Saulėlydis prie Nemuno. Brolių Černiauskų nuotrauka. 2015 m.

Birželio 25-oji 

Ką dabar kaimo žmonės dirba visą dieną? Kaip nuo stichinės sausros ginasi? 

Sustoju prie akmeninės Liškiavos kapinių tvoros. Ir galvoju, kad negaliu ilgai čia tūnoti, reikia lėkti į Sodą prie Krūčiaus ir laistyti džiūstančius augalėlius. Reikia ir vantas rišti žiemai, nes po Joninių beržo lapas tvirčiausiai laikosi, reikia įmesti į upelį dar vieną liepos karnų ryšelį, įkasti naują kartį apyniams, nes vėjas išvertė, reikia šienauti išsikerojusius kvepiančiųjų gurgždžių sąžalynus, nes prie jų jau glaudžiasi maži savaiminiai lazdynai, ožekšniai ir sedulos – šie vešlūs krūmai greit užtamsins miškapievę ir pradings rūšys, kurioms reikia saulės. O juk ir vaistažoles laikas pjauti, ir… 

Ir galvoju, kad negaliu ilgai čia tūnoti, reikia lėkti į Sodą prie Krūčiaus ir laistyti džiūstančius augalėlius. Reikia ir vantas rišti žiemai, nes po Joninių beržo lapas tvirčiausiai laikosi.

Lyg ir skubu, o užsuku į Juozo Balčiaus kiemą. Klūpodamas ant kelių Juozas rausiasi automobilio bagažinėje, kažką barškina, prakaitas bėga per žandus, iš tolo matyti, kad gerbiamam mokytojui sunki ši diena. Sveikinuosi ir klausiu, ką mokytojas pensininkas dabar per sausrą dirba visą dieną. Ogi, sako, iš šulinio kasdien iškeliu šimtą kibirų vandens daržui laistyti. Taigi, nusistebiu aš, Liškiavoje juk veikia vandentiekis. Argi būtina taip plūktis? Per brangu, skundžiasi Juozas, mano pensija maža, ir jei noriu palaistyti ne tiktai gėles, daržoves, bet ir vyšnią, kuri dabar nokina uogas... tai daug reikia... Na, kiek reikia vandens vienai vyšniai? Aš bandau suskaičiuoti: kai viskas taip baisiai išdžiūvę, vienam kvadratiniam metrui reikėtų penkių pilnų kibirų vandens, vyšnios šaknys nueina gerokai toliau už tą plotą, kurį parodytų vaismedžio lajos projekcija, o tai bus gal dvidešimt kvadratinių metrų... Vadinasi, dvidešimt padaugink iš penkių... Bet gal aš tavęs netrukdysiu, Juozai, važiuoju toliau. 

Šiemet miške juodavo per sausrą išdžiūvę šermukšniai. Brolių Černiauskų nuotrauka. 2018 m.

Pasuku dviratį dešinėn į Švento Dominyko gatvelę, stabteliu prie Valentuko ąžuolo ir girdžiu, kaip kažkas sunkiai atšnopuoja plentu į kalną nuo piliakalnio pusės. Ogi Vytautas Rameika įsiręžęs traukia karutį, prikrautą juodo panemunės dumblo. Tuoj ir jis pasuks čia, į savo ūkį. Laukiu, reikia ir su juo pasidalinti kaimiškąja patirtimi. O patirtis, pasirodo, labai paprasta: šlapias panemunės juodalksnyno dumblas darže žymiai geriau už šiaudų mulčią ir už šaltą vandenį iš šulinio.

– Imk, jeigu nori, nebrangiai perleisiu... – siūlo žilagalvis Vytautas ir man  to juodo dumblo.

– Ne, aš palauksiu, kol pradės kelti tokį brangų daiktą iš Kauno marių dugno... Tada mums bus nuolaida, juk vasaros liūtis iš mūsų daržų viską nuplauna žemyn, o Nemunas nuneša į Kauno marias, todėl panemunių pensininkams tikrai turės skirti to dumblo pigiau. Argi ne?

Aš taip galvoju: darbštus žmogus viską pasidaro pats savo kieme, pradėk vežioti – nebus gerai...

Vytautas kraipo galvą, rimtai galvoja. Pagaliau ima abejoti: 

– Neduos pigiau. Ir labai toli būtų atsivežti. Aš taip galvoju: darbštus žmogus viską pasidaro pats savo kieme, pradėk vežioti – nebus gerai... Ar jūs pamenat penkiasdešimt aštuntų metų potvynį? Aš tai labai pamenu. Mes tada gyvenom Margiuose, netoli Kriokšlio, tai visos Margių ir Karaviškių ganyklos buvo apsemtos... Vis snigo ir snigo balandžio mėnesio pabaigoj, o pašaro nebėra... Tai ką mes darėm? Plaukėm su čaikomis į Gribošų šilus ir viržius rovėm, karvės ėda viržius iš bėdos... Ir iškentėjom... O kur tu kitaip nuvažiuosi, kur gausi pašaro?

Atsisveikinu su senuoju Vytautu Rameika ir galvoju apie šiandienį atradimą – biodinaminį ūkį, kuriame bandoma senoviškai ūkininkauti visiškai nieko neatsivežant iš niekur kitur. Lyg jau ir tenka girdėti, kad esama Lietuvoje tokių ūkių ir tokių dvarų, bet argi čia jau didelė naujiena, argi šių dienų atradimas? Juk jau prieš tris šimtus metų klestėjo gana uždari vienuolynai, kur patys vienuoliai pasidarydavo savo ūkiuose ir ūkeliuose viską, ko reikia gyvenimui... Stumiu dviratį į Kalpoko kalną, noriu be nuotykių prakūprinti pro Uzdilos bityną, nes kartais lyg vaikystėje pabūgstu netikėto bitutės įgėlimo, paskui jau smagiau pasiskubinu pirmyn servitutiniu keliuku, o tada jau kaip ir kasdien pats metas įsikinkyti į savo pavalkus – savanoriškai paplušėti jau dvidešimt metų individualiai principingai mano vis prižiūrimoje Dzūkijos nacionalinio parko retųjų augalų buveinėje, prie Krūčiaus upelio.  

Neatlaikė sausros  Dzūkijos miškuose ne tik šermukšniai, be laiko nuvyto ir ąžuoliukai, bandantys įsitvirtinti smėlyje. Brolių Černiauskų nuotrauka. 2018 m.

Vakare kojos gaudžia tarsi maratoną nubėgus. O atsitikdavo taip ir jaunystėje, kai būdavo gėda atsilikti nuo Jucevičiaus, Plikūno ar Krupicko, kai per parą nubėgdavom šimtą kilometrų. Tiek laiko jau, sakytum, bėgte prabėgo... O atsimenu visus tuos žygius labai ryškiai. Net ir Achilo sausgyslės vis tos pačios tebeskauda. Ir galbūt įdomiausia anuomet būdavo štai kas: sugrįžęs iš tokio ištvermingųjų bėgikų maratono, nei vienaip, nei kitaip nesugebėdavau ramiai išgulėti lovoje, tiktai ant grindų. Tuomet juk daugelį jaunų galvų šitaip valdė maratoninis azartas. O dabar? Dabar liškiavietis Albinas Kalpokas visus kaimo darbus apibūdina trumpai: „Taip ir dusinamės... vis taip ir taip...“

