Edith Stein apie 1920 m.

Edith Stein (šv. Kryžiaus Teresė Benedikta) savo gyvenimą pradėjo žydų šeimoje. Paauglystėje tapusi agnostike, į krikščionybę atsivertė bestudijuodama filosofiją. Ji yra viena iš šventųjų Europos globėjų.

„Kaip pati dar prieš tapdama vienuole rašė savo bičiulei, ji nujautė, kad jos gyvenimui yra skirta tapti deginamąja auka" – apie šv. Edith Stein gyvenimą pasakoja teologijos dėstytojas Robertas McNamara, tyrinėjantis jos filosofinę mintį.

Koks gyvenimo įvykis ar charakterio savybė geriausiai apibūdina Edith Stein?

Greičiausiai jos asmenybės vientisumas. Ji visą gyvenimą ieškojo tiesos, net kai tai daryti buvo labai sudėtinga, net kai dėl to sulaukė šeimos ir kolegų filosofų pasipriešinimo. Galima sakyti, jog tiesa buvo jos gyvenimo vedlys, net kai ji buvo agnostikė. Tiesa, kuri yra mums natūraliai pasiekiama, ir tiesa, kuri jos gyvenime atsivėrė per tikėjimą. Kai Edith Stein suprato, jog Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas, Jis tapo jos gyvenimo vedliu. Tad tiesos paieška, kuri buvo šios šventosios gyvenimo ašis, geriausiai ir nusako jos charakterį.

Katalikų Bažnyčioje Edith Stein gerbiama kaip kankinė. Tačiau ji nukankinta dėl to, kad buvo žydė. Kaip tai suderinama su krikščioniška kankinystės samprata?

Edith Stein gimė 1891 m. žydų šeimoje per Atpirkimo šventę, Jom Kipurą. Tiek ji, tiek jos motina šią gimtadienio datą laikė reikšminga Edith gyvenimui. Kaip pati dar prieš tapdama vienuole rašė savo bičiulei, ji nujautė, kad jos gyvenimui yra skirta tapti deginamąja auka. Tai tiesiogiai pasitvirtino, kai vežama į koncentracijos stovyklą ji suvokė, kad eina aukoti gyvenimo už savo tautą – žydų tautą.

Kaip ji, užaugusi žydų šeimoje, tapo krikščione?

Būdama keturiolikos metų Edith suprato, jog vidujai nebepritaria žydų tikėjimui, bet iš pagarbos tradicijai ir ypač savo mamai kartu su šeima toliau laikėsi religinių apeigų. Nuo to momento ji buvo agnostikė.

Edith buvo labai gabus vaikas ir dėl to galėjo įveikti įvairius gyvenimo iššūkius, įskaitant ir akademinius. Bestudijuodama vokiečių kalbą ir istoriją, o vėliau – psichologiją, ji užtiko Edmundo Husserlio tekstus, kuriuos skaitydama suprato, jog nors jo filosofija praplėtė tiesos paieškos galimybes, jo metodui stinga mokslinio griežtumo. Kad galėtų būti Husserlio mokinė, ji pakeitė studijas. Vadovaujama Husserlio, ji pradėjo doktorantūros studijas ir rašė apie empatijos problemą. Empatijos samprata užkamšė spragas, kurias ji intuityviai matė Husserlio filosofijoje. Empatiją ji laikė gebėjimu suprasti kito žmogaus patirtį bei dalintis ja, tarsi prie tikrovės prieiti per kitų žmonių patyrimą. Anot Edith, visas mūsų pasaulio supratimas remiasi būtent tokiu patyrimu, ne tik asmeniniu, bet ir bendruomeniniu. Ir tai atskleidžia dar vieną jos gyvenimo aspektą – tiesos ieškojimą kartu su kitais.

Jai studijuojant prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir ji, palikusi studijas, visiškai atsidavė seselės darbui karo lauko ligoninėje. Po karo ji grįžo į studijas ir doktorantūrą baigė summa cum laude.

Edith Stein studijų metais 1913-1914 m.

Aplink Husserlį susibūrus nemažam mokinių skaičiui, tarp jų Edith atrado žmonių, kurie, kaip ir ji, atsidavę ieškojo tiesos. Šiuo nauju fenomenologiniu metodu gilindamiesi į pačią daiktų prigimtį, su filosofiniu griežtumu jie svarstė ir tikėjimo klausimus. Ir šis svarstymas nebuvo formalus, tikėjimo klausimai buvo tiriami atvirai, be išankstinio nusistatymo. Vienas šios grupės žmonių, prisidėjęs prie Edith atsivertimo į krikščionybę, buvo Adolfas Reinachas, kuris žuvo kovodamas Pirmajame pasauliniame kare. Po karo lankydama Reinacho našlę, jos giliame gedule Edith taip pat pamatė iš krikščioniškos vilties kylantį džiaugsmą. Tai Edith paliko gilų įspūdį – ji suvokė, jog tikėjimas gali duoti atramą sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Maždaug tuo metu Edith pradėjo skaityti Naująjį Testamentą. Ten ji pažino Kristaus asmenį, nors dar ne kaip Viešpatį ir Gelbėtoją, bet vis dėlto kaip išskirtinį žmogų.

