Pagaliau! Pagaliau turime lietuvišką knygą vaikams, kurioje virte verda toks savas, toks pažįstamas gyvenimas! Mažvydo Palangos knyga „Dūzgė ir pavojinga informacija“ (Akademinė leidyba, 2018) yra apie šiuolaikinę šeimą: tėvas profesoriauja universitete, dėsto robotiką, mama programuoja informacines sistemas, o vaikai kasdien mirksta socialiniuose tinkluose, naujienų portaluose, tinklaraščiuose. Kiekviename skyriuje, kurie panašesni į nedidelius, menkai tarpusavyje tesusietus feljetonus, ši šeima susiduria su šiuolaikinio gyvenimo iššūkiais: ar tai būtų įkyri tiesioginė rinkodara, ar netikslūs „Google“ paieškos rezultatai, ar žemi tinklaraščio reitingai. Visus šiuos dalykus jie plačiai aptaria, aiškinasi, mat knyga, kad ir gyvai parašyta, visgi skirta ne tiek palinksminti jaunuosius skaitytojus, kiek juos žaismingai pamokyti. Sukurti personažai, aprašytos situacijos, mielos Silvos Jankauskaitės iliustracijos panaudojamos, kad pažintinis tekstas būtų patrauklesnis.

Mažvydo Palangos knygos „Dūzgė ir pavojinga informacija“ viršelis

Visgi, skirtingai nuo daugelio informacinių brošiūrų apie saugų elgesį internete, šioji knyga yra ne vien apie internetą ir visai ne apie taisykles ir draudimus. Ja siekiama išmokyti vaikus kritiškai mąstyti. Neatsitiktinai pasakojimas pradedamas nuo propagandos reiškinio aptarimo, nuo žurnalistinės etikos pagrindų. Daug kartų čia kartojama, kaip svarbu tikrinti informacijos patikimumą, išsiaiškinti šaltinius ir autorių kompetenciją. Puikus teorinis pagrindas pradedančiajam interneto naršytojui! Kita vertus, daug dėmesio skiriama ir konkretiems praktiniams aspektams. Dūzgė mėgina suprasti paieškos sistemų veikimo principus, mokosi formuluoti užklausas, naudotis bibliotekų elektroninėmis paslaugomis, susipažįsta su elektroninėmis knygų skaityklėmis. Suvokti šiuos dalykus jai ir jauniesiems skaitytojams padeda po kiekvieno skyriaus pateikiami informaciniai bei veiklos blokai: žodynėlis, žaidimų idėjos, įdomybės.

Knygos struktūra leidžia net ir pradinukams įsisavinti gana sudėtingas žinias. Panašu, kad „Dūzgė ir pavojinga informacija“ apima tas pačias temas, kaip ir Vilniaus universiteto studentams skirtas vadovėlis „Šiuolaikinės medijos ir informacija: požeminiai garažai Google karalystėje“ (Akademinė leidyba, 2016). Tiesą sakant, nemažai pirmakursių galėtų šio bei to pasimokyti iš Dūzgės istorijų, nors šios, matyt, geriausiai tinka 8-10 metų vaikams. Beje, Dūzgės nuotykius pravartu perskaityti ir tėvams. Neretai manoma, kad dabar vaikai turi įgimtą kompiuterinį raštingumą. Nieko panašaus! Jiems lengva perprasti intuityvias informacinių sistemų sąsajas, tačiau tai visai nereiškia, kad jie moka dirbti su informacija ar suvokia jos prigimtį. Dūzgės ir jos bičiulių problemos puikiai tai iliustruoja. Vaikams reikia gana daug žinių ir įgūdžių, kad galėtų atrinkti ir kūrybiškai panaudoti gausiai į jų pasaulėlius šiais laikais plūstančią informaciją. 

Knyga šiuolaikiška ne tik savo tema, bet ir vertybėmis. Ji atspindi besikeičiančius šeimos narių vaidmenis, kitokį darbų ir interesų pasiskirstymą, kitą požiūrį į tėvystę bei vaikystę. Štai, pavyzdžiui, Dūzgės šeimoje vaikus prižiūri ir virtuvėje šeimininkauja daugiausia tėtis, bet autoriteto jis dėl to nepraranda. Juk profesorius ir namie lieka profesoriumi, tad nuolatos ką nors aiškina ir nesileidžia nuginčijamas. Kita vertus, kad ir sunku su tėčiu ginčytis, bet vaikai šioje šeimoje turi daug laisvės spręsti, išmėginti, eksperimentuoti ir klysti.

Apskritai „Dūzgė ir pavojinga informacija“ žavi savo naujumu, aktualumu, originalumu Lietuvos žemėje. Man regis, skaitydama ją su septynmečiu, aš džiaugiausi knyga labiau, nei retai su virtualiu pasauliu susiduriantis mano vaikis. Bet jam irgi buvo įdomu, tad sutarėme, kad su Dūzge dar kartą susitiksime kiek vėliau, kai jis bus šiek tiek ūgtelėjęs ir pradėjęs keliauti po internetą. O štai ir vaikio komentaras:

Įdomiausia buvo skaityti apie jaguarus. Mergaitė Dūzgė irgi patiko. Ji labai protinga, nes jau moka skaityti, net angliškai. Ir dar skaityklę turi. Knygelėje buvo naujų įdomių dalykų, bet aš juos jau pamiršau. Šimtai ten visokių įdomių dalykų buvo. Pavyzdžiui, propaganda yra balta, pilka ir juoda. Balta yra teisybė, pilka – tuoj prisiminsiu – maža apgavystė: truputį teisybės, bet truputį ir visaip iškraipyta, o juoda – melas. Kada nors būtinai dar skaitysim, ir aš daugiau prisiminsiu.

Aistė Mišinytė yra tinklaraščio „Meškiukas bibliotekoje“ autorė