Tačiau juk aplanko kartais ir atgaiva. Kai po sausros pradeda lyti. Žvelgi į lietų, pasislėpęs pakelės pašiūrėje, ir gali tylomis kartoti tokius šventus žodžius, kuriuos kadaise girdėjai Mančiagirėje: „Ačiū Tau, Dzievuli, už gražų lietų...“ Šitaip besimeldžianti močiutė jau neturėjo nei gyvulėlių, nei daržų, o vis tiek nuoširdžiai dėkojo. Todėl, kad tas lietus buvo visiems labai labai reikalingas... Gyvenimas nuolat pakartoja tai, kas jau buvo pasakyta tautosakoje ir literatūroje. Čia būtų galima prisiminti Julijos Almanienės eilėraštį „Lietaus prišaukimas“. Geriausi lietuvių literatūros autorių kūriniai labai subtiliai parodo tą prigimtinę gamtojautą, tą dar išlikusį vaikišką susižavėjimą, o kartais ir slėpiningą baimę. Neužmirštamas Juozo Apučio apsakymas „Šviečiančios vilko akys“, paskirtas broliui Pranui, kuris rudens vakaro tamsoje ateidavo pasitikti iš mokyklos grįžtančio jaunėlio Juozuko, nes vilkų tada, pirmaisiais pokario metais, tikrai buvo daug. Baugu būdavo eiti vienam mišku, kai mintimis melsdavai, kad tik brolis pasitiktų kuo greičiau, bet po daugelio metų toji vaiko baimė jau suvokiama kaip pagarba priešiškai Gamtai, kaip baiminga pagarba konkrečiam vilkui būtent toje vietoje, kur tavęs vis dėlto niekas iš namiškių nepasitinka. Vaikiškai pajaučiama gamta yra labai tikra, – tokios dabar nė per nago juodymą nežino visokiausių labdaringų organizacijų kūrėjai, nes patys niekada nėra jos patyrę. Užtat šių dienų rašytojas Andrius Jakučiūnas ir nesibodi mums pašaipiai priminti, kad labdaringas gerumas paklydusiam šuneliui – tai surogatas, ir mes savo vaikams bei vaikaičiams jau ne surogatinį gerumą turėtume skatinti, o sugebėjimą atpažinti blogį. Visuomenė turėtų ne labdaromis užsiiminėti, o „daryti viską, kad blogam žmogui būtų blogai“. O tas baugštus gerumas ir tas garbingas susidūrimas su besiartinančia grėsme, kurią supratingas kaimo ir miško vaikas privalo įveikti pats, deja, daugeliui jau nebesuvokiamas. Juozas Aputis taip ir rašo: „Čia, tose plynėse, tuose miškuose, ant šitų kelių ir takų, viskas bus prasidėję čia, tik, mielas mano, ar ne čia viskas ir baigiasi.“ 

Vaikiškai pajaučiama gamta yra labai tikra, – tokios dabar nė per nago juodymą nežino visokiausių labdaringų organizacijų kūrėjai, nes patys niekada nėra jos patyrę.

Sunku sutikti, kad viskas taip paprastai baigiasi. Argi mes nesipriešinam tai pabaigai, kai iš gilių šulinių savo rankomis kibirą po kibiro iškeliam vandenį sodui laistyti, kai ištikimai prižiūrim geluoningąsias darbštuoles bitukes, kai ir tą juodą panemunės juodžemį atsivežam į daržą, net nepagalvodami apie tai, kad juk liūtis iš kalvų ir vėl tą mūsų dirvožemį nuplaus žemyn. Baltarusių poetas Janka Brilis savo dienoraščiuose taip rašė: ne bet kas sugeba gerai prižiūrėti bites, nes bitė yra tas gyvulėlis, kurio negalima primušti. Rašė šitaip anais jau lyg ir tolimais sovietiniais metais, kai žemaitis Romualdas Granauskas pasakojo mums apie kraupų alkanų ir primuštų „gyvulėlių dainavimą“. 

Vytautas Matulevičius kerta rugius Merkinėje, o Riccardo Bicicchi ir Roberto Febbrari iš Italijos kuria filmą apie nykstantį mūsų tėvų gyvenimo būdą, kai rugius sėji iš ilgesio.  Brolių Černiauskų nuotrauka. 2018 m.

