Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.
     Kas myli savo gyvybę, – ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
     Kas nori man tarnauti, tegul seka manimi: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“.

2 Kor 9, 6–10: Dievas myli linksmą davėją

Ps 112, 1–2. 5–6. 7–8. 9. P.: Laimingas, kas kito gailisi, paskolą duoda.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Kviečio grūdas pirmiausia yra pats Jėzus. Kaip kviečio grūdas jis krito į žemę savo kančioje ir mirtyje bei išdygo ir davė vaisių savo prisikėlimu. „Gausūs vaisiai“, kuriuos jis atnešė, yra jo mistinis kūnas, Bažnyčia, kuri gimė iš Velykų slėpinio.

Tačiau mažojo kviečio grūdo istorija mums taip pat padeda geriau suprasti mus pačius ir mūsų egzistencijos prasmę. Pasakęs apie kviečio grūdą, Jėzus tęsia: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25).

„Nekęsti“ – semitinis pasakymas „mylėti mažiau“ (Įst 21, 15–17). Išties, kas nori gyventi tik dėl savęs, žvelgdamas tik į save, būtent tas praranda gyvenimą. Tik atsisakant savęs, tik dovanojant save kitiems, tik ištariant „taip“ didesniam – Dievo – gyvenimui, tik tada ir mūsų gyvenimas tampa platus ir didingas.

Pagaliau šie kviečio grūdai, kurie krinta į žemę ir miršta, esame mes patys: mūsų kūnai neišvengiamai vieną dieną sugrįš į žemę. Bet Jėzus garantuoja, kad mūsų taip pat laukia naujas pavasaris. Mes prisikelsime iš mirties, ir šį kartą tam, kad daugiau nebemirtume.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai