Zwaddi / Unsplash nuotr.

Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28).

Svarbių klausimų Evangelija. Jėzaus klausia: ką turime daryti, kad atliktume Dievo darbus? Jis atsako: štai Dievo darbas – tikėti tą, kurį Jis siuntė.

Tikėjimo šerdį sudaro ištvermingas, švelnus pasitikėjimas, kad Dievas turi Kristaus veidą, veidą to, kuris geba vien mylėti.

Jokio grėsmingo niuanso, vien išskleisti du vištos sparnai, saugantys ir apglėbiantys savo viščiukus (Lk 13, 34). Būtent šis pasitikėjimas pakeičia gyvenimą visam laikui, patirtis, kurią išgyvenus net ir tik kartą gyvenime, nepalieka tokio, koks buvai: kai jauties mylimas, švelniai, nuolatos, aistringai, pavydžiai mylimas. Kai jauti, kad ta pati meilė apgaubia kiekvieną kūrinį.

Kokį ženklą padarysi, idant jį pamatę įtikėtume? Kokį didingą darbą nuveiksi? Jėzaus atsakymas: Aš esu gyvybės Duona. Vienintelis ženklas: aš maitinu. Maitinti – reiškia atlikti dievišką veiksmą. Pasiūlyti gyvybės kąsnių žmogaus alkiui atsikąsti, – kūniškam alkiui ir tam, kurio žemiškoji duona nesugeba pasotinti. Dangaus duona ieško žmogaus – sielos maistas: nori atsikąsti gyvenimo, mėgautis juo ir džiaugtis bendrystėje, sotintis meile, apgirsti Dievo vynu, kuris svaiginamai kvepia laime.

Kaip kadaise davė manos jūsų tėvams dykumoje, taip ir šiandien Dievas vėl duoda. Stabtelkime ties šia mintimi: Dievas duoda. Du paprasti žodžiai, o išties jie yra biblinio apreiškimo kertinis akmuo.

Dievas neprašo, Dievas duoda.

Dievas nereikalauja, Dievas teikia.

Dievas primygtinai neverčia, dovanoja viską.

Toks paprastas veiksmažodis, toks lengvas, toks konkretus: duoti, ir jame telpa visa Dievo širdis. Duoti, be jokių sąlygų, be abipusių susitarimų; duoti be jokio papildomo motyvo, išskyrus giluminį poreikį apvaisinti, pražydinti, padaryti gyvenimą subrandinantį vaisių.

„Dievas savo dovanas pateikia ant šviesos lėkščių, apgaubęs jas šviesa“ (Rab'ia): Tėvo siūloma Duona yra pasaulio šviesa ir gyvybė.

Dievas neduoda dalykų, Jis negali duoti nieko, kas nebūtų Jis pats. Tačiau duodamas save, duoda mums viską. Tai viena iš kulminacinių Evangelijos vietų, vienas gražiausių Dievo vardų: gyvenime Jis yra gyvybės davėjas. Iš jo rankų gyvybė sklinda neribota ir nesustabdoma.

Praėjusio sekmadienio Evangelijoje skaitėme, kad Jėzus dalino duoną, šiandien pats dalinasi tarsi duona, – Jis nužengia į mus, padaro mus apgyvendintais dangumi ir leidžia mūsų gyvenimams tekėti aukštyn ir amžinybės link: kas valgo, nebealks, kas tiki, nebetrokš, niekada!

Savo viduje turime žemės ir dangaus gyvenimą, susipynusius vieną su kitu. Krikščionybė nėra doktrinos knygų blokas, kuris auga ir rafinuotėja naujų idėjų veikiamas. Krikščionybė yra gyvenimo pasiūlymas ir vis stiprėjantis gyvenimo troškimas; šilta meilės srovė, kuri užlieja ir pražydina širdies šaknis.

Iš „Avvenire“ vertė S. Žiugždaitė