Scena iš rež. Artūro Areimos spektaklio „Po ledu“. AAT nuotrauka.

Šią vasarą Prancūzijoje praūžė 72-asis Avinjono teatro festivalis, kasmet pritraukiantis daugybę teatro žiūrovų ir kritikų iš viso pasaulio. Festivalio OFF programoje šiemet buvo pristatytas Artūro Areimos teatro spektaklis „Po ledu“ pagal to paties pavadinimo Falko Richterio pjesę.

Per septyniolika dienų spektaklis Avinjono publikai buvo parodytas penkiolika kartų ir sulaukė daug užsienio kritikų bei prodiuserių dėmesio. Apie šiuolaikinį teatrą Europoje, artimiausius Artūro Areimos teatro planus ir apie tai, kaip sekėsi atlaikyti neįprastą krūvį festivalyje, kalbiname neseniai iš Prancūzijos grįžusius spektaklio režisierių ARTŪRĄ AREIMĄ ir aktorius TOMĄ RINKŪNĄ, ROKĄ PETRAUSKĄ ir DOVYDĄ STONČIŲ.

Režisierius Artūras Areima. AAT nuotrauka.

Spektaklis „Po ledu“ iš Lietuvos iškeliauja jau ne pirmą kartą, o per pastarąsias gastroles Edinburge net gavote specialųjį komisijos prizą. Kuo svarbus ir ką jūsų kūrybiniame kelyje žymi dalyvavimas Avinjono teatro festivalyje? Kuo šis festivalis skiriasi nuo kitų jūsų aplankytų?

Artūras Areima: Visų pirma svarbu pabrėžti, kad su spektakliu Po ledu“ dalyvavome „Avignon OFF“ programoje, kuri yra labai plati. Į šią programą įtraukta be galo daug trupių, iš viso buvo pristatyta apie 1500 skirtingų spektaklių. „Avignon OFF“ festivalį dar galima įvardyti kaip vieną didžiausių ir prestižiškiausių teatro mugių/turgų visame pasaulyje, kuriame lankosi įvairiausių teatro festivalių prodiuseriai, organizatoriai, skirtingų pasaulio teatrų atstovai, vadovai, kritikai, kurie ieško ir nori atrasti naujų teatro vardų, krypčių.

Labai svarbu tai, kad mes pakliuvome į šio festivalio pagrindinį židinį arba, kitaip tariant, po „La Manufacture Contemporain“ organizacijos sparnu, nes visi atvykę į „Avignon OFF“ festivalį žino, kad šios kompanijos programa yra sudaryta iš kokybiškų teatro, šokio, cirko spektaklių. Čia apsilanko daugiausia profesionalių kritikų, prodiuserių, teatro meno vadovų, festivalių organizatorių iš viso pasaulio.

Tai mums buvo vienas pagrindinių laimėjimų šiame festivalyje, nes „La Manufacture Contemporain“ vadovas Pascalis Keiseris, prieš AAT trupei atvykstant į Avinjoną, lankėsi Lietuvoje, kur stebėjo spektaklius Po ledu“ ir Virimo temperatūra 5425“. Po šio vizito Pascalis Po ledu“ iškart įtraukė į savo organizacijos programą ir pasiūlė prodiusuoti spektaklį festivalio metu.

Mums labai pasisekė, nes visa La Manufacture Contemporain“ komanda labai tikėjo šiuo darbu – jo tema, kokybe, aktualumu. Man asmeniškai buvo be galo svarbu ir įdomu atsidurti tokiame festivalyje, suprasti, kaip jis veikia ir kaip dalyvavimas šiame festivalyje, buvimas programos dalimi gali būti reikšmingas, tapti kertiniu lūžiu tolesnei kūrybinei kelionei.

Per kelias savaites beveik be pertraukų jums teko suvaidinti keliolika spektaklių. Kas jums asmeniškai šiame maratone buvo sunkiausia?

Dovydas Stončius: Iš tiesų tai buvo nuostabus laikas. Žinoma, vaidinant spektaklį kasdien tikrai atsiranda tam tikrų savų iššūkių. Kaskart ieškodamas gyvybės galvoji, kaip veikti, kad spektaklis būtų kitoks, kažkuo naujas. Turi susirasti svertų, kurie neįtrauktų į monotoniją, pasikartojimą, kad išliktų gyvybė, energija. Tačiau taip pat labai daug gauni ir iš partnerių. Kartais spektaklis tampa labai asmeniškas, tarsi būtų apie tave, o kartais išryškėja tema, kuri pasirodo nauja, nes ją įtraukia tavo kolegos. Tai suteikia spektakliui universalumo, aktualumo ir daugiasluoksniškumo. Tai stebina, padeda išlikti motyvuotam.

Tomas Rinkūnas: Didelių sunkumų tikrai nebuvo. Galbūt tik vienas, kad spektaklį reikėjo vaidinti 11 valandą ryto. Vis dėlto tai nėra spektaklis apie grybų karą… Reikia laiko susikaupti, fiziškai ir psichologiškai pasiruošti. Teko didinti ir greitinti minčių koncentraciją, mažinti miego valandas. 

Rokas Petrauskas: Sunkiausia buvo atrasti motyvaciją – spektaklis sunkus emociškai, reikia save draskyti iš vidaus, įdėti daug pastangų, kad emocija būtų ne tik tikra, nesuvaidinta, bet ir stipri, kad eitų kiaurai per žiūrovą. O vaidinome mažoje salytėje, kartais ateidavo tik 30 žmonių, ir tuo metu tau vidinis pesimistas kužda, kad jie vis tiek nesupranta lietuviškai, vis tiek skaitys ir į tave nežiūrės, tai kam čia draskytis, plėšytis? Bet profesionalumas vis tiek nugali viską, spiri sau į užpakalį ir neri gilyn po ledu.

Kuo Avinjono festivalio žiūrovai skiriasi nuo žiūrovų Lietuvoje? Ar per visą laikotarpį festivalyje įstrigo koks nors momentas, susijęs su publikos reakcijomis?

T. Rinkūnas: Spektaklis „Po ledu“ nėra tipinis spektaklis, pasakojantis nuoseklią istoriją. Jame narpliojami sudėtingi verslo konsultantų minčių srautai ir išgyvenimai. Parodomas proto perdegimas, tam tikra šizofrenija. Jis atveria visai kitokį, sakyčiau, absurdišką požiūrio aspektą į racionalaus, kasdieniško žmogaus gyvenimą ir įvykius.

Regis, Lietuvoje iš tema dar nėra smarkiai paliesta ir išgyventa, arba bent jau tie žmonės, kurie dirba šį darbą, arba yra arti tos sferos – mažai domisi teatru. Avinjono teatro festivalio lankytojai yra tikslinga teatro auditorija, kuri, jeigu ir nėra susipažinusi su mūsų pasakojamos profesinės sferos subtilybėmis, yra susipažinusi su dramaturgo Falko Richterio kūryba.

Tokiu būdu atsiveria kelias i aiškesnį spektaklio matymą ir supratimą. Negaliu pasakyti, kad šiuo klausimu Avinjono publika buvo vieninga. Tačiau jų buvo dauguma. Buvo ir atsitiktinai užklydusių žmonių, regis, beieškančių pramoginio meno, kurio apstu šiame festivalyje. Taigi einant į šį spektaklį reikėtų išspręsti lygtį, kuri Avinjono žiūrovui, regis, nebuvo labai sudėtinga: „Konsultantas + Falk Richter = Po ledu“.

R. Petrauskas: Žiūrovai dažniausiai rinkdavosi profesionalūs: arba kritikai, arba tie, kurie tikrai matę daug teatro. Kitaip nei lietuviai, jie beveik visi žino Falką Richterį (kai kurie ir pjesę), o tai jau didelis pliusas, nes žiūrovas ateina pasiruošęs. Užsienio žiūrovai supranta teksto absurdiškumą, juokiasi iš gero, subtilaus humoro, kuris jau yra tekste, o lietuviai yra arba nedrąsūs, arba laukia lėkštų juokelių. Labiausiai įsiminė viena mergina, kuri ėjo žiūrėti spektaklio net 4 kartus, visada drąsiai sėdėdavo priekyje, sau konspektuodavosi kažką sąsiuvinyje ir bandydavo pamatyti, išgirsti vis ką nors nauja. Labai gera turėti tokį žiūrovą.

D. Stončius: Žiūrovai šį spektaklį visada vertina kontroversiškai. Kai kurie žiūrėjo labai susikaupę (gal dėl to, kad jiems teko skaityti titrus), kiti, atvirkščiai, buvo laisvesni. Kai spektaklis pradeda suktis apie absurdą, mindfucką, jie pagauna atmosferą, jaučia ją, būna joje, linksminasi kartu su mumis.

Žinoma, buvo ir tokių, kurie reagavo labai neigiamai. Per vieną spektaklį prisiartinus prie vieno mesjė ir palietus jo skruostą, jis čiupo už rankos ir nustūmė ją. Viena žiūrovė sakė, kad geriau būtų taip nesielgti, mat prancūzų mesjė tai gali suprasti kaip pažeminimą. Bet buvo ir tokių, kurie priėmė tai su šypsena ir net patys dalyvavo improvizacijoje.

Scena iš rež. Artūro Areimos spektaklio „Po ledu“. AAT nuotrauka.

Lietuvos kritikų šis spektaklis buvo įvardytas kaip pasenusių aktualijų, pasenusios temos ir dramaturgijos darbas. Mano nuomone, Lietuvoje nagrinėti tokias problemas, kurios pateikiamos Falko Richterio pjesėje „Po ledu“, yra dar per anksti.

Šį spektaklį vaidinate jau trečius metus. Kaip šį darbą matote/suprantate šiandien? Kaip keitėsi jūsų santykis į spektaklį nuo jo gyvavimo pradžios?  

R. Petrauskas: Jis vis bręsta, vis gilėja, kaskart vaidindamas atrandu vis naujų temų, kurios paliečia, skaudina, jaudina. Kaskart suprantu, koks tai stiprus tekstas, kiek daug jame tiesos, skausmo, nors iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti absurdiškas. Manau, spektaklis dabar daug stipresnis, nes jis dėl festivalių ir sutrumpėjo. Dabar jis tokia bomba, kuri ištaško žiūrovams smegenis ir nepalieka abejingų. Kaip Avinjone apie „Po ledu“ parašė viena kritikė: „It slams! It’s punk!“ Toks jis ir turi būti.

Koks yra šiuolaikinis Europos teatras? Kokias pastebite tendencijas, kokia kryptimi jis keliauja? Ar jums svarbu keliauti į tą pačią pusę?

A. Areima: Šiuolaikinis Europos teatras, mano nuomone, šiuo metu išgyvena paieškų, pasimetimo ir komercinio nuklydimo etapą. Ieškantieji ieško, kaip iš naujo teatras galėtų tapti aktualus, šiuolaikiškas ir prasmingas šiandienei auditorijai. Pasimetusieji svarsto, ar šiandien teatras išvis reikalingas, ir šį klausimą kelia viešai scenoje, bendraudami su žiūrovu atvira forma.

Komercinio ir konformistinio teatro šiuo metu turbūt yra daugiausia, tai galioja ir kitoms meno formoms. Tai normalu, nes kolektyvinis narcisizmas yra smarkiai įsigėręs į visuomenės kolektyvinę sąmonę. Man visuomet yra svarbūs nauji, neatrasti keliai. Tikriausiai mano prigimtis yra būti nonkonformistu – iš esmės.

Ar kaip režisierius labiau jaučiatės suprastas Lietuvoje, ar užsienyje? Kodėl? 

Iš tikrųjų dar nežinau, ar esu labiau suprantamas Lietuvoje, ar užsienyje. Tikriausiai reikėtų sukurti spektaklį užsienio teatre, kuris būtų repertuare ir galbūt tada būtų galima daryti tikslesnes išvadas. Festivalis yra gana trumpas etapas, epizodas, kuris kryptingai organizuotas – jis turi savo publiką, kuri nėra atsitiktinė. Žinoma, buvo labai malonu ir džiugu, kai matėme, kaip publika vertina ir reaguoja į spektaklį „Po ledu“ Avinjone.

Kartais atrodė, kad aktoriai kalba prancūziškai, o ne lietuviškai, nes reakcijos buvo labai greitos ir atviros, sąmoningos, nepaisant to, kad žiūrovams teko skaityti subtitrus, o tai šiek tiek nukreipia dėmesį nuo paties vyksmo scenoje. Dar kartą galėjome įsitikinti (kaip ir po „Edinburgh Fringe“ festivalio), kad šitas spektaklis yra aktualus, šiuolaikinis, jautrus ir reikalingas šiuolaikinio teatro auditorijai.

Lietuvoje dažnai susidarydavo vaizdas, kad žiūrovas, stebėdamas spektaklį, nieko nesupranta – žiūri spektaklį kita kalba. Spektaklį suprasdavo jį pamatęs mažiausiai du ar tris kartus. Po „Avignon OFF“ festivalio spektaklis „Po ledu“ sulaukė didelio užsienio festivalių organizatorių, teatrų vadovų, prodiuserių susidomėjimo ir kvietimų į skirtingų šalių festivalių programas, o tai yra visiškai priešingas šio spektaklio vertinimas nei Lietuvoje.

Lietuvos kritikų šis spektaklis buvo įvardytas kaip pasenusių aktualijų, pasenusios temos ir dramaturgijos darbas. Mano nuomone, Lietuvoje nagrinėti tokias problemas, kurios pateikiamos Falko Richterio pjesėje „Po ledu“, yra dar per anksti. Kapitalistinės visuomenės problematikos daigai Lietuvoje dar tik pradeda atsirasti, ir tokia profesija kaip verslo konsultantai mūsų visuomenėje mažai žinoma. Kiti net galvoja, kad tai yra išgalvota profesija.

Kur Artūro Areimos teatras žada keliauti toliau?

Kol kas artimiausiuose planuose yra numatytos gastrolės Pietų Korėjoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje, Pietų Amerikoje. Taip pat turime oficialų kvietimą kitais metais atvykti į „Avignon OFF“ festivalį ir ten pristatyti spektaklį „Virimo temperatūra 5425“.