Kanados rašytojas ir literatūros kritikas Antanas Šileika. Liudo Masio nuotrauka

Rašytojas, Toronto Humber kūrybinio rašymo mokyklos direktorius ANTANAS ŠILEIKA abiejose Atlanto pusėse skaitytojams žinomas kaip kelių romanų, apsakymų knygų autorius. Neseniai lietuvių kalba išleidęs memuarus „Basakojis bingo pranešėjas” („Baltos lankos”, 2018), A. Šileika šią vasarą lankėsi Lietuvoje. Netrukus po sugrįžimo į namus Kanadoje apie besikeičiančią Lietuvą, kaip pats save vadina, „vaizduotės emigranto” akimis, jį kalbino žurnalistas Ramūnas Čičelis. 

Savo naujausioje lietuvių kalba išleistoje knygoje „Basakojis bingo pranešėjas” rašote, jog turite dvi tėvynes – Lietuvą ir Kanadą. Kai kalbėjomės prieš penkerius metus, sakėte, jog esate vaizduotės emigrantas – ar taip save vadintumėte ir šiandien?

Šiek tiek – taip, bet, einant laikui, tai keičiasi. Asmeniškai Lietuva man yra artimesnė nei anksčiau. Tačiau yra vienas labai įdomus aspektas. Vilniuje šią vasarą vis eidavau į parduotuvę „Knyga visiems” prie Halės turgaus, Vilniuje. Ten prekiaujama senomis knygomis, viduje prastas apšvietimas, daug dulkių. Štai ten radau vaizduotės Lietuvą, ypač sovietinių laikų, nes ten buvo daug to meto knygų. Vaikščiojau į tą parduotuvę reguliariai ir metodiškai kaskart apie pusvalandį ieškodavau ten man reikalingų leidinių. Ten slypinti vaizduotės Lietuva man vis dar egzistuoja.

Dabar pradėjau rašyti naują romaną apie poetą Kostą Kubilinską, todėl tame knygyne mane labai sudomino protokolai iš Rašytojų sąjungos metinių suvažiavimų nuo 1947 metų iki maždaug 1960-ųjų. Tai – fantastiška medžiaga. Skaitau, kad 1948-aisiais K. Kubilinskas jau išmestas iš Rašytojų sąjungos, o po trejų metų jis nori grįžti, dar po dvejų metų jis priimamas ir tampa dideliu herojumi. Tarp to knygyno leidinių pilna įdomiausių naratyvų. Vaizduotės man dabar yra daugiau ne gatvėse, o knygose. Dabar skaitau Irenos Veisaitės prisiminimų knygą, pasirodžiusią prieš kelerius metus – taigi yra gyvų ankstyvojo sovietmečio liudininkų, tačiau ta praeitis – man vaizduotės pasaulis.

Ar labai klysčiau manydamas, kad Jūsų jausenoje ir viešojoje laikysenoje jaučiama tai, ką emigrantai išgyvena per gana ilgą laiką – ir nostalgija, ir priklausymas dviem tėvynėms, ir kartu puikus įsitvirtinimas Kanadoje?

Taip, visa tai veikia vienu metu. Įdomiausia yra nostalgija. Kiekvienas iš mūsų ja, lyg sloga, yra sirgęs, bet ji praeina gana greitai. Tiesiog nostalgija neatsilaiko prieš tikrovę. Galėčiau būti nostalgiškas dėl tėvų paliktos Lietuvos tik tuomet, jei dabar šios šalies nelankyčiau. Nesu toks uždaras, kad iki šiol patirčiau nostalgiją. Noriu pabrėžti, kad mes labai atidžiai turėtume žiūrėti į praeitį, nes „praeitis nesibaigė, ji vis kartojasi”. Reikia aiškiai atskirti nostalgiją nuo praeities nagrinėjimo, kuris atveria ir genetinį paveldimumą – kartais elgiamės pagal praeities papročius be didesnių tų papročių studijų. Kartais toks žmogus net nežino ir nesupranta, kaip jis elgiasi. Man dažnai priskiria nostalgiškus jausmus Lietuvai, todėl man tai – įdomi tema.

Kodėl, Jūsų nuomone, angliškai rašantys autoriai pastaruoju metu vis labiau susidomi Lietuva? Ar tai lemia rezistencijos istorija, herojiška mūsų šalies praeitis?

Yra du dalykai, kuriuos reikia atskirti. Pirmasis yra Holokaustas, jis labai svarbus. Apie tai rašo žydų kilmės autoriai arba tie, kuriems tai specifiškai įdomu. Keičiasi mūsų Holokausto supratimas, kiekviena karta papildo šią temą naujais tyrimo ir aprašymo aspektais. Visai kitokie yra atvejai, kai Lietuva susidomima dėl jos istorijos dramatizmo.

