Rug­pjū­čio 8 d. minimas šv. Dominykas, vienuolis (1170–1221). 

Dau­ge­ly­je Pie­ti­nės Pran­cū­zi­jos kai­me­lių, ir ne tik juo­se, tar­si pik­tžo­lė šak­nis ėmė leis­ti pa­vo­jin­ga ere­zi­ja, tarp ka­ta­li­kų su­kė­lu­si ne­si­bai­gian­čius nera­mu­mus.

Tai bu­vo ka­ta­rų ere­zi­ja (iš­ver­tus iš grai­kų kal­bos „ka­ta­rai“ reiš­kia „skais­tūs“). Jie, at­gai­vin­da­mi seną ma­ni­chė­jų te­ori­ją, tei­gė, jog pa­sau­lį val­do du prie­šin­gi – gė­rio ir blo­gio – pra­dai. Tad vi­są su­tver­tą pa­sau­lį jie da­li­jo į tai, kas jų ma­ny­mu bu­vo ge­ra, ir tai, ką ma­nė esant blo­ga. Jiems gėris bu­vo sie­la, o blo­gis – kū­nas, gė­ris – dva­sia, o blo­gis – ma­te­ri­ja. Tad šei­mą, vi­suo­me­nę ir net­gi ma­te­ria­li­ą­ją Baž­ny­čios da­lį smer­kė lai­ky­da­mi jas pra­žu­vu­sio­mis dėl nuo­dė­mių. Tai bu­vo per­dė­tas pe­si­miz­mas, gi­liai prie­šin­gas ra­miai krikš­čio­ny­bės vil­čiai.

Ir vis­gi ši ere­zi­ja ėmė pa­vo­jin­gai plis­ti ir ka­žin kiek pro­tų bū­tų už­gniau­žu­si sa­vo nuo­din­guo­se gniaužtuo­se, jei­gu bū­re­lis drą­sių, Do­mi­ny­ko de Guz­ma­no (Do­min­go de Guz­mįn) va­do­vau­ja­mų vienuo­lių ne­bū­tų jai už­kir­tęs ke­lio.

Do­mi­ny­kas bu­vo is­pa­nas, gi­męs 1170 me­tais Ka­la­ru­e­gos mies­te, Kas­ti­li­jo­je. Tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu Asy­žiu­je gi­mė ir ki­tas di­dis vie­nuo­lių or­di­no įkū­rė­jas – Pran­ciš­kus. Ki­lęs iš kil­min­gos šei­mos, Do­mi­ny­kas pir­muo­sius sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus pra­lei­do ra­miai, per­ėjo vi­sus mo­ky­mo­si eta­pus.

Bū­da­mas ke­tu­rio­li­kos, jis per­si­kė­lė į Pa­len­ci­ją stu­di­juo­ti me­nų ir te­olo­gi­jos. O su­lau­kęs dvi­de­šim­ties įsto­jo į Os­mos ka­pi­tu­lą, ku­rios ka­nau­nin­kai gy­ve­no pa­gal šv. Au­gus­ti­no re­gu­lą. Jau­nuo­ju pui­kiai moks­luo­se pa­si­kaus­čiu­siu, tvir­to ir nuo­šir­daus ti­kė­ji­mo kanaunin­ku grei­tai su­si­do­mė­jo Os­mos vys­ku­pas Die­gas di Ace­be­sas (Die­go di Acebes), pa­no­ręs jį pa­si­im­ti kar­tu į dvi ke­lio­nes po Pran­cū­zi­ją ir ki­tas Eu­ro­pos ša­lis. Bū­tent per jas Do­mi­ny­kas įsi­ti­ki­no, kaip stip­riai ka­ta­rų ere­zi­ja bu­vo iš­pli­tu­si Prancūzijos Lan­ge­do­ko (Lan­gu­e­doc) re­gio­ne.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad Tu­lū­zo­je Do­mi­ny­kas iš­ti­są nak­tį ban­dė įti­kin­ti vie­ną ka­ta­rą, kad šis klys­ta. Ši pa­tir­tis tik su­tvir­ti­no vie­ną jo įsi­ti­ki­ni­mą: ge­riau­sias gin­klas ere­zi­jai nu­ga­lė­ti yra pa­vyz­di­nis as­ke­tiš­kas gy­ve­ni­mas ir ge­ras te­olo­gi­nis išsi­moks­li­ni­mas. Ir štai ta­da jo, kaip Evan­ge­li­jos sklei­dė­jo, uo­lu­mo dė­ka ki­lo dvi ini­cia­ty­vos, ku­rioms bu­vo lem­ta pa­lik­ti gi­lią žy­mę: Pro­uil­le mies­te­lio Pi­rė­nų kal­nų pa­pė­dė­je baž­ny­čio­je jis su­bū­rė gru­pę mo­te­rų. Jos bu­vo pir­ma­sis bū­si­mų kon­tem­plia­ty­vių­jų do­mi­ni­ko­nių se­se­rų bran­duo­lys. Vė­liau suor­ga­ni­za­vo ir ne­di­de­lę jo evan­ge­li­niu ide­a­lu su­si­ža­vė­ju­sių ku­ni­gų bendruomenę. Kar­tu jie pra­dė­jo pa­moks­lau­ti: skur­džiai ap­si­ren­gę ke­liau­da­vo po Provan­so mies­tus ir kai­mus, ties­da­mi ke­lią, ku­riuo Os­mos ka­nau­nin­kas nu­spren­dė ei­ti iki ga­lo. Su sa­vo pa­se­kė­jais per­si­kė­lęs į ne­se­niai kry­žiuo­čių už­ka­riau­tą (1213) Tu­lū­zą, ne­di­de­lę, jau su­si­tel­ku­sią ir mo­ty­vuo­tą ben­druo­me­nę pa­ver­tė pa­moks­la­vi­mui pasišven­tu­siu vie­nuo­lių or­di­nu, ku­rį pa­va­di­no pa­moks­li­nin­kais. Ir pri­dū­rė, kad prie ragi­ni­mo žodžiu jie tu­rė­tų pri­dė­ti ir veiks­min­ges­nį pa­ra­gi­ni­mą sa­vo dar­bais bei pavyzdžiu.

Do­mi­ny­kas sa­vo or­di­nui pa­si­rin­ko šv. Au­gus­ti­no re­gu­lą, ku­rią vis dėl­to pa­pil­dė ke­lio­mis ypa­tin­go­mis nor­mo­mis (įsta­tais), reg­la­men­tuo­jan­čio­mis Evan­ge­li­jo­je skel­bia­mo neturto lai­ky­mą­si, iš­si­moks­li­ni­mą bei pa­moks­la­vi­mą ke­liau­jant po kraš­tą.

Ži­no­ma, pir­ma­sis tą re­gu­lą prak­tiš­kai pri­tai­kė pats Do­mi­ny­kas, – jis ke­lia­vo ba­sas, mie­go­jo ant kie­tos že­mės ir gy­ve­no iš išmal­dos.

Taip su­ma­ny­tas or­di­nas kaip tik ir bu­vo tai, ko rei­kė­jo, no­rint veiks­min­gai „ata­kuo­ti“ ere­ti­kus, nes jis bu­vo pa­grįs­tas jų pa­čių ne­tur­tu, Evan­ge­li­jo­je skel­bia­mu pa­klus­nu­mu bei mo­ra­li­nio griež­tu­mo idė­jo­mis.

Tu­lū­zos vys­ku­pas Fol­ko (Fol­co) tai su­pra­to ir šiai ins­ti­tu­ci­jai da­vė lei­di­mą, ir ne tik. Jis pats Do­mi­ny­ką 1215 me­tais pa­ly­dė­jo į Ro­mą, kad ten Ino­cen­tas III pa­tvir­tin­tų nau­ją­jį ga­ny­to­jiš­ką pla­ną. Ki­tais me­tais po­piežius Ho­no­ri­jus pri­pažino nau­ją­jį or­di­ną.

Tuo me­tu Do­mi­ny­kas iš­sklai­dė Tu­lū­zos vie­nuo­lių ben­druo­me­nę, vie­nuo­lius pa­siun­tė į įvai­rias Eu­ro­pos šalis kur­ti nau­jų ben­druo­me­nių. 1220 ir 1221 me­tais Bo­lo­ni­jo­je, ku­rio­je ga­liau­siai Do­mi­ny­kas įkur­di­no pa­grin­di­nę or­di­no būs­ti­nę, įvy­ko pir­mo­sios dvi ge­ne­ra­li­nės ka­pi­tu­los, su­šauk­tos no­rint pa­to­bu­lin­ti or­di­no struk­tū­rą, kad ji ati­tik­tų to me­to krikš­čio­nių vi­suo­me­nės, ku­ri ėmė lais­vin­tis iš fe­o­da­liz­mo ir vė­rė­si nau­joms kul­tū­ri­nėms bei so­cia­li­nėms struk­tū­roms, po­rei­kius. Šiam tiks­lui Do­mi­ny­kas pa­šven­tė pas­ku­ti­nius sa­vo gy­ve­ni­mo mė­ne­sius. Jis mi­rė 1221 me­tais, su­lau­kęs vos pen­kias­de­šimt vie­ne­rių. Pra­ėjus try­li­kai me­tų po jo mir­ties, 1234-ai­siais Gri­ga­lius IX jį pa­skel­bė šven­tuo­ju.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga