Straipsnis skelbtas liepos-rugpjūčio mėnesių „Artumos” numeryje.

Trakų Dievo Motinos paveikslo aptaisas. Vilnius, 1677 m. Sidabras, kalimas, kalstymas, raižymas, auksavimas Vilniaus vyskupo Stepono Mikalojaus Paco užsakytas reto meistriškumo auksakalystės kūrinys yra seniausias išlikęs Trakų Dievo Motinos paveikslo aptaisas. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Trakų ir aplinkinių kaimų katalikai visuomet žinojo, kad jų miestelio bažnyčioje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Kai kurie žmonės ir šiandien gali paliudyti, kad tarpukariu būta piligriminių kelionių iš Vilniaus į Trakus. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pamaldumas Trakų Dievo Motinai, juolab žinojimas, kad šis paveikslas prieš tris šimtmečius buvo labiausiai gerbiamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, per paskutinius du amžius labai sumenko.

Kulto pradžia ir sklaida

Dažnai į Trakų baziliką atvykstančių žmonių ir parapijiečių klausiu: „Ar anksčiau esate girdėję, kad Trakuose esantis Marijos atvaizdas tituluojamas Lietuvos globėja?“ Paprastai išgirstu neigiamą atsakymą. Tuomet teiraujuosi, kada jie pirmą kartą išgirdo apie tokį titulą. Iš atsakymų tampa akivaizdu, kad daugumą žmonių ši informacija pasiekė visai neseniai, kai iš esmės pati Katalikų Bažnyčia Lietuvoje pradėjo aktyviau skelbti šią žinią.

Tikslingos sklaidos pradžia būtų galima laikyti 2008 m. Vilniaus arkivyskupijos kurijos ir Lietuvos nacionalinio muziejaus surengtą parodą „Neišeikvotiems dangaus turtams pašvęsta… Trakų parapinei bažnyčiai – 600“. Joje pristatyti 1409 m. Vytauto Didžiojo funduotos bažnyčios turtai – dailės kūriniai, dokumentai. Taip pat būtina prisiminti 2006 m. Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro pradėtą gaivinti piligriminių žygių iš Vilniaus į Trakus tradiciją. Galiausiai išskirtiniais laikytini 2017 metai, kai Trakų bažnyčiai buvo suteiktas bazilikos titulas.

Lietuvos tikintieji atrado Trakus. Tačiau žinios apie istorinę vietą, į kurią keliaujama, šaknijasi pamažu. Galima sakyti, kad šiandien turime dar tik molį, iš kurio lipdomas XXI a. naujas pamaldumo objektas. Galbūt tas naujumas daro šį objektą patrauklesnį. Kita vertus, bet kuri pamaldumo vieta privalo turėti savo legendą, kuri paaiškintų malonių priežastis ir paveikslo svarbą.

Trakų Dievo Motinos reikšmingumo priežastys glūdi praeityje – laike, kai šio atvaizdo kultas įgijo valstybinę reikšmę. Kai kuriais aspektais XVII a. aplinkybės, lėmusios kulto įsitvirtinimą, ir XXI a. situacija, kai kultas iš naujo atgaivinamas, turi panašumų.