Pati Lietuva, bėgant laikui, atsiveria ir tampa vis prieinamesnė, savotiškai nauja. Lietuva nėra nei Italija, nei Vokietija, nei Prancūzija – šiuos kraštus anglakalbiai lanko jau šimtus metų, todėl naujienų iš ten tikėtis jau neįmanoma. Prieš šimtą metų, kai amerikietis Ernestas Hemingway'us lankėsi Paryžiuje, tai dar buvo nauja. Lietuva ir Rytų Europa ir šiandien yra neatrastos teritorijos. Žinoma, kartais ne lietuvių kilmės rašytojai paviršutiniškai nagrinėja Lietuvą, formuluoja keistus klausimus, į kuriuos lietuviams atsakymai yra akivaizdūs ir savaime suprantami. Autoriai apie Lietuvą rašo iš toli. Būdamas lietuvių kilmės, vis tiek padarau klaidų, kalbėdamas apie lietuvių gyvenimą ir istoriją, o tie, kurie niekaip nesusiję su Lietuva, jų padaro dar daugiau. Bet tai nėra blogai – jie tiesiog bando suprasti naujas jiems vietas.

Knygos „Basakojis bingo pranešėjas” stilistika ir pasakojimas ypač dvelkia lengvumu ir žaisme. Kaip jaučiatės dažnai per rimtos ir kenčiančios lietuvių prozos kontekste? Juk lietuvių literatūroje beveik nėra humoro.

Į šį klausimą man labai sunku atsakyti, nes nesu vietinis. Kartais būdavau klausiamas, kodėl rašiau apie partizanus, o Lietuvoje apie juos rašoma mažai. Negalėjau atsakyti į šį klausimą.

Dėl humoro – vėlgi nepankamai išsamiai ir giliai pažįstu Lietuvos literatūrą, todėl atsakyti sunkoka. Kita vertus, skaitau Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva rerum” ir ten nerandu humoro, nes knygoje dominuoja labai giliai suprasta ironija.

Mano asmeninis humoras kyla iš tėvo kaimiškų juokų, kurie yra gana paprasti. Toks humoras buvo būdingas ištisai mano tėvų kartai, jiems buvo gėda elgtis per rimtai. Buvo tokia tradicija, kad, susiėjus draugams, reikia pasijuokti.

Yra ir dar viena mano humoro jausmo priežastis. Tai – anglų literatūra, kuriai būdingas lengvas, vos juntamas juokas: kas nėra tragedija, tai jau savaime juokinga.

Antanas Šileika. Mark Raynes Roberts nuotrauka

Jūsų gyvenimo prasmė – kūryba, šeima, darbas, tėvynės? Kiek Lietuva yra Jūsų kanadietiškoje kasdienybėje? Kiek Jūsų gyvenimo prasmei svarbi Lietuva?

Vis daugiau ir daugiau. Lietuva kaip mąstymo tema man yra nuolat grįžtanti. Tai – iš amžinųjų svarstymų srities. Keliu sau klausimus, ką reiškia būti lietuviu, ką reiškia būti žmogumi, kuris gyveno Lietuvoje – ypatingą įspūdį man daro tėvų kartos ir dar senesni publikuoti prisiminimai. Iš tolo žiūrint, man Lietuva atrodo esanti labai nedėkingoje vietoje, nes ten nuolat keliauja armijos, nuolat nušluojamos ištisos kartos ir inteligentija. Tas nuolatinis atgijimas ir augimas man primena Senąjį Testamentą, kuriame rašoma apie vietas, kur amžinai pučia viską nusinešantys vėjai. Tai – baisios vietos. Nuolat klausiu savęs, kodėl Lietuva turėjo būti būtent tokioje vietoje, koridoriuje. Viena vertus, toks mąstymas yra labai skaudus, bet, kita vertus, ir labai pozityvus, nes nušluota Lietuva vis atsigauna.

Šiaurės Amerikoje labai daug negalvojame apie savo indėnus, o jie juk patyrė tą patį, ką lietuviai. Nepaisant to, Amerika yra labai laimingas pasaulis – moderniais laikais beveik nebuvo karų. Lietuva – ne vienintelė daug kentėjusi šalis. Kalbu ir apie Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją. Šiame krašte gyvenusių žmonių pasirinkimai beveik visada dramatiški. Pavyzdžiui, K. Kubilinskas labai norėjo rašyti ir mylėjo literatūrą, bet turėjo nušauti partizaną, kad gautų teisę leisti vaikiškus eilėraščius. Mano apmąstymams apie Lietuvą nėra pabaigos… Nepraeina nė diena, per kurią nepagalvočiau apie tai.

Ar pastarąjį kartą būdamas Lietuvoje pajutote stiprėjantį nacionalizmą? Tai būdinga daugeliui dabartinių Rytų Europos šalių.

Tai – komplikuotas klausimas, nes kiekvienas turėtų būti patriotas. Tai iškart reiškia, kad toks žmogus vertina savo žmones, žemę ir istoriją. Manau, tai reikėtų išlaikyti. Tarp inteligentų Lietuvoje pastebiu bandymą vengti nacionalizmo, nes tai – blogis. Man atrodo, kad jie nueina per toli: pradeda neigti lietuvybę. Tai, kas matoma Vengrijoje ir Lenkijoje, kraštutinis nacionalizmas, Lietuvoje beveik neegzistuoja. Tiesiog nereikia sau leisti kraštutinumų. Jaunesni lietuviai neretai linkę nuvertinti savo kraštą dėl Holokausto praeities. Manau, reikia pripažinti savo nuodėmes, bet kartu mylėti savo kraštą ir artimus žmones. Bendrai žiūrėdamas, nacionalizmo pavojaus Lietuvoje kol kas nematau.