LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Buvęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas JONAS SAKALAUSKAS, dabar vadovaujantis Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, į Klaipėdą grįžta su nauju, kūrybiniu, amplua. Ne tik jį, bet ir jo kurso draugus bus galima išvysti „Gala“ koncerte XXI Tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ metu.

„Gala“ koncerte bus galima išgirsti ne tik pasaulinio garso mecosopraną Justiną Gringytę, bet ir kone visą Lietuvos solistų žvaigždyną: Tomą Povilionį, Viliją Mikštaitę, Onutę Kolobovaitę, Aistę Miknytę, Agnę Sabulytę, Joną Sakalauską.

Su kokiomis mintimis atvyksite dainuoti į Klaipėdą, kurią dar neseniai galėjote vadinti savo namais?

„Gala“ koncertą suplanavome, kad dar buvau Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas. Dėl šio koncerto pavyks įgyvendinti seną mano svajonę pajūrio publikai pristatyti vieną žymiausių jaunosios kartos Lietuvos dainininkių Justiną Gringytę, sėkmingai užkariaujančią Europos žymiausias scenas.

Planuodami koncertą supratome, kad būtų gražu, jog į Klaipėdą atvyktų ne tik ji viena, bet ir visas jos kursas, kartu baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją 2008 metais. Šiame kurse mokėsi labai įdomūs žmonės. Dauguma jų dabar aktyviai dirba operos pasaulyje, turi įdomius, vertus klausytojų dėmesio balsus.

Norėjosi pristatyti ir pasidžiaugti, kokie gali būti vieno medžio vieno sodininko auginti vaisiai. Man be galo gražu, kai pristatoma viena daininga giminė ar vienas kursas. Įdomu man, ir, tikiuosi, bus įdomu išgirsti žiūrovams, kartu dainuojant vieną kartą, kuri kartu brendo prižiūrima puikių sodininkų – dėstytojų.

Į Klaipėdą atvyksite naujam amplua: nebe kaip vadovas, o rengiamo koncerto atlikėjas.

Džiaugiuosi, kad baigėsi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro paieškos ir paskelbta konkurso nugalėtoja. Esu tikras, kad komisija išrinko pačią geriausią kandidatę.

Baigus darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, pajūryje teko lankytis jau ne kartą. Ilgesys Klaipėdai vis didėja, ir norisi nenutraukti gražaus užsimezgusio bendradarbiavimo. Dirbant Klaipėdoje kildavo įvairių minčių, pasitaikydavo nuovargio akimirkų, varginančių kelionių į sostinę, kurios neišvengiamos dažnam vadovui...

Tačiau šiandien galiu konstatuoti, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras man labai patinka ir visada esu pasiruošęs visomis išgalėmis būti jam naudingas. Prireikus galiu pabūti šio teatro ar miesto ambasadoriumi, pasiruošusiu propaguoti kultūros plėtrą ar svarbą šiame regione.

Kadangi Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jau nebedirbu, tai man atveria visus kelius klaipėdiečiams prisistatyti kaip kūrėjui ar atlikėjui. Pajūrio gyventojai pagaliau išvys mano meniškąją pusę, kūrybą ir galėsiu toliau bendrauti su visais žmonėmis, su kuriais susipažinau čia gyvendamas. Jie visi man labai brangūs.

Viename iš savo interviu esate prasitaręs, kad Klaipėdos miesto garsai jus įkvepia kaip kompozitorių. Kada išgirsime tai, ką sukūrėte?

Būdamas Klaipėdoje buvau pradėjęs kurti panaudodamas šio miesto garsus, tačiau man išvykus kūrybinis procesas nutrūko.

Kas kartą, ypač naktį, grįždamas iš teatro, girdėdavau specifinius šio miesto garsus (kokių neišgirsi jokiame kitame mieste): važiuojančių traukinių, uosto kranų, krovos, į krantines besitrankančių laivų bortų krebždenimą... Miestas gana lygioje vietoje, tad šie garsai gražiai susilieja į vieną garsų visumą. Pagal tai man norėjosi parašyti instrumentinį kūrinį, bet palikau ateičiai. Tie garsai vis dar mano mintyse – tikiuosi užrašysiu.

Buvau pradėjęs ir rašinių ciklą. Pavadinau jį „Klaipėdos refleksijos“. Vakarais rašydavau viską, ką aš mąstau apie Klaipėdą, kokių asociacijų man sukelia šis miestas. Gal vieną dieną papildysiu šiuos užrašus ir nuspręsiu, kad šia kūryba galima pasidalyti su kitais.

Ar tiesa, kad mūsų miestas turi savos magijos ir nėra buvusių klaipėdiečių?

Klaipėda man labai sava, ir aš čia jaučiuosi savas. Tai brangi mano gyvenimo dalis. Klaipėda – mano miestas, o ne laikina stotelė.

Su žmona nekonkuruojame. Kuo labiau seksis tavo gyvenimo partneriui, tuo daugiau džiaugsmo šeimai.

LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas su žmona Agne Sabulyte. Asmeninio archyvo nuotrauka.

„Gala“ koncerte pasirodysite ne tik jūs ir jūsų kurso draugai. Studijų metu jūs sutikote savo būsimą žmoną Agnę Sabulytę. Ar galima teigti, kad studijų metai jums buvo ypatingi?

Studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje man davė daugiau nei žinias, daugiau nei tiesiog kurso draugus. Dauguma kurso draugų – vis dar geriausi mano ir mano šeimos draugai.

Kartu su kurso draugais ilgą laiką kartu kūrėme. Dauguma jų tapo mano kurto šiuolaikinės operos festivalio NOA („Naujosios operos akcija“) dalyviais ir sėkmingai pasirodė šiame festivalyje gimusiose operose. Būta ir daugiau gražių iniciatyvų.

Ypač daug kartu dirbome su Tomu Pavilioniu. Kaip grupės „el Fuego“ nariai kartu išmaišėme ne tik Lietuvą, bet ir nemažai pasaulio šalių. Dabar esame kolegos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Su Agne Sabulyte susipažinome pirmame kurse (LMTA) ir netrukus tapome pora. Gražiai bendraujame iki šiol (juokiasi) ir esame jau nebe dviese, o laimingi dviejų vaikų tėvai. Džiaugiuosi, kad tarp mūsų kurso bičiulių dabar toks metas, kai tarsi grybai po lietaus pasipylė vaikai. Visi mąsto arba jau turi mažų vaikų. Smagu visiems kartu su vaikais susitikti ir pasidžiaugti augančia karta.

Vyras ir žmona – solistai. Gal pasitaiko konkurencijos?

Gal anksčiau pasireikšdavo... Labai trumpai... Jaunystėje. Dabar džiaugiesi ne tiek už save, kiek už savo partnerį. Su žmona nekonkuruojame. Kuo labiau seksis tavo gyvenimo partneriui, tuo daugiau džiaugsmo šeimai, daugiau pinigų.

Vaikai pradėjo lankyti darželį. Žmona gali grįžti į sceną ir tai sėkmingai daro. Kuo galiu, tuo ją skatinu.