Šio paveikslo vainikavimas įvyko 1718 m., ir tai buvo antroji Madona, vainikuota už Romos ribų. Pirmoji – Čenstakavos Dievo Motina, vainikuota ir paskelbta Lenkijos karaliene 1717 m. Kodėl pasirinktas būtent Trakų bažnyčioje buvęs paveikslas? Tiek XVII–XVIII a., tiek dabar Trakų atvaizdas ir bažnyčia glaudžiai siejami su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Tą sąsają nedviprasmiškai liudija ir antroje paveikslo pusėje lotyniškai užrašyta legenda, jog šis stebuklingas Dievo Motinos atvaizdas padovanotas Bizantijos imperatoriaus Emanuelio Paleologo II Vytauto krikšto proga. Įdomu tai, kad legenda neatitinka tikrovės. XVII a. kitados gotikinė visafigūrė Madona buvo pertapyta taip, kad atitiktų šią legendą, t. y. ji bizantizuota, padaryta panaši į Rytų Bažnyčios ikoną. Tai buvo apgalvotas veiksmas siekiant iškelti Trakus kaip svarbią valstybinio pamaldumo vietą ir katalikybės tvirtovę. Galiausiai reikia suprasti, kad itin svarbi paveikslų vainikavimo sąlyga buvo jų gerbimas nuo seniausių laikų, stebuklai ir liaudies pamaldumas. Legenda ir atvaizdo pertapymas padėjo tas sąlygas išpildyti. Meno istorikai aiškina, kad greičiausiai pati legenda turi tam tikrą istorinį pagrindą, nes tikėtina, kad Bizantijos valdovas išties Vytautui dovanojo ikonas. Tokios dovanos buvo labai vertinamos ir atlikdavo diplomatinę misiją vystant gerus tarpvalstybinius santykius.

Formuojant kolektyvinę simbolinę paveikslo reikšmę ne tik katalikams, bet ir visiems Lietuvos gyventojams, paveikslo pertapymo faktą svarbu vertinti įvairiapusiškai. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad XVII a. bizantizavus atvaizdą jis tapo išimtinai senosios Lietuvos istorinės atminties paveldu ir unikaliu meno kūriniu, talpinančiu savaip interpretuotą Rytų ir Vakarų krikščionių Bažnyčių estetinę dvasią. Tad Trakų Dievo Motina XXI a. yra ne tik pamaldumo objektas, bet ir krikščionybės kelio Lietuvoje liudininkė.

Greičiausiai šiandien toks paveikslo perkūrimas būtų netoleruotinas. Tą liudija ir dabar tarp žmonių paplitęs pasakojimas, esą tai ne autentiškas paveikslas. Iš dalies tokio naratyvo atsiradimą lėmė paveikslo restauravimas jau Nepriklausomybės metu. Žmonės įtariai žiūri į jiems švento atvaizdo dingimą arba įprasto vaizdo pasikeitimą. Šiandien belieka įsivaizduoti, ar XVII a. žmonės nepradėjo kalbėti panašių dalykų, kai jiems į altorių gerbti pateikė gan drastiškai pasikeitusį paveikslą. Turbūt tuomet, kaip ir šiandien, reikėjo laiko jam prisijaukinti. Reikšmingą vaidmenį čia atliko šventės, svarbių Bažnyčios, politinių veikėjų dalyvavimas, įkvepiantys pamokslai, pasakojimai apie stebuklus, pamaldumo praktikos.

Justina Pakalnytė „Trakų bazilika“ (linoraižinys, 2018 m., 15 x 15 cm).

Įdomūs sutapimai

Būtent su paveikslo pokyčiais sietinas kulto įsitvirtinimas praeityje ir dabar. Kaip LDK globėjos titulo suteikimas anuomet, taip šio titulo prisiminimas šiandien neišvengiamai verčia žmones ieškoti tam tikro paaiškinimo, kuo šis paveikslas turėtų tapti svarbus jiems asmeniškai. Vieniems pakankamas argumentas yra šventumas ir titulas, kitiems svarbu sužinoti daugiau. Dar vienas įdomus sutapimas iškeliant Trakų Dievo Motinos svarbą – bažnyčios restauravimas. Tiek XVII, tiek XXI a. vyko reikšmingi bažnyčios tvarkymo darbai. XVII a. pertvarkytas visas bažnyčios altorius ir paveikslas pritaikytas jam. Tai buvo svarbu vykdant bažnyčios potridentinę reformą. 2008 m. taip pat vyko bažnyčios restauravimas. Tuomet šventoriuje rasta daug žmonių palaikų, atrastos Vytauto laikų freskos, restauruotas altorius. Visa tai atkreipė visuomenės dėmesį, masino aplankyti ne tik paveikslą, bet ir pačią bažnyčią, prisiminti praeitį. Kitaip tariant – pokyčiai ne tik sukrečia, bet ir skatina tarsi iš naujo atrasti svarbias vietas.

Paskutiniais metais pasijuto tam tikras lūžis – žmonės pradėjo žiūrėti į Trakų Dievo Motiną ir jos kultą ne kaip į naują dalyką, bet tarsi visada buvusį. 2017 m. rugpjūtį popiežius Pranciškus suteikė Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai bazilikos vardą. Ta proga rugsėjo 3 d. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas per pamokslą kalbėjo, kad „bazilikos titulas mums primena istorinę Trakų reikšmę, kad ši bažnyčia funduota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, Marijos mylėtojo; ji mena ankstyvus laikus po Lietuvos Krikšto, kurio 630 m. jubiliejų minime; nuo seno sunkiais laikais čia keliaudavo valstybės vyrai ir paprasti žmonės melsti taikos ir klestėjimo Lietuvos valstybei“. Anksčiau kunigai ir vyskupai nelabai tuos dalykus akcentuodavo, o dabar istorinis pasakojimas tampa neišvengiamas. Tai svarbu, tvirtinant paveikslo šventumą pagrindžiančią legendą, neatsiejamą nuo Lietuvos Krikšto ir jį atlikusio kunigaikščio Vytauto.

Apskritai aukščiausių Bažnyčios vadovų dalyvavimas steigiant, tvirtinant ar puoselėjant kultą itin svarbus. Vertėtų prisiminti 1604 m. vykusį piligriminį žygį iš Vilniaus į Trakus, kurį organizavo Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina. Tada buvo sunkūs valstybei laikai, žmonės meldėsi, kad baigtųsi šalyje maras, ir tai buvo vienas pirmųjų tokio masto piligriminių žygių Lietuvoje. 2006 m. vykęs minėtas jaunimo piligriminis žygis, šiandien tapęs įprastas, buvo globojamas kardinolo Audrio Juozo Bačkio.

XVII a. Marijos kultas ir piligrimystė buvo aktualūs dėl to, kad evangelizacija LDK dar buvo nebaigta. Žinoma, kad tuo metu dar buvo tebenaikinamos šventosios giraitės, senojo lietuvių tikėjimo aukurai. Be to, prasidėjo Reformacija, į kurią katalikybė reagavo Kontrreformacijos judėjimu. Katalikybės stiprinimas buvo neatsiejamas nuo Trakų, organizuojant čia piligriminius žygius, vainikuojant Trakų Dievo Motinos atvaizdą. Dabartinis iššūkis Katalikų Bažnyčiai turbūt yra sekuliarizmas, laisvamanybė, ateizmas. Kulto atgaivinimas turėtų skatinti atsivertimus arba stiprinti susvyravusį tikėjimą. Išties galima pastebėti, kad Trakų parapijoje atsirado itin daug tikinčių jaunų žmonių, visiškai nepriklausomai nuo šeimos tradicijų ar netgi prieštaraujant joms, pasirinkusių būti Bažnyčioje.

XVII a. išleistoje Trakų klebono Simono Mankevičiaus knygoje Trakų Dievo Motinos stebuklai Žemaičių vyskupui ir Trakų klebonui Jurgiui Tiškevičiui rašoma, kad ligi šiolei tas paveikslas dabartinės kartos palaidotas užmaršties pelenuose. Ši užuomina labai primena esamą situaciją, kai Trakų Dievo Motina vėl iškeliama iš užmaršties. Galima teigti, kad Trakų Dievo Motinos kultas tiek prieš tris šimtus metų, tiek dabar visų pirma yra diegiamas iš viršaus, t. y. Bažnyčiai suvokiant jį kaip itin reikšmingą ir įvairiais kanoniniais būdais plėtojamą. Suvokę kulto svarbą sau, bendruomenei, galiausiai šaliai, žmonės toliau jį kuria ir stiprina įprastomis religinėmis praktikomis – piligrimyste, Rožiniu ir pan.