Liepos 10-oji

Vasarą neturėtų užpulti kokia nors melancholija. Bet kartais taip atsitinka. Užsitęsia, pavyzdžiui, lietingos dienos. Arba labai ilgai laikosi karštas anticiklonas. Arba stipri šalna gegužės pabaigoje sunaikina ankstyvąsias daržoves, ir tuos pačius darbus tenka dirbti antrą kartą. Optimizmo nedaug. Bet nesunku pastebėti, kad metams bėgant tą vis pasikartojančią niūresnę nuotaiką galima prisijaukinti. Bėgimas į kitas geografines platumas ir žavėjimasis visiškai kitokiais kraštovaizdžiais, matyt, labiau būdingas jaunimui. O prisirišimas prie vietos gali būti suvokiamas kaip likiminis, kaip gero pastovumo ženklas. Tada artimas pasidaro mums Rytų išminčių pamokymas: 30 metų mokykis, 30 metų keliauk, 30 metų rašyk apie savo gyvenimo patirtį. Gal tik Antanas Poška taip ir gyveno, o svarbiausioji jo knyga taip ir vadinasi – „Mano gyvenimo pasaka“. Tegu kiti daro kaip nori, bet jei sąžiningai užrašysi, ką pamatei ir supratai – bus gerai. Autobiografija, beje, ir turėtų būti ne datos ir ne įvykiai, o supratimai. Gali tuos supratimus išdėstyti labai konkrečiai, gali ir filosofiškai, pavyzdžiui, vis pasiaiškindamas, kas gi yra toji filotopija. 

„Merkio kraštas“ neseniai pasakojo apie tokį varėniškį, kuris rašo tris dienoraščius: apie savo gyvenimą, apie savo sveikatą ir apie žūklę. Labai gerai, bet vis tiek turbūt iš tų kasdienių užrašų reikėtų išrinkti grynuolius, kurie būtų svarbūs visiems, ne tiktai tau vienam. Retkarčiais vis prisimenu labai įdomias Aleksandro Engelgardto apybraižas, kurios taip ir vadinosi: „Laiškai iš kaimo“. Gyvena chemijos profesorius kaime, apleistame savo dvare, ir rašo laiškus. Rašo, pavyzdžiui, šitaip: Peterburge aš turėjau daug pinigų, bet tikėjau, ką rašo laikraščiai, dabar pinigų neturiu, užtat matau, kad laikraščiai meluoja. Svarbiausia, žinoma, kad jis nepabėga iš to vargano carinės Rusijos kaimo, išbūna ten ir net geros nuotaikos nepraranda. O ką sako šiandienis ekonomikos mokslas? Tą patį skelbia: ekonomika yra mokslas apie žmogaus sugebėjimą išbūti ir kažką veikti savo būtovėje, žinant, kad tavo ir bendruomenės ištekliai yra riboti.

Vytautas Matulevičius kerta rugius Merkinėje, o Riccardo Bicicchi ir Roberto Febbrari iš Italijos kuria filmą apie nykstantį mūsų tėvų gyvenimo būdą, kai rugius sėji iš ilgesio.  Brolių Černiauskų nuotrauka. 2018 m.

Ir tą žinojimą, ir sugebėjimą, be abejo, iškraipo ideologizuotas bei politizuotas nacionalinio produkto perskirstymas, todėl privalu individualiai bandyti nuo viso šito pasislėpti, kuriant nors šiokį tokį natūrinį ūkį. Reikia išbūti savo šalies piliečiu, bet ieškoti būtent savo vietos. O šiemet, Vydūno metais Lietuvoje, derėtų dar ir nepamiršti, kad esmingiausiems žmogaus poelgiams vadovauja ne protas ir ne jausmai, o siela. Protas ir jausmai teisingai vadovauja tiek, kiek tavo kasdienė veikla neprieštarauja tavo sielai. Tą sielą reikia atrasti. Tarsi atrasti savosios dvasios salą. Viktoro Astafjevo romane „Žuvų žuvis“ yra toks epizodas: klajoja žmogus, blaškosi, ateina iš Šiaurės Uralo net iki Jenisiejaus, pamato didžiulius šios upės krioklius ir sako sau: „Čia, Pavelai, čia tavo dvasia, kurios vis ieškai, ir čia tavo uostas.“ Ir pasilieka, niekur daugiau nebeklajoja. Visą gyvenimą verda sau žuvienę prie Jenisiejaus... 

Mums tiek toli keliauti nepatartina. Tiesa, jaunystėje ne vieną kartą esu girdėjęs tokią kategorišką tiesą: „Vasara be tolimų kelionių yra prarasta vasara.“ Ir keliavome. Nesitikėjome surasti sau kokį uostą prie Archangelsko, Baikalo ar Isyk Kulio, bet šitokia kelioninė įvairovė labai viliojo. Vėliau, perkopus per trisdešimt, kiekviena kelionė jau turi būti siejama su gyvenimo prasmės ieškojimu. Jau darosi aišku, kad ne apie abstrakčią laimę, ne apie trumpalaikį džiugesį laikas galvoti, o apie prasmę. Štai kodėl tada vis labiau rūpi Šiaurė ir kalnai, o ne Pietų kraštų kurortai. Pasaulėjauta keičiasi: ieškome ne spalvų ir pramogų, o tikresnio, rūstesnio gyvenimo patirties, kuri tavo bręstančiam protui ir tavo sielai bus reikalinga savame krašte.

Liepos 18-oji

Vakar prašniokštė dvi smarkios liūtys. Vidudienį sutemo lyg vėlų vakarą, staiga pradėjo smarkiausiai lyti ir per pusvalandį prilijo keturis centimetrus. Beregint apskendo visas kiemas, visi takai, o nuo stogo į perpildytą statinę vis kliokė baisus krioklys, ir griaustinis trankėsi čia pat, jau rodėsi, kad matom iki šiol dar niekada neregėto kolapso pradžią, primenančią čiurlioniškąjįTvaną... Ir nieko kito nebegalėjom daryti, tik baimingai žvilgčioti į stichiją pro langą, laukdami nors mažiausio prašvitimo... Vakare – dar viena, jau trumpesnė, bet irgi smarki liūtis. Dabar drėgmės jau lyg ir užtenka, jau dvi savaites kasdien lyja ar lynoja. Viskas greitai atsigauna. Paklausk kiekvieno sodiečio, ar užtenka drėgmės, ir jis pasidžiaugs, kad jau gerai, viskas jau sužaliavo, tik labai pavėluotai. Rugiai per sausrą išbalo, o varpose – tik po kelis grūdus. Avižos irgi menkos, tiktai grikiai dar neblogai išsikerojo, žydi ir kvepia iš tolo. Kvapas stiprus ir truputį keistas: gal nektaras sumišęs su rudenišku puvimu... 

Gyvenime nemačiau, kad liepos mėnesį obuoliai žemėn pultų, - sakė Mardasavo kaime kryždirbys ir bitininkas Stasys Plutulevičius Varpelis. Brolių Černiauskų nuotrauka. 2018 m.

