Marc Olivier Jodoin/Unsplash.com

Rengiantis 9-ajam Pasaulio šeimų susitikimui Dubline 2018 m. rugpjūtį pateikiame katechetinį kelią, paremtą popiežiaus Pranciškaus posinodiniu apaštališkuoju paraginimu Amoris laetitia.

Katechezė pradedama malda, paimta iš popiežiaus mokymo, ir užbaigiama keliais klausimais pasidalinti mintimis šeimoje – namų Bažnyčioje ir krikščionių bendruomenėje.

Šeštoji katechezė. Vilties kultūra

„Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51)

Jėzau, Marija ir Juozapai,

jumyse regime

tikrosios meilės spindesį,

į jus kupini pasitikėjimo kreipiamės.

Šventoji Šeima iš Nazareto,

padaryk, kad ir mūsų šeimos

būtų bendrystės ir maldos vietos,

Evangelijos autentiškos mokyklos

ir mažosios namų Bažnyčios.

Šventoji Šeima iš Nazareto,

tenepatiria šeimos smurto, atmetimo ir susiskaldymo;

visi, kurie sužeisti ar papiktinti,

tebūna paguosti ir išgydyti.

Šventoji Šeima iš Nazareto,

artėjantis Vyskupų sinodas

tepaskatina mus labiau susimąstyti apie šeimos šventumą bei nepažeistinumą

ir apie jos grožį Dievo plane.

Jėzau, Marija ir Juozapai,

maloningai išklausykite mūsų maldą. Amen.

Popiežius Pranciškus, malda už sinodą šeimos tema, 2015 m. kovo 25 d.

Ben White/Unsplash.com

Mums susidūrus su netikėtais, nelauktais ir stebinančiais žmogiškaisiais įvykiais, kurių negalime logiškai paaiškinti ar iš kurių negalime išgauti naudos, širdis dažnai sureaguoja atmetimu ar maištu, kartais galinčiu sukelti susierzinimą, ir būna kupina pykčio.

Žemėje niekam neįmanoma gyventi pagal pasirinktus planus ir programas. Tad gyvenimas virsta nepaliaujama kova, dažnai lydima kompromisų bei apskaičiavimų, žmogui sukąstais dantimis siekiant gauti to, kas jam, jo manymu, priklauso.

Šiandienėje kalboje žodis „viltis“ ėmė reikšti ambiciją visa savo esybe bei tvirtu įsitikinimu savo sėkme siekti to, ko geidžia širdis. Tada neišvengiamai kyla šis klausimas: ar iš tiesų įmanoma, kad vilties puoselėjimas reikštų įžengimą į netikrumo sūkurį ir sykiu nepaliaujamą kovą dėl idealo, kurį būtina kasdien iš naujo patvirtinti ir užkariauti? Ar verta gyventi be paliovos vaikantis kažko, kas visada atrodo nepasiekiama?

Šiai vyraujančiai logikai, įsitvirtinusiai pasaulyje, prieštarauja Marijos asmuo: ji visa savo esybe patyrė tokią pat žmogiškųjų reikalų dinamiką, bet pasirinko visiškai skirtingą ar – tiksliau – priešingą kelią. Pažvelgę į jos gyvenimo istoriją, perteikiamą Evangelijos pasakojimuose, matome, kad Marija irgi išgyvena įvykius, kurių niekada negalėjo įsivaizduoti. Žinome, kad jos pirmi žodžiai buvo: „Kaip tai įvyks?

Paprastai Marija galbūt perdėtai vaizduojama kaip nuolankiai bei spontaniškai priimanti Dievo planą bei gyvenimo jai siūlomus įvykius. Užmirštama, kad ji irgi turi žmogaus širdį ir kaip kūrinys negali nesistebėti, apmąstyti ar klausti savęs, kokia yra jos asmeninės kelionės istorijoje prasmė. Evangelijoje niekur nesakoma, kad Marija turėjo aiškius, akivaizdžius atsakymus į savo klausimus. Vis dėlto apie ją kelis kartus pasakytas vienas dalykas, čia išreiškiamas sakiniu: „Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51). Nelauktų, neįsivaizduojamų ir kartais netrokštamų įvykių akivaizdoje ji visus moko meno laikyti visa, kas vyksta, širdyje.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad nieko iš gyvenimo patirties nevalia išmesti. Priešingai, visa išlaikytina viduje, kad bet ko prasmė ilgainiui išaiškėtų ir paliudytų Dievo plano didybę. Žinoma, nė vienas žmogus nepajėgia iki galo suprasti gyvenimo įvykių ir būti nustebintam yra visiškai normalu. Ir priešingai, atmesti ir mėginti užmiršti viską, ką gyvenimas mums paruošia, nėra žmogiška. Čia nenorime piršti kokio nors dieviško fatalizmo, kai manoma, jog visa, ką patiriame, yra iš anksto nustatyta ir žmogaus ribotam protui tampa suprantama ilgainiui. Tai reikštų visišką žmogaus laisvės panaikinimą.

