Rugpjūčio 7 d. minimas šv. Ka­je­to­nas Tje­nas (1480–1547).

„Kris­tus lau­kia, Jis nepa­si­trau­kia“, taip daž­nai nusiminęs kar­to­da­vo Ka­je­to­nas Tje­nas, kalbėdamas apie ne­ati­dė­lio­ti­ną bū­ti­ny­bę reformuo­ti abe­jin­gu­mo ir iš­tvir­ki­mo men­ki­na­mą Baž­ny­čią. Vė­liau to­kių re­for­ma­to­rių at­si­ra­do daugiau. Tai bu­vo Kaje­to­no amžinin­kas Mar­ti­nas Liu­te­ris. Tik ši vokie­čių vie­nuo­lio iš­ko­vo­ta reforma, nors ją iš pra­džių ir įkvė­pė pa­tys ge­riau­si ke­ti­ni­mai, vė­liau pa­su­ko klyst­ke­liais ir ga­liau­siai su­skal­dė Kris­taus Baž­ny­čią. Ta­čiau šis ski­li­mas visus, kar­tu ir šį šven­tą­jį, įpa­rei­go­jo griež­tai pergalvo­ti sa­vo veiks­mus ir įdė­ti nau­jų pa­stan­gų, kad su­si­grą­žin­tų pra­ras­tą lai­ką.

Ka­je­to­nas gi­mė 1480 me­tais ne­to­li Vi­čen­cos mies­to, kil­min­go­je Tje­nas šei­mo­je. Pa­du­vo­je baigęs tei­sės stu­di­jas, jis ėjo sa­vo pa­šau­ki­mo kuni­gys­tei ke­liu, ta­čiau vis ban­dė ati­to­lin­ti šventimų die­ną, nes jau­tė­si dar ne­nu­si­pel­nęs tokios di­de­lės pri­vi­le­gi­jos. Ir iš tie­sų prie al­to­riaus jis už­li­po tik su­lau­kęs tris­de­šimt še­še­rių.

Sa­vo pir­mą­ją ga­ny­to­jiš­ką pa­tir­tį jis įgi­jo Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ma­lo parapi­jo­je ne­to­li Vi­čen­cos. Vė­liau per­si­kė­lė į Ro­mą, čia grei­tai pa­da­rė kar­je­rą ir ta­po Ju­liaus II ypa­tin­guo­ju sek­re­to­riu­mi. Krikš­čio­ny­bės sos­ti­nė­je uo­lu­sis ku­ni­gas iš Vičencos pa­ma­tė ir ne­to­bu­lu­mus bei ydas baž­ny­ti­nės hie­rar­chi­jos, virš ku­rios tel­kė­si dau­ge­lio krikš­čio­nių, trošku­sių ma­te­ria­lia­me Baž­ny­čios vei­de ma­ty­ti at­si­spin­din­tį šviesų Kris­taus vei­dą, rūs­ty­bė ir pa­smer­ki­mas. Ka­dan­gi tą pa­si­pik­ti­ni­mą ypač kė­lė kuni­gai, Ka­je­to­nas su­ma­nė įsteig­ti kon­gre­ga­ci­ją ku­ni­gams, ku­rie vie­nas ki­tą ska­tin­tų to­bu­lė­ti, gy­ven­tų kar­tu kaip vie­nuo­liai ir pa­si­švęs­tų žo­džiu ir pa­vyz­džiu skelb­ti dvasinin­kų mo­ra­lės re­for­mą.

Jis pats nu­sta­tė bū­si­mos kon­gre­ga­ci­jos gai­res, ta­čiau gar­bę ją įsteig­ti per­lei­do sa­vo drau­gui, Kie­to (Chie­ti) vys­ku­pui Pau­lui Ka­ra­fa (Pa­o­lo Ca­ra­fa). Lo­ty­niškai Kie­ti mies­to pa­va­di­ni­mas bu­vo Te­ate, tai nau­jo­ji ins­ti­tu­ci­ja bu­vo pa­va­din­ta te­ati­nais. Šiuo pavadi­ni­mu šv. Ka­je­to­no sū­nūs yra ži­no­mi dar ir da­bar.

Šią drau­gi­ją 1524 me­tais pri­pa­ži­no po­pie­žius Kle­men­sas VII, o Pa­o­lo Ka­ra­fa ta­po jos pir­muo­ju ge­ne­ra­li­niu vy­res­niuo­ju. Iš pra­džių kon­gre­ga­ci­ja ne­tu­rė­jo daug pa­se­kė­jų, tačiau bu­vo pa­kan­ka­mai gy­vy­bin­ga ir ak­ty­vi, tad ta­po tar­si rau­gas. Dar­buo­da­ma­sis jos gre­to­se ir kar­tu iš­gy­ven­da­mas jo­je vy­rau­jan­čią įtem­tą dva­si­nę at­mo­sfe­rą, Pa­o­lo Ka­ra­fa su­bran­di­no sa­vo, kaip re­for­ma­to­riaus, pašau­ki­mą, ku­rį įgy­ven­dins, kai 1555 metais bus išrink­tas po­piežiu­mi ir, pa­si­va­di­nęs Pau­liu­mi IV, pra­dės vi­sa ap­iman­čią ir nuo­dug­nią Baž­ny­čios re­for­mą.

Ka­je­to­nas, li­kęs už­nu­ga­ry­je, vi­siškai at­li­ko sa­vo kaip „rau­go“ vaid­me­nį. Ypač rū­pi­no­si sa­vo at­si­nau­ji­ni­mu, kad la­biau už žodžius ryškes­nis būtų liu­di­ji­mas dar­bais. Jis vi­sa­da pir­me­ny­bę tei­kė ne gar­bės pos­tams, bet varg­šų ir ap­leis­tų­jų, ku­riems stei­gė prieglaudas ir li­go­ni­nes, drau­gi­jai. O lu­pi­kau­to­jų ir pa­lū­ki­nin­kų au­koms vė­liau įstei­gė varg­šams skir­tas lab­da­rin­gas kre­di­to įstai­gas – va­di­na­muo­sius Mon­ti di pie­tą („Gailes­tin­gu­mo kal­nai“).

Ku­ni­gams jis bu­vo gy­vas pa­vyz­dys to, ką reiš­kia bū­ti Die­vo pa­siun­ti­niais, t. y. tik­rų­jų Jo at­sto­vų šio­je že­mė­je – Jė­zaus ir varg­šų – tar­nais.

Ve­ne­ci­jos gy­ven­to­jams, ku­rių mies­te jis ku­rį lai­ką gy­ve­no ir ku­rie rei­ka­la­vo, kad jis pa­lik­tų Ne­apo­lį ir per­si­kel­tų pas juos, per sa­vo pa­siun­ti­nį lie­pė pa­sa­ky­ti, jog jiems dėko­ja, bet „Die­vas yra tiek Ne­apo­ly­je, tiek Ve­ne­ci­jo­je“, gal­būt net la­biau Ne­apo­ly­je, nei Ve­ne­ci­jo­je, nes ten bu­vo dau­giau varg­šų ir ap­leis­tų­jų. Šia­me Pie­tų Ita­li­jos mieste, ku­ria­me ir tais lai­kais bu­vo daug prie­šin­gy­bių, jis ir mi­rė 1547 me­tais, nualintas rū­pes­čių varg­šais, ku­rie jį be ga­lo my­lė­jo.

Į al­to­rių gar­bę jį 1671 me­tais iš­kė­lė po­pie­žius Kle­men­sas X.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga