Eufonininkas Algirdas Matonis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Pastaraisiais metais tarptautiniame instrumentinės muzikos pasaulyje vis garsiau girdimas iš Druskininkų kilusio ALGIRDO MATONIO vardas, kuris yra plačiai matomas ir socialiniuose tinkluose – juose galima rasti daugybę edukacinių bei įvairių instrumentinės muzikos įrašų, kuriais jis populiarina eufoniją.

Šiuo ilgesingu skambesiu pasižyminčiu instrumentu, kuris yra gana retas ir neretai nežinomas bei paslaptingas muzika nesidominčiam žmogui, Algirdas groja nuo aštuonerių ir yra įrodęs, kad su eufonija galima daryti viską: pavyzdžiui, 2005 m. jis tapo pirmuoju atlikėju Baltijos šalyse, dalyvavusiu džiazo konkurse su eufonija, taip pat jis aktyviai koncertuoja kaip solistas, nors pasaulyje tai nėra plačiai paplitęs reiškinys tarp muzikų, grojančių šiuo instrumentu.

2010 m. Algirdas įstojo į Šiaurės karališkąjį muzikos koledžą Mančesteryje, kur jo mokytojas buvo pats eufonijos guru Stevenas Meadas, magistro studijas tęsė JAV ir čia pradėjo groti „River City Brass Band“, o šiais metais jo vardas ėmė skambėti ir akademiniame pasaulyje, kai jis tapo dėstytoju Duquesne universitete Pitsburge. Plačiau apie muziką, eufoniją, patį Algirdą – pokalbyje.

Algirdai, papasakokite, kaip atradote muziką. Kokia buvo kelio pradžia? Turbūt daugelis norinčiųjų groti pučiamaisiais instrumentais pradžioje svajoja apie saksofoną ar trimitą. Kodėl pradėjai groti būtent eufonija?

Nenoriu atsakyti banaliai, tačiau muzika atrado mane, o ne aš atradau muziką. Dauguma šių istorijų prasideda sakiniu: „Nuo pat mažens žinojau, kad muzika yra mano pašaukimas.“ Nenoriu nuvilti, bet nebuvau vienas iš tų vaikų. Mano pažinties su muzika istorija buvo ganėtinai paprasta, tačiau priežastis, kodėl pradėjau groti eufonija, buvo įdomi, galbūt net šiek tiek juokinga.

Dauguma žmonių, kurie atpažįsta mane kaip lietuvį muzikantą, žino, kad esu kilęs iš Druskininkų. Pradėjau savo muzikos kelionę Vilniuje. Vaikystėje dvejus metus gyvenau Vilniuje. Buvau paprastas vaikas, kuris tiesiog nuobodžiavo ir ieškojo užklasinės veiklos, nesvarbu, ar tai būtų muzika, sportas, ar kas nors kita.

Pradinėje mokykloje, kurioje mokiausi, mokslo metų pradžioje buvo įprasta, kad užklasinių veiklų vedėjai, organizatoriai eidavo po mokyklas bandydami pritraukti jaunimą į vedamus užsiėmimus. Vieną dieną parsinešiau pilną kuprinę reklamos lankstinukų ir pasakiau savo tėvams, kad norėčiau pradėti lankyti užklasinę veiklą.

Motina akimis permetė visus skelbimus ir paklausė: „Ką tu pats norėtum lankyti?“ Tuo momentu vienintelis dalykas, kurį sugebėjau prisiminti, buvo tai, kad moteris, įdavusi man choro lankstinuką, žadėjo daug kelionių su choru ne tik po Lietuvą, bet ir už jos ribų. Dainavimas galbūt ir nebuvo itin patraukli dalis, tačiau kuris vaikas nemėgsta ekskursijų?

Vos užsiminęs apie chorą išgirdau tėčio balsą su itin tvirtu, įtikinamu tonu: „O ką manai apie orkestrą?“

Juk tėčiai žino geriausiai, ar ne tiesa? Šioje istorijoje yra itin svarbios trys detalės. Pirmoji: mano tėtis yra labai išmanus žmogus. Antroji: Biržiškos gimnazija, kurioje vyko orkestro repeticijos, buvo už dvidešimties žingsnių nuo mūsų gyvenamosios vietos, o choro repeticijos buvo kitame miesto gale. Taigi taip ir susipažinau su muzika. Drauge su motina paskambinome orkestro vadovui, ir jis mums skyrė grupės pirmojo susitikimo laiką.

Turbūt šiuo momentu galvojate: „O kur dingo trečioji detalė?“ Trečioji detalė buvo ta, kad mano tėtė, kad ir koks išmanus žmogus būtų, nebuvo itin punktualus. Žinoma, paskirtu laiku nespėjome, ir tai, kas turėjo prasidėti kaip trimitininko istorija, tapo: „Na, trimitų sekcija jau pilna, tačiau mes dar turime keletą atliekamų eufonijų, gal norėtum pabandyti?“

Taip ir susipažinau su savo pirmuoju muzikos mokytoju Algimantu Vaiginiu. Taigi grįžtant prie klausimo, kodėl pradėjau groti eufonija, atsakymas, ko gero, būtų – atsitiktinumas.

Kaip ir kada supratote, kad gyvenime norite eiti muzikos keliu? Kas apskritai yra muzika jums ir ką reiškia būti muziku? Ar galima teigti, kad muzika iš esmės yra gyvenimo būdas?

Nuo pat vaikystės mano charakterio savybės buvo itin palankios muzikiniam tobulėjimui. Buvau labai užsispyręs vaikas, net nesu įsitikinęs, ar gerąja to žodžio prasme, ir man patiko rutina. Dauguma žmonių nežino, tačiau greičiausias kelias norint pasiekti muzikinę pažangą yra nuolatinis kartojimas.

Eufonija groju beveik dvidešimt metų, ir dauguma pratimų, kuriuos išmokau pačioje pradžioje, iki šiol yra mano kasdienio grojimo pagrindas. Jeigu esi krepšininkas ir nori patobulinti savo baudų metimus, ko gero, geriausias sumanymas būtų atsistoti prie baudų metimo linijos ir pradėti mėtyti kamuolį.

Ir juokingiausias dalykas – kad ir kiek tą kamuolį mėtysi, visą laiką mesi geriau ir kaskart, kai norėsi patobulėti, turėsi grįžti prie tos pačios baudų metimo linijos. Muzika veikia labai panašiai, todėl, jeigu reikėtų apibrėžti savo didžiausią talentą, tai būtų mano pastovumas ir gebėjimas laikytis užsibrėžtos rutinos. Visą vaikystę buvau mokomas: kad ir ką daryčiau gyvenime, turiu tai daryti geriausiai.

Ankstyvoje vaikystėje buvau supažindintas su muzikiniais konkursais, kurių didžiąją dalį gebėdavau laimėti ganėtinai įtikinamai, kur buvau geriausias. Kai tapau paaugliu, tėvai mane aktyviai skatino pradėti mąstyti apie studijas po mokyklos. Tuo metu pradėjau savęs klausinėti: „Ką aš darau geriausiai?“ Nors buvau geras mokinys, niekada nebuvau geriausias, todėl atsakymas į šitą klausimą buvo ganėtinai aiškus.

Žmogus, kuris stipriai paveikė mano sprendimą eiti profesionaliosios muzikos keliu – vienas mano pirmųjų muzikos dėstytojų – Tomas Vaičiulis. Jis buvo ir vis dar yra vienas iš nedaugelio žmonių, kuris man detaliai nupasakojo visus muzikinės karjeros privalumus ir trūkumus, žmogus, kuris man augant buvo kaip antras tėvas.

Norėjau įrodyti, kad jis manimi tikėjo ne be reikalo, o visiems žmonėms, kurie manimi abejojo, tai, kad jie klydo. Motyvacija, nesvarbu, koks jos šaltinis, yra labai stiprus dalykas, o aš buvau itin motyvuotas paauglys. Kad ir kaip būtų keista, muzikos kelią pasirinkau ne iš meilės muzikai, o iš noro įrodyti sau ir kitiems, kad galiu.

Netgi ir dabar mano motyvacija yra tokia pat stipri, tik šaltinis skirtingas. Negaliu apibendrintai pasakyti, kad muzika yra gyvenimo būdas, nes kiekvieno mūsų istorija yra skirtinga. Man muzika yra tai, dėl ko kas rytą atsikeliu su šypsena veide ir nekantrauju pradėti naują dieną: mano motyvacija, mano darbas, mano aistra – mano gyvenimas.

Tamsus, melodingas garsas leido instrumentui sukurti vokalo arba dažnai violončelės iliuziją. Bėgant laikui muzikantai suprato, kad eufonija nėra tas instrumentas, kuris turi aštrų, garsų fanfarų skambesį, reikalingą simfoniniuose orkestruose. Tačiau ansambliuose, kurie neturi styginių instrumentų, eufonija garsui suteikia itin šiltą, švelnią, išskirtinę spalvą.

Eufonija nėra plačiai žinomas instrumentas. Ką galėtumete pasakyti apie jį? Kuo jis ypatingas?

Klasikinės muzikos pagrindas yra simfoniniai orkestrai. Eufonija buvo sukurta būti viduriniu balsu tarp tūbos ir trombono. Tai aukštesnio registro instrumentas negu tūba, tačiau kur kas tamsesnio, švelnesnio garso negu trombonas. Deja, bet ši idėja niekada iki galo gerai neišplėtota.

Nors tam tikri simfoninio repertuaro kūriniai turi eufonijos partiją, pats instrumentas nėra reguliarus simfoninio orkestro narys. XIX amžiaus pradžioje Didžiojoje Britanijoje prasidėjo varinių pučiamųjų instrumentų judėjimas. Tai buvo ansamblis, kurio struktūroje eufonija turėjo itin svarbų, esminį vaidmenį kaip vienas iš solinių instrumentų.

Tamsus, melodingas garsas leido instrumentui sukurti vokalo arba dažnai violončelės iliuziją. Bėgant laikui muzikantai suprato, kad eufonija nėra tas instrumentas, kuris turi aštrų, garsų fanfarų skambesį, reikalingą simfoniniuose orkestruose. Tačiau ansambliuose, kurie neturi styginių instrumentų, eufonija garsui suteikia itin šiltą, švelnią, išskirtinę spalvą.

Kodėl pasirinkai solisto karjerą ir kuo toks grojimas skiriasi nuo grojimo orkestre?

Viena priežasčių, kaip jau ir minėjau – kad eufonijos vaidmuo orkestruose dažnai yra itin ribotas. Nesu vienas iš tų muzikantų, kuris suspindi ribotų taisyklių žaidime. Solinis grojimas man suteikia daugiau kūrybinės laisvės, repertuaro ir stilistinio pasirinkimo įvairovės.

Bėgant laikui išmokau kur kas labiau vertinti ansamblio grojimą, negu vertinau prieš penkerius ar dešimt metų. Grojimas orkestre yra puikus būdas patobulinti gebėjimą klausyti, atpažinti savo vaidmenį ir prie jo adaptuotis – pagerinti savo muzikinį intelekto koeficientą. Todėl šiuo metu nevengiu grupinės veiklos ir esu tvirtai įsitikinęs, kad tai man stipriai padeda tobulėti kaip solistui, o tai yra mano pagrindinis tikslas.

Kaip išvykote iš Lietuvos? Kas atvedė į Didžiąją Britaniją, o paskui ir į JAV?

Išvykimas į Mančesterį buvo viena iš nedaugelio mano muzikinio gyvenimo dalių, kuri buvo iš anksto kruopščiai suplanuota. Kaip ir minėjau, eufonija pradėjo populiarėti tarp varinių pučiamųjų instrumentų būtent Didžiojoje Britanijoje. Kai pradėjau galvoti apie savo būsimą muzikanto karjerą, vienas iš buvimo eufonistu privalumų buvo tai, kad nereikėjo ilgai aiškintis, kuris universitetas yra geriausias eufonijai.

Jau būdamas 14-os metų pirmą kartą užsiminiau savo tėvams apie norą išvykti studijuoti į Mančesterį. Žinoma, tuo metu jie dar nesuprato, kad tai nebuvo vienas iš mano pokštų. Kitus penkerius metus dariau viską, kas suteiktų galimybę patekti į pasirinktą koledžą, ir, žinoma, tai atsipirko.

Skirtingai nuo Anglijos, mano išvykimas į Ameriką buvo dar viena iš tų komiškų atsitiktinumo istorijų. Būdamas trečiame bakalauro kurse laimėjau nemažą tarptautinį konkursą, kurio viena iš prizinių dalių buvo lėktuvo bilietai ir kvietimas dalyvauti dar viename tarptautiniame solistų konkurse, šį kartą Australijoje. Deja, renginys buvo atšauktas. Savaime suprantama, buvau labai nusivylęs ir nepatenkintas, nes kelionė į šiltuosius kraštus skambėjo labai patraukliai, ypač po trejų metų gyvenimo su skėčiu rankoje.

Po kelių mėnesių laukimo mano kantrybė trūko, nusprendžiau paskambinti konkurso organizatoriams ir pasiteirauti apie savo kompensaciją. Žinoma, pasiūlymas iš jų pusės buvo solinis turas Amerikoje su „River City Brass“. Tuo momentu jau buvau priėmęs pasiūlymą tęsti savo magistro studijas Anglijoje, ir visa kelionė turėjo trukti tik dešimt dienų. Jos virto trejais metais po to, kai grupės menų direktorius pasiūlė darbo vietą kaip solo eufonistui ir galimybę studijuoti „Carnegie Mellon“ universitete. Atsitiktinumai nemažai prisidėjo prie to, kur dabar esu.

Būtų šaunu, jeigu kada nors eilinis žmogus gatvėje, neturintis stiprių sąsajų su muzika, paklaustas apie eufoniją, atsakytų: „Žinoma! Eufonija yra nuostabus varinis pučiamasis instrumentas. Beje, vienas žinomiausių eufonininkų pasaulyje yra kilęs iš Lietuvos...“

Pastaruoju metu esate labai užimtas žmogus. Papasakokite plačiau, ką darote dabar, kokie ateities planai. Ar galima tikėtis jus išgirsti artimiausiu metu ir Lietuvoje?

Kai pradėjau dirbti „River City Brass“, buvau jauniausias grupės narys, ir visas dėmesys buvo sutelktas į tai, kad pateisinčiau savo darbdavių lūkesčius ir pasitikėjimą. Per pastaruosius metus turėjau aktyvesnį koncertų grafiką, negu dauguma varinių muzikantų galėtų kada nors įsivaizduoti. Šiuo momentu grojimas ir savo, kaip atlikėjo, vardo formavimas yra vis dar viena iš mano esminių gyvenimo dalių.

Tačiau šių metų sausio mėnesį mano karjera itin praturtėjo, tapau eufonijos profesoriumi Duquesne universitete. Dėstymas universitete niekada nebuvo tas dalykas, apie kurį daug šnekėjau. Viena pagrindinių priežasčių – nemaniau, kad tai bus darbo galimybė, kuri atsiras taip anksti. Ko gero, dėl to, kad niekada nesusidūriau su daug 27 metų universitetų dėstytojų muzikos pasaulyje. Šis darbas yra vienas iš pasiekimų, kuriuo labai didžiuojuosi.

Stipriai pasitikiu savo, kaip atlikėjo, įgūdžiais ir žinau, kad po trejų metų gyvenimo Amerikoje jais pasitiki ir žmonės, su kuriais dirbu. Dabar turėsiu įrodyti esąs vertas dėstytojo pareigų. Tai bus vienas tų dalykų, į kuriuos bandysiu įdėti daug pastangų ateinančiais metais.

Mano gyvenimas bėga šviesos greičiu, todėl pastaruoju metu stengiuosi vengti dalintis ir netgi apriboti save ateities planais, kurie sukasi galvoje. Tačiau būtų šaunu, jeigu kada nors eilinis žmogus gatvėje, neturintis stiprių sąsajų su muzika, paklaustas apie eufoniją, atsakytų: „Žinoma! Eufonija yra nuostabus varinis pučiamasis instrumentas. Beje, vienas žinomiausių eufonininkų pasaulyje yra kilęs iš Lietuvos...“