų, moteris tvarkydavo kitų namus. Jau seniai apie nieką nesvajodavo. Širdies kertelėje liko nebent mažulytė svajonė – pakrikštyti vaikus.

Bet jie septyni. Ir kaip čia padarius? Septyni krikštatėviai? Kiek visa tai kainuotų? Be to, ji taip įsisukusi į darbus, pluša be atokvėpio, neatsako nė vienam užsakovui. O metai bėga, vaikai auga, svajonė – vis labiau traukiasi. Vieną dieną ji susitinka arkivyskupą Bergoglio.

– Tėve, gyvenu mirtinoje nuodėmėje, nė vienas iš septynių mano vaikų nėra pakrikštytas.

Būsimasis popiežius jai nusišypso:

– Nebijok, – padrąsina. Pakviečia užsukti pas jį ir susipažinti artimiau.

Po kelių dienų moteris ateina į kuriją. Išklausęs jos istoriją, Bergoglio pašalina kliūtis (veikiau – tariamas kliūtis):

– Surengsime krikštą su dviem krikštatėviais, taip paprasčiau.Poapeigų atsigaivinsime kokakola, pasistiprinsime sumuštiniais.

Išaušta toji nepaprasta diena: „mažytė“, pasak paties Bergoglio, katechezė, ir visi septyni pagaliau pakrikštyti! Kokia laimė jų mamai!

– Tėve, man sunku patikėti, jūs privertėte mane pasijusti labai svarbia persona.

Bergoglio atsakė:

– Ponia, aš čia niekuo dėtas. Čia viską daro Jėzus.

Pakrikštyti vaikus, Bergoglio įsitikinimu, – absoliuti būtinybė, prioritetinis reikalas. „Dėl krikšto reikia padaryti viską“, – kartodavo jis kunigams, tarp kurių nestigdavo griežtosios linijos šalininkų, įsitikinusių, jog nedera krikštyti vaikų, kurių tėvai nesusituokę bažnyčioje.

„Kuo vaikas kaltas, kad tėvai nesusituokę?“ – klausdavo pakėlęs balsą. Jis puikiai žinojo, jog po krikšto nemažai porų, gražiai pabendravusios su klebonu, palankiusios susitikimus su katechetais, paprašydavo suteikti Santuokos sakramentą. Ką tai rodo? Pirma: pastoracija nevyksta, jeigu nėra žmogiškojo ryšio. Antra: nevalia nuvertinti Dievo galybės – vaiko Krikšto sakramentu Jis džiaugsmingai įžengia į visos šeimos kasdienį gyvenimą.

EPA nuotrauka

Liga

Popiežius neturi viršutinės dešiniojo plaučio dalies. Ji jam, 21 metų jaunuoliui, buvo pašalinta 1957 metais. Prieš tai teko iškęsti baisius skausmus. Francescai Ambrogetti Bergoglio pasipasakojo tris dienas kovojęs su mirtimi. Dieglių varstomas, smarkiai karščiuojantis, nusikamavęs jis kaip mažas berniukas prigludo prie mamos ir pravirko:

„Kas man yra?!“ Medikai plaučiuose aptiko tris cistas, kurios sukėlė labai pavojingą plaučių uždegimą. Tačiau prieš operaciją ir gydymą Viešpats jam pasiuntė galingą vaistą.

Ligonį aplankė sesuo vienuolė, pažinojusi jį nuo vaikystės, rengusi Pirmajai Komunijai. Ji pasakė: „Tu dabar seki Jėzaus pavyzdžiu.“ Kūną išgydė medikai. Tačiau sielai visai kitokį, iki tol nežinotą, žiūros tašką – „iš aukštybių perspektyvos“ – parodė sesuo Doloresa.

Šiandien matant žvaliai žingsniuojantį, tik kartkarčiais šlubtelintį popiežių atrodo keista, kad jis turėjo tokių rimtų sveikatos bėdų. Tačiau artimiau pažįstantieji Bergoglio žino, kad po didelių krūvių jam reikia stabtelėti ir atsigauti. Vis dėlto neįtikėtina – kaip jis atlaiko tuos krūvius?!