Labai tiesmukas dviem pasvaliečiams ir Sąjūdžio 30-mečiui skirtas tekstas 

Arūnas Spraunius

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Vertinant iš dabartinės perspektyvos beveik nerealiais 1984-aisiais, tiksliau, jų rudenį, įsibėgėjant mokslo metams, vienas toks iš vidurio Lietuvos kilęs pienburnis pusiau letargo būsenoje irgi  mėgino „įsibėgėti“ į aštuonmetės mokyklos (pagal tuometinę terminologiją) lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo vaidmenį Pasvalio krašto kaimelyje romantišku Gulbinėnų pavadinimu. Pirmus mažiausiai kelis mėnesius jis nesuprato, kas vyksta, viską regėjo kaip ne visai realų egzistencinį (to žodžio kaip reikiant nesuprato tada ir nėra tikras, ar adekvačiai suvokia dabar, bet juk gyvename laikais beatodairiškos laisvės nuo bet kokios semantinės atsakomybės) nuotykį, kuris tikrovėje negalimas gal net pagal apibrėžimą. Bet kuriuo atveju po pamokų „krūvio“ kokiems trims ar net devyniems mokiniams šis miestelėnu save laikęs kategoriškai paaugliškos išvaizdos tipelis slankiojo vienintele Gulbinėnų dvaro, kurio pirmo aukšto butelyje buvo įsikūręs, medžių (atrodo, liepų, bet kas dėl ko gali būti tikras dabar, takios tapatybės laikais...) alėja, beveik šventai įsitikinęs, kad tai, kas vyksta, – nuotykis kažkokioje tikrai ne Euklido geometrijos tikrovėje, jis „kažkaip“ atsitokės, ir viskas stos į „savo“ (vadinasi, ligi tol buvusias) nerūpestingo „vasnojimo“ per gyvenimą vietas. O kol kas, mintijo sau tasai paauglys, jis toje vienintelėje alėjoje apskritai atrodo „visai nieko“. Pienburniui netrūko įžūlumo ir tomis aplinkybėmis keistokų pretenzijų į eleganciją (kaip tuo metu įstengė ją suprasti). 

Nenumaldomas rutininių reikalų determinizmas ilgainiui vis tiek ėmė viršų, tipelis ėmė pagauti save ilgesingai stebintį paskutinio (iš keturių per dieną) jį dar galėjusio grąžinti 19 kilometrų į „civilizaciją“ maršrutinio autobuso (atrodo, 18.45 val. vietos laiku) tolstančias šviesas. Tačiau paauglys – jis vis tiek paauglys, šis amžiaus tarpsnis nestokoja veržlumo, kai gyvenimo geismą paradoksaliai gali maitinti net rutina. Vis tiek beveik fantastiška, kad ir dabar prisimena, kaip maršrutiniu autobusu vykdamas į rajono centrą, rodos, kažkokius metodinius mokymus, jis štai sėdi su Krinčine (maždaug pusiaukelė, 10 kilometrų iki „civilizacijos“) įlipusiu kolega Algimantu Kaminsku ir beria šiam „įžvalgas“ apie vieną iš LDK kunigaikščių (nebeprisimena – kurį). Kolega santūriai tyli. Galbūt tos tylos įkvėptas (paakintas?) paauglys ne vien tą kartą, bet ir kitomis progomis grėsmingai dalijosi „įžvalgomis“ jau kitais, ne vien Kