Moon / Unsplash nuotr.

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).

Žydai pradėjo murmėti, nes jis pasakė: aš esu duona, nužengusi iš dangaus, gyvenimo duona. Dievas nužengė iš dangaus, pasaulis yra nėščias juo. Yra tavyje, toks artimas tau tarsi meilužis, ištirpsta tavyje kaip duona burnoje.

Istorijos branduolys yra Dievo nužengimas, nužengimas, kuris toliau vyksta tūkstančiais kelių. Dievas, artimas-tolimas, „Tas-Kuris-ateina“ keliauja kiekvieno iš mūsų link: jei priimi jį, apsigyvena tavo širdyje, prote, žodžiuose, ir maitina juos dangumi.

Pasaulyje paslėpta džiugi paslaptis, ir Dievas tau ją atskleidžia: maistas, malšinantis tavo gyvenimo ir laimės alkį, tikrai egzistuoja. 

Pasaulyje paslėpta džiugi paslaptis, ir Dievas tau ją atskleidžia: maistas, malšinantis tavo gyvenimo ir laimės alkį, tikrai egzistuoja. Nešvaistyk veltui žodžių diskusijoms apie Dievą, rinkis geresnį dalyką: pasinerk į jo slėpinį. Ieškok gyvosios duonos savo alkiui. Gyvosios duonos, kuri keičia tavo gyvenimo kokybę, suteikia jai dievišką spalvą. Nepasitenkink kitais kąsniais, tu – Dievo vaikas, Karaliaus vaikas. Pasiruošk nuostabai ir netikėtumo džiaugsmui: meilės santykiui tavosios būties centre ir pasaulio širdyje.

Šiandienos Evangelijos ištrauka perpildyta veiksmažodžiu 'valgyti'. Toks paprastas ir kasdienis veiksmas, toks gyvybiškas, kupinas reikšmių, tačiau pati pirmoji yra ta, kad valgyti arba ne reiškia gyventi arba mirti.

Duona, nužengianti iš dangaus yra Dievas, kuris prisistato kaip gyvybiškai svarbus klausimas žmogui: tau prieš akis – gyvenimas ir mirtis. Rinkis gyvenimą (Pk.Į. 30, 19).

Tai, ką valgai, palaiko tavąją gyvastį, o tu esi pašauktas gyventi Dievu. Ne tik tapti geresnis, bet maitintis Dievu, kuris perkeičia pačią tavo gelmę – švelniai ir ryžtingai. Perkeisdamas į save, tave sužmogina: kuo daugiau Dievo tavyje reiškia tuo daugiau aš.

Rytų Bažnyčios Tėvai tai vadino „sudievinimu“, „theosis“; o Dantė jį aprašė, pasitelkdamas galingą veiksmažodį „indiarsi”: tapti vaikais, tos pačios prigimties kaip Tėvas.

Persiimti Jėzaus gyvenimu reiškia ne tik Eucharistiją, šios tikrovės negalime susiaurinti vien iki apeigos. Tai – nesibaigianti liturgija, nepavargstantis nužengimas, su kiekvienu Kristaus atodūsiu į mane. Reiškia: svajoti tai, apie ką jis svajoja, alsuoti gaiviu ir švariu Evangelijos oru, nardyti meilės jūroje, kuri apglėbia mus ir maitina: „jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28).

Paklausk savęs: kuo maitinu sielą ir mintis? Valgau dosnumą, grožį, gelmę? O gal kemšu egoizmą, nepakantumą, dvasinę trumparegystę, gyvenimo beprasmybę, baimes?

Jei maitinamės Kristumi, jis apsigyvena mumyse, jo žodis veikia mumyse (1Ts 2, 13), suteikdamas formą mūsų mintims, jausmams, meilei.

Jei priimame nuosmukio mintis, jos mus padaro panašias į save. Jei priimsime Evangelijos ir grožio mintis, jos padarys mus grožio bei švelnumo vyrais ir moterimis, ir tik šios dvi jėgos išgelbės pasaulį.

Iš www.qumran2.net vertė Saulena Žiugždaitė