Kiekvieno žmogaus istorija, priešingai, yra didžiausias ir nepaprasčiausias žmogiškosios būtybės laisvės patvirtinimas. Juk ir angelas Gabrielius prašo Marijos sutikti dalyvauti Dievo plane. Jai duota visiška laisvė ištarti „taip“ arba „ne“. Ta pati dinamika būdinga ir Juozapo istorijai. Dievas niekada nė vieno neverčia padaryti ką nors, jis taip pat nemanipuliuoja žmogiškaisiais reikalais iš viršaus. Tad jei visa palikta žmogaus laisvei, kaip Dievas įžengia į jo gyvenimą bei jame veikia? Popiežius Pranciškus kviečia, kad mes siektume būti apšviesti Dievo žodžio, kuris yra „ne abstrakčių tezių seka, bet kelionės palydovas krizę ar kokį nors skausmą išgyvenančioms šeimoms ir kreipia į kelio tikslą, kai Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto (Apr 21, 4)“ (AL 22).

Žodis iš esmės yra kelionės palydovas kiekvienam be išimties. Nėra nė vienos krizinės santuokinės ir šeiminės situacijos, kurioje Dievo žodis negalėtų parodyti savo artumo. Vis dėlto pamatinis klausimas yra šis: ką Dievas apreiškia savo žodžio šviesa? Popiežius Pranciškus nekalba apie individualių žmogiškųjų įvykių prasmės aiškinimą, kaip dažniausia norėtųsi. Jis pabrėžia vieną dalyką, negana to, patvirtintą įvairiuose Rašto tekstuose, – „kelionės tikslą“.

Pagrindinis mūsų laikų klausimas yra kaip tik toks: ar gyvename žinodami mūsų kelionės pasaulyje tikslą bei žvelgdami į jį? Kai lankininkas įtempia lanką strėlei į taikinį paleisti, taškas, iš kurio šauna, ir strėlės trajektorija jam daug mažiau rūpi nei pataikyti į taikinį. Žinoma, visi šie aspektai yra neatsiejama šaudymo iš lanko dalis, bet ne esminė dalis. Svarbiausia yra pataikyti į taikinį.

Austin Ban/Unsplash.com nuotr.

Šiandien daugeliui žmonių taip neatrodo. Jie linksta žvelgti į pradžios tašką, dažnai nuslysdami į lėkštą savęs apgailėjimą, nes gimė šeimos aplinkoje, kurios nepasirinko ir nevertina. Be to, egzistuoja tendencija labiau rūpintis tuo, kas gyvenime statydinama kiekvienu paskiru žingsniu, neklausiant ar realiai nesidomint, kurlink tai galop nuves. Žmonės retai galvoja apie savo gyvenimo tikslą. Atrodo absurdiškai, bet tokia yra konkrečiausia bei įprasčiausia tikrovė. Tik Dievo žodis gali autoritetingai atskleisti žmogaus egzistencijos tikslą ir tiktai pradedant nuo šio vieno ir vienintelio galutinio taško visi žmogaus egzistencijos įvykiai įgyja tikrąjį skonį ir kvapą.

Tad viltis reiškia kai ką, kas yra nepalyginamai daugiau: nustokite nerimauti vien tik stebėdami įvairius įvykius, bet suvokite, kad kiekvienas įvykis visada kreipia į žmogaus tikrąją galutinę paskirtį. Tad kas yra tikroji vilties kultūros ugdymo terpė? Pirmutinė ir pirmapradė vieta, kur visi dalykai virsta kasdiene duona, pradedant nuo pamatinio sutuoktinio santykio, yra tikrai šeima. Šiuo atžvilgiu popiežius Pranciškus poroms pateikia labai konkretų patarimą: „Yra vienas momentas, kai poros meilė pasiekia maksimalią laisvę ir tampa sveikos autonomijos erdve, – būtent tada, kai kiekvienas atranda, kad kitas nėra jo nuosavybė, bet turi daug svarbesnį savininką – savo vienatinį Viešpatį. Niekas kitas negali reikalauti asmeniškiausios ir slapčiausios mylimo asmens gelmės ir tik Jis vienintelis gali būti jo gyvenimo centras“ (AL 320).