O prie Krūčiaus upelio ir pušyno miškapievėje – tarsi antras pavasaris. Staiga savo žiedynstiebius pradėjo kelti didžiažiedės rusmenės, antrą kartą sužydėjo čiobreliai ir gvaizdės, pasiryžo augti ežiuolės ir debesylai. Jaunas šermukšnis, kurį pavasarį aplaužė ir apkramtė briedis, išskleidė naujus, šviesiai žalsvus lapus. Pusę gegužės ir visą birželį tas varganas šermukšnėlis nei gyveno, nei mirė, o dabar sužaliavo iš naujo – drėgmė pabudino miegančius pumpurus. Ir liepaitės išduoda naujus, gležnus lapelius, o kai kurios obelaitės pradėjo leisti naujus ūglius, taigi prasideda antroji vegetacija. Bet įspūdingiausiai dabar atrodo žaliosios šerytės. Sužaliavo jos česnakų kolekcijos pakraštyje visai netikėtai, ir atrodo tarsi ne piktžoliniai, o dekoratyviniai augalai. O juk yra viena šeryčių rūšis, užauginanti labai ilgas, svyrančias varputes, kurias gėlininkės sudžiovina ir priderina prie sausų puokščių. Mačiau tokių šeryčių Dzūkijos darželiuose. Akademinis leidinys „Botanikos vardų žodynas“ tokių dekoratyvinių šeryčių nemini, bet tai nėra kokia klaida, nes nauji augalai iš Vakarų Europos, o ypač iš Lenkijos dabar plūste plūsta į Lietuvą, ir visko suregistruoti neįmanoma. Užtat šis žodynas parodo labai gražų vokišką žaliosios šerytės vardą – Katzenschwanz. O juk tikrai tos šeryčių varputės atrodo tarsi kačių uodegos, kartais glotnios lyg šluotelės, o kartais pasišiaušusios lyg šepetukai. Dabar jau, rodos, būtų svarbu išsiaiškinti dar vieną per visas karingąsias žmonijos epochas keliaujančių žodžių paslaptį: kodėl šitoji „uodega“, šitas vokiškas „schwanz“ atėjo iki mūsų kaip keiksmažodis? Išgirstame juk retkarčiais tokį nedraugišką mano ar tavo draugo apibūdinimą: jis tai tikras švancas. 

Liepos 28-oji

Vakarykštis mėnulio užtemimas mūsų daržams ir miškams nieko blogo nepadarė. Daug svarbiau yra štai kas. Šią vasarą turėjome progą įsitikinti, kad naujasis gamtinės daržininkystės atradimas – esą visų stropiai mulčiuojamų daržovių ir laistyti nebereikia– yra vis dėlto ne paradigma, iš esmės lengvinanti daržininko triūsą, o tiktai hipotezė, kurios patikimumas vis dėlto labai priklauso nuo dangaus. Nuo atmosferinio, ne nuo kosminio dangaus. Kol per sausrą keliaklupsčiavome prie savo godojamų augalėlių, stengdamiesi su nušienautų skurdžių žolynų kuokštais kuo storiau užklostyti visus tarplysvius, tai rezultatas rodėsi tartum ir neblogas, bet kai pagaliau sulaukėme itin lietingų dienų, po tuo sudžiūvusių žolių mulčiu atsirado pelėsis. Tik pajudink šakėmis lietaus priplotą mulčią – ir pajusi stiprų pelėsio tvaiką. O judinti ir vėdinti privalai: kur pelėsis, ten ir miltligė, ir maras, ir šaknų puvinys. Be to, pelėsis sutrikdo gerųjų bakterijų ir grybelių veiklą dirvos paviršiuje, augalų šaknys nebegauna oro bei reikalingų mineralinių medžiagų. Bet kai lyja kasdien, išvėdinti neįmanoma. Pašviečia saulė, tai tavo tie pakedenti mulčio žolynai ir šiaudai pradeda džiūti, ir jau, rodos, galima būtų pasidžiaugti, bet staiga atūžia liūtis – viską vėl priploja prie žemės ir uždusina. Gal dabar visą mulčią reikėtų pašalinti ir tiesiog purenti  šakniavaisių lysves taip, kaip mokė Džonas Seimuras: purenimas yra toks pat svarbus kaip ir laistymas.

Vis dėlto vėlyvoji kai kurių daržovių sėja, kurią propaguoja gamtinės daržininkystės entuziastas Saulius Jasionis, šiemet mūsų neapvilia. Paprastieji moliūgai, pasėti birželio aštuntąją, augo labai greitai ir pražydo liepos devynioliktąją. Petrovo ropės, pasėtos liepos dvidešimtąją, sudygo per tris dienas. Pavasarį, kol žemė dar šalta, šitokią dygimo energiją parodo tiktai dirvinė raugė (kukalis), kuri yra arši piktžolė, brandinanti nuodingas sėklas.