Ramūno Danisevičiaus nuotr.

„Po Vilniaus geto gatveles vėl klaidžioja Panerių košmaras. Žmonės vaikšto aplinkui apimti mirties baimės, laužydami rankas. Vakare – slegiantis susirinkimas. Grėsmė be galo didelė. Tačiau tikime savo jėgomis. Esame viskam pasiruošę…“ – 1943 metų balandžio 5 dieną savo dienoraštyje rašo tuomet dar penkiolikametis Icchokas Rudaševskis. Jam nebuvo lemta išgyventi Holokausto, tačiau mums liko jo skausmingas liudijimas apie tai, kaip Rytų Jeruzale kadaise vadintas Vilniaus miestas mirties triumfo, kaip kad vaizduojama Pieterio Bruegelio paveiksle, vieta.

„Po kiekvieno sušaudymo fašistai parodydavo „gailestį“ likusiems gyviesiems. Prasčiausią avalynę, drabužius, paltus jie „dovanodavo“ getui. Kartą vežime su avalyne pažinau savo mamos batelius“, – rašo Vilniaus getą išgyvenęs Avromas Suckeveris, vėliau savo knygoje istorijai palikęs liudijimą apie gete patirtas žydų kančias.

Kai rugsėjo 22–23 dienomis Lietuvoje lankysis popiežius Pranciškus, kaip tik minėsime Vilniaus geto sunaikinimo 75-ąsias metines. Tą dieną prisimename ir visus Holokausto metu nužudytus mūsų bendrapiliečius – Lietuvos žydus. Tad popiežiaus sustojimas maldai Paneriuose arba buvusioje Vilniaus geto teritorijoje būtų labai svarbus jo Bažnyčiai iškeltos misijos būti karo lauko ligonine, einančia ten, kur labiausiai skauda, liudijimas. O Holokaustas Lietuvoje vis dar yra neužgijusi žaizda. Tad popiežiaus liudijimo, jo maldos reikia ne tik Lietuvos žydams, tačiau ir visiems Lietuvos piliečiams. Ir štai kodėl. 

Tad popiežiaus liudijimo, jo maldos reikia ne tik Lietuvos žydams, tačiau ir visiems Lietuvos piliečiams.

Ne vienas ir ne du neseni pokalbiai man tik dar kartą patvirtino, kad labai dažnai mes vis dar linkę skirstyti kančią į savą ir svetimą, kur Sibiras ir Paneriai egzistuoja tarsi atskirose visatose. Mums – savo, o jiems – savo. Tik nesuprantame, kad vienų skausmas niekada nepaneigia kitų skausmo. Skausmas tik sumuojasi paversdamas mūsų žemes, kaip kad rašė istorikas Timothy Snyderis, kruvinomis. Gebėjimas suprasti savo artimo skausmą daro mus labiau žmonėmis, o abejingumas – nužmogina. Žaizda gyti pradės tik tada, kai kiekvienam Lietuvos piliečiui Lietuvos tragediją simbolizuos ne tik birželio 14-oji, tačiau ir rugsėjo 23-ioji. Tik tada galėsime tarti, kad Lietuva vienodai myli ir užjaučia visus savo vaikus. Esame suvienyti Lietuvos kaip bendrų namų, kuriuose sugyvenome šimtmečius, tad bendrai privalome kurti ateitį siekdami užkirsti galimybę tarpusavio neapykantai, totalitarinių ideologijų sugrįžimui.

Žaizda gyti pradės tik tada, kai kiekvienam Lietuvos piliečiui Lietuvos tragediją simbolizuos ne tik birželio 14-oji, tačiau ir rugsėjo 23-ioji.

Kartais vis dar tenka girdėti kalbų, kad kai kurie asmenys neragino ir patys tiesiogiai neprisidėjo prie žydų žudynių, o tik ragino juos išvyti iš Lietuvos. Tačiau ar galima, ar krikščioniška, ar žmoniška tautinės valstybės idealo siekti paniekinant ir atstumiant tuos, kuriems Lietuva irgi buvo namai? Kiek antisemitinių nuostatų pakurstė tokie raginimai? Kiek gyvybių kainavo tokia antisemitinė viešosios erdvės tarša?

Taip pat kartais vis dar tenka girdėti, kad dalies lietuvių prisidėjimą prie Holokausto galima suprasti turint omenyje žydų prielankumą pirmajai sovietinei okupacijai. Bjauri demagogija. Apgailėtinas bandymas teisinti nepateisinamą, suversti mažumai grupinę kaltę. Tarsi Jėzus mus būtų mokęs priskirti kolektyvinę kaltę, o ne kiekviename žmoguje išvysti Dievo atvaizdą, tarsi jis būtų raginęs kitame įžvelgti tik rasę, tautybę, gentį ar kitus kolektyvinius bruožus, o ne matyti kiekvieną kaip asmenybę. Tarsi būtume pamiršę ir pal. Jurgio Matulaičio pamoką, kad krikščioniui su blogiu leista kovoti tik gerumu. 

Šiuo atveju prisimenu poeto Tomo Venclovos žodžius, kad tokiu atveju, jei jam reikėtų rinktis tarp moralės ir tautos ar valstybės, jis neabejotinai rinktųsi moralę. Jo žodžiai liudija supratimą, kad aplinkui siautėjant totalitarinėms ideologijoms, nužmoginančios tavo artimą ir po to įžiebiančioms žudynes, svarbiausia kova vyksta ne dėl to, ar mums pavyks trumpalaikėje perspektyvoje pasiekti savo politinius tikslus, o dėl to, ar mes ilgalaikėje perspekyvoje išliksime žmonėmis, neišdavusiais pamatinių moralinių normų. 

Iš to, kas žmoniška, gali ataugti sveikas vaisius. Tuo tarpu iš pažeisto žmoniškumo kažką atkurti yra sunkiau, nes pirma tenka atkurti patį žmogų, kad jis vėl galėtų apsigyventi tiesoje, o ne meluoti, teisintis, nutylėti. 

Aplinkui siautėjant totalitarinėms ideologijoms, nužmoginančios tavo artimą ir po to įžiebiančioms žudynes, svarbiausia kova vyksta ne dėl to, ar mums pavyks trumpalaikėje perspektyvoje pasiekti savo politinius tikslus, o dėl to, ar mes ilgalaikėje perspekyvoje išliksime žmonėmis, neišdavusiais pamatinių moralinių normų.

Taip, visada kyla pagunda sakyti, kad kodėl gi mes turėtume save matuoti pagal aukščiausias moralės normas, kai tie kiti čia pat, šalia, jų nesilaiko. Bet, man regis, moralė tik tada lieka absoliutu, kol ji nėra apskaičiavimas, kaip apsimoka, o kaip neapsimoka elgtis, kol mes visų pirma žiūrime į save, o ne į kitą. 

Nemanau, kad iš popiežiaus apsilankymo turėtume laukti, kad jis sudėlios visus taškus ant i. Tą turime padaryti mes patys. Popiežiaus misija galėtų paskatinti mus šiame tiesos paieškų, atgailos, gailestingumo ir susitaikymo kelyje, kuriuo galime žengti tik kartu – Lietuvos lietuviai ir Lietuvos žydai. Kaip kad sako žydiška patarlė, viena ranka ploti yra neįmanoma.