Sutuoktinis nėra galutinis asmens egzistencijos džiaugsmas ir tokiu neturėtų būti laikomas; jis ar ji tėra takas, neabejotinai pamatinis, vedantis į gyvenimo pilnatvę: kiek daug malonės, ramybės ir džiaugsmo poros sulauktų, jei savo santuokinį santykį įgyvendintų pagal šią gana konkrečią perspektyvą. Ieškoti savo gyvenimo džiaugsmo sutuoktinyje yra melas ir sykiu didžiausias pavojus susituokusiai porai. Žmogus, su kuriuo susituokiama, yra ne gyvenimo visuma, bet veikiau pagrindinis kelias, vedantis į Visumybę, kuriai visada esame pašaukti. Tiktai gyvenant tokia perspektyva, viltis gali išlikti situacijose, kai žodis gali atrodyti netinkamas ir nereikšmingas, ypač tada, kai „šeimos gyvenimą sukrečia brangaus asmens mirtis“ (AL 253).

„Tokiomis akimirkomis kenčiančių šeimų negalima nelydėti ir nesiūlyti joms tikėjimo šviesos. Nusigręžti nuo šeimos tada, kai ją sužeidžia mirtis, reikštų gailestingumo stoką, atsisakymą pasinaudoti pastoracine galimybe, o tokia nuostata galbūt užtrenktų duris bet kuriems kitokiems evangelizaciniams veiksmams“ (AL 253). Tad kaip tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis skelbti viltį? Žinoma, žmogaus „fizinis artumas nebeįmanomas, tačiau net jei mirtis yra galinga, meilė stipri kaip mirtis (Gg 8, 6). Meilei būdinga intuicija, įgalinanti girdėti be garsų ir regėti neregima. Tai reiškia ne įsivaizduoti brangų asmenį tokį, koks jis buvo, bet priimti jį kaip perkeistą, koks jis yra dabar. Prisikėlęs Jėzus, kai jo draugė Marija norėjo jį tvirtai apkabinti, prašė jo nelaikyti (plg. Jn 20, 17), kad atvestų ją į tokį susitikimą“ (AL 255).

Mirtis nėra žmogaus gyvenimo pabaiga ar žlugimas, kaip dažnai suvokiama šiandieniame pasaulyje. Jei ji, viena vertus, primena žmogaus ribotumą, tai, kita vertus, kreipia mūsų žvilgsnį toliau savęs. Juk „jei mirtį pripažįstame, galime jai rengtis. Būdas tam yra augti meile tiems, kurie drauge su mumis keliauja, iki dienos, kai nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto (Apr 21,4). Šitaip taip pat rengiamės susitikti su mirusiais brangiais žmonėmis. Kaip Jėzus grąžino mirusį sūnų motinai (plg. Lk 7, 15), panašiai bus ir su mumis.

Nešvaistykime jėgų metai iš metų kabindamiesi į praeitį. Juo geriau gyvensime šioje žemėje, juo didesne laime galėsime dalytis su savo brangiaisiais danguje. Juo labiau mums pavyks bręsti ir augti, juo daugiau gražių dalykų atnešime jiems į dangiškąjį pokylį“ (AL 258). Tarp gyvenimo žemėje ir gyvenimo anapus dichotomijos nėra. Kvaila galvoti, jog užsitarnauti gyvenimą anapus galima niekinant žemiškąjį gyvenimą; panašiai absurdiška mėginti išguiti mirtį ir branginti vien dabartinį gyvenimą, nes nėra tikra, kas bus po to (tai šiandien labiausiai paplitusi tendencija). Abi gyvensenos iškreipia giliąją gyvenimo prasmę. Priešingai, būtina tvirtai skelbti, kad didžiuma žmogaus egzistencijos šiandieniame pasaulyje jau yra šventa bei palaiminta Dievo ir niekados neniekintina; tačiau tai nėra visa mūsų egzistencija, bet tik dangiško amžinojo pokylio, dažnai minimo Šventajame Rašte, užkandis. Tai reiškia, kad gyvenimo šioje žemėje teikiama džiaugsmo nuojauta turi būti išgyvenama pilnutinai ir giliai, nes ji tinkamai parengia mus amžinybei.

Tad Bažnyčios žvilgsnis turėtų švelniai krypti į visas brangių asmenų mirties sužeistas šeimas. „Suprantu sielvartą tų, kurie prarado labai mylimą žmogų, sutuoktinį, su kuriuo viskuo dalijosi. Pats Jėzus susigraudino ir pravirko mirus draugui (plg. Jn 11, 33. 35). Ir kaip nesuprasti raudos tų, kurie neteko vaiko? Juk tada laikas tarsi sustoja: atsivėrus praraja praryja tiek praeitį, tiek ateitį. Kartais net apkaltiname Dievą. Daugybė žmonių – aš juos suprantu – pyksta ant Dievo. Našlystė yra itin sunki patirtis kai kurie moka dar daugiau savo jėgų skirti vaikams ir vaikaičiams, šioje meilės apraiškoje atrasdami naują auklėjamąją užduotį. Tuos, kurie šalia stokoja šeimos narių, kuriems galėtų atsiduoti ir iš kurių sulaukti meilės bei artumo, krikščionių bendruomenė turėtų palaikyti itin dėmesingai ir dosniai, ypač tada, kai juos kamuoja nepritekliai“ (AL 254).

Bažnyčia pašaukta tvirtai ir įtikinamai skelbti jiems, kad džiaugsmas iš jų neatimtas ir nepavogtas, nes „esame pašaukti gyvai stiebtis link to, kas pranoksta mus pačius ir mūsų ribas, todėl kiekviena šeima turi gyventi nuolatos jausdama šią paskatą“ (AL 325). Tad neatsitiktinai popiežius Pranciškus Amoris laetitia užbaigia žodžiais, kuriais nori pabrėžti, kad „meilės džiaugsmas, išgyvenamas šeimoje“ (AL 1) – tai, pirmieji šio paraginimo žodžiai, kviečia mus į didžiulį, amžinai truksiantį džiaugsmą: „Keliaukime, šeimos, keliaukime toliau! To, kas mums pažadėta, visada yra daugiau, nei galime įsivaizduoti. Nepraraskime vilties dėl savo trūkumų ir lygia greta nepaliaujamai ieškokime mums pažadėtos meilės ir bendrystės pilnatvės“ (AL 325). Šitai yra tikroji krikščioniškoji viltis, kurią Bažnyčia pašaukta dovanoti šiandienio pasaulio kultūrai: visa tai patiriama, įgyvendinama ir regima pirmiausia šeimoje, visuose tuose pamatiniuose santykiuose, kur esminė meilės patirtis rengia mus amžinajai Kristaus, Sužadėtinio, su kuriuo susijungsime šventųjų bendrystėje, meilei.

Pablo Heimplatz/Unsplash.com nuotr.

Šeimoje

Apmąstykime:

1) Mūsų šeimose žodžiu „viltis“ dažnai išreiškiamas žmogaus troškimų išsipildymas. Ar tokia prasmė nėra visiškai neteisinga krikščioniškojo tikėjimo šviesoje?

2) Šeima yra pirmapradė ir pirminė vilties vieta. Ką tokia ištara reiškia? Ką turime padaryti, kad tai būtų įgyvendinta? 

Įgyvendinkime:

1) Nėra šeimos, kuri nebūtų patyrusi brangaus žmogaus mirties dramos. Kaip tokiuose šeimos kontekstuose konkrečiai skelbti tikrąją ir giliąją krikščioniškosios vilties prasmę? 

2) Kaip tėvai, pirma laiko netekę vaiko, ar asmuo, netikėtai praradęs savo antrąją pusę, gali būti krikščioniškosios vilties nešėjas?

Bažnyčioje

Apmąstykime:

1) Žodis „viltis“ dažnai vartojamas žymint ką nors, kas netikra, sunku ar net tai, ko neįmanoma pasiekti. Akivaizdu, kad krikščioniškoji viltis tokia nėra. Kodėl toks prasmių skirtumas taip dažnai vyrauja krikščionių protuose bei širdyse? Kaip Bažnyčia turi skelbti tikrąją krikščioniškąją viltį?

2) Šiandien evangelizuojant retai kada užsimenama apie amžinybę, o kalbėti apie anapusinį gyvenimą beveik tapo tabu. Kodėl taip yra? Ko trūksta? Kas darytina? 

Įgyvendinkime:

1) Didžioji problema yra ne tik kalbėti apie viltį, bet ir gyventi viltimi. Kaip krikščionių bendruomenė gali konkrečiai gyventi viltimi savo įvairiose pastoracinės veiklos srityse?

2) Našlys, našlė ar tėvai, pirma laiko netekę vaiko, gali esmingai padėti augti ir bręsti poroms, besirengiančioms Santuokos sakramentui. Kaip visa tai įtraukti į mūsų krikščioniškųjų bendruomenių ordinarinę veiklą?