Dar vienas įvykis, prisidėjęs prie jos atsivertimo, nutiko Kelno katedroje. Ji pamatė pavargusią moterį su nešuliais, kuri, įėjusi į katedrą ir suklupusi prieš Švč. Sakramentą, pasinėrė į tylią maldą. Edith ją stebėjo ir pirmą kartą pamatė, kokiu intymiu būdu katalikai bendrauja su Dievu Švč. Sakramento akivaizdoje. Tai įsispaudė jos atmintyje visam gyvenimui. Dėl visų šių momentų – fenomenologijos studijų, inirtingo tiesos ieškojimo, susitikimo su Reinacho našle, Naujojo Testamento skaitymo, moters bažnyčioje stebėjimo – Edith naujai pažvelgė į katalikybę.

Kitas jos gyvenime svarbus žmogus buvo Hedwig Conrad-Martius ir jos vyras, kurie abu buvo filosofai ir taip pat krikščionys. Jie kaimo vietovėje turėjo vilą, į kurią kviesdavosi studentus kalbėtis filosofinėmis temomis. Jų bibliotekoje Edith rado šv. Teresės Avilietės autobiografiją. Knygą ji perskaitė vienu prisėdimu ir pabaigusi skaityti atsidūrė ant tikėjimo slenksčio, ji buvo pasiruošusi savo gyvenimą paskirti Kristui. Ji suprato,  kad tiek šv. Teresės Avilietės autobiografija, tiek prieš tai minėti įvykiai ją paruošė priimti tikėjimą. Ji iškart ėmė tyrinėti katalikų doktriną ir kreipėsi į vietinį kunigą, prašydama krikšto. Kunigas kiek įtariai į ją pažiūrėjo, nes ji ne tik jam buvo nepažįstama, bet ir kilusi iš žydų šeimos. Visgi po žinių egzamino pasimatė, kad ji labai giliai išmano katekizmą. Edith buvo pakrikštyta 1922 m. sausio pirmą dieną. Pagal senąjį liturginį kalendorių tai buvo Kristaus apipjaustymo šventė. Tai šventė, kurioje pripažįstamas Jėzaus žydiškumas, pripažįstama sandora, kurią žydai sudarė su Dievu. Jai, kaip žydei, įžengti į Katalikų Bažnyčią per šią šventę buvo itin svarbus įvykis.

Kaip pasikeitė Edith Stein gyvenimas po atsivertimo?

Po atsivertimo ji visiškai atsidavė tarnystei Bažnyčioje. Ji sustabdė filosofijos studijas ir tapo mokytoja dominikonų mergaičių mokykloje. Atsivertimas pakeitė jos santykius su šeima – tai buvo ypač stiprus smūgis jos motinai, giliai praktikuojančiai žydei. Nors būdama namuose iš pagarbos mamai kartu lankydavo sinagogą, tarp jų atsirado siena, kuri einant metams vis didėjo.

Po kiek laiko Edith suprato, jog įmanoma Dievui tarnauti ir filosofiniu, akademiniu gyvenimu. Ji užtiko vieno kunigo paruoštą lankstinuką su šv. Tomo Akviniečio tekstais. Šis šventasis jai parodė, jog ir praktikuojant filosofiją įmanoma gyvenimą paskirti Dievui. Ji pasinėrė į katalikų tikėjimo studijas, tiek į teologinę, tiek į filosofinę tradiciją, ypač į šv. Tomo Akviniečio ir kardinolo Henry Newmano raštus. Kad visiškai įsitrauktų į jų mokymą, ėmė jų tekstus versti į vokiečių kalbą.

Pasinėrusi į šv. Tomo tekstus, ji suprato, kad jos gyvenimo misija yra scholastinės teologijos turtus sugretinti su modernia filosofija, būtent fenomenologija. Tokiu būdu pirmiausiai mąstė ji pati, o vėliau ir savo tekstuose, kurie pakliūdavo į kitų intelektualų akiratį. Stein atrado, kad scholastinėje teologijoje tiesos paieška vyksta per logos paiešką, ir ji tą patį principą įžvelgė Husserlio filosofiniuose darbuose – abiejuose ji atpažino būties prigimties tyrinėjimą.

Edith yra žinoma ir iš savo raštų apie moters pašaukimą. Kokia buvo jos pozicija feminizmo kontekste?

Radikalaus feminizmo kontekste jos raštai gali būti įdomūs tuo, jog kalbėdama apie moters pašaukimą ji pirmiausia žvelgia į žmogaus prigimtį. Stein kalba apie krikščionio pašaukimą, pamatinį žmogaus pašaukimą, kuris yra taikomas tiek vyrams, tiek moterims. Ji moteriškumo neizoliuoja. Žmogus turi pašaukimą įgyvendinti žmogiškumo pilnatvę – pašaukimą mylėti. Tai pasiekia tobulumą krikščioniškoje meilėje. Vyrai ir moterys šį meilės pašaukimą išgyvena skirtingai, bet skirtingai jį išgyvena ir kiekvienas asmuo. Edith Stein pabrėžia moters prigimtį ir orumą, jai suteiktą galimybę tapti žmona ir motina ir per tai įgyvendinti meilės pašaukimą.

Kaip Edith Stein tapo vienuole?

Labai anksti po atsivertimo Edith norėjo visiškai pasišvęsti Kristui. Tačiau jos dvasios tėvas patarė to nedaryti, kad nesustotų jos akademinė veikla. Tuo metu ji jau buvo sugrįžusi prie filosofinio gyvenimo ir tapo svarbia figūra vokiečiakalbių intelektualiniame pasaulyje, ypač moterų ugdymo srityje. Ji atliko tarnystę tikėjimui per akademinę veiklą. Tad dvasios tėvui patarus, ji tęsė akademinį darbą ir siekė gauti dėstytojos pareigas universitete. Pirmiausia jai buvo atsakyta, nes ji buvo moteris, vėliau – nes žydė. Tuo metu Vokietijoje suvešėjo nacionalsocializmas ir, nors ji jau buvo katalikė, žydiška kilmė trukdė gauti dėstytojos vietą universitete. Kai nebeliko galimybių dėstyti universitete ir ji buvo atleista iš pareigų mokytojus ruošiančioje mokykloje, ji tai priėmė kaip Apvaizdos rodomą kelią į vienuolyną. Užuot jautusi kartėlį, ji patyrė laisvę nuo pasaulietinio gyvenimo įsipareigojimų ir žengė į pašvęstąjį gyvenimą.

Keturiasdešimties, taigi neįprastai vėlai, ji įžengia į karmeličių vienuolyną. Nors karmelitės žinojo, kad Edith dėl amžiaus ir iki tol praktikuoto akademinio gyvenimo būdo bus sunku priprasti prie griežtos vienuolinės tvarkos ir darbo ritmo, jos ją priėmė išskėstomis rankomis. Po kiek laiko pabuvus vienuolyne, vyresnioji ją paskatino grįžti prie filosofijos studijų ir tęsti rašymą.

Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta 1938-1939 m.

Kaip į Edith sprendimą tapti vienuole reagavo jos šeima?

Jos atsivertimas į krikščionybę šeimai ir ypač motinai buvo smūgis, o vienuolynas – paskutinis lašas. Nė vienas šeimos narių nedalyvavo jos įvilktuvėse ar įžadų davimo ceremonijoje. Žinant jos artimą santykį su šeima, galime suprasti, jog atsivertimas ir žengimas į pašvęstąjį gyvenimą iš jos pareikalavo aukos. Iš vienuolyno ji kas savaitę motinai iki pat jos mirties rašė po laišką, nors niekada negavo atsakymo. Jos sesuo Roza taip pat išgyveno atsivertimą, bet, norėdama motiną apsaugoti nuo dar vieno smūgio, pasikrikštijo tik po jos mirties. Ji netapo vienuole, bet gyveno šalia sesers. Kai dėl nacizmo vienuolynui kilo pavojus dėl čia esančių žydų kilmės seserų, Edith ir Roza persikėlė į Olandiją. Jos pabėgo saugodamos ne savo, o kitų vienuolių gyvybes. Kai tapo nesaugu ir Olandijoje, seserys bandė gauti vizą vykti toliau, bet dokumentai buvo suteikti tik Edith. Šioji Rozos nepaliko. Kai Olandijos vyskupų konferencija paskelbė pastoracinį laišką, kuriuo pasmerkė nacionalsocializmą, naciai į jį atsakė pradėdami persekioti žydų kilmės katalikus. Edith ir Roza buvo vienos iš jų.

Kai gestapas atvyko į vienuolyną suimti Edith ir jos sesers, tuo metu jau sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta labai gerai žinojo, kas jų laukia. Ji turėjo politinę nuovoką. XX a. III dešimtmetyje ji parašė filosofinį veikalą apie skirtingus būdus, kuriais visuomenės gali degraduoti, o kai 1933 m. Vokietijoje naciai atėjo į valdžią – laišką Šventajam Tėvui prašydama, kad jis pasmerktų nacionalsocializmą, ir prašė audiencijos, norėdama su juo apie tai pasikalbėti. Yra užfiksuota, kad, gestapui įsiveržus į vienuolyną, Edith pasakė: „Eikš Roza, mes einame už savo tautą.“ Raudonojo Kryžiaus archyvuose yra įrašas apie jos atvykimą į Aušvicą. Po kelių dienų visi, kurie buvo atvežti tuo reisu, uždusinti dujomis ir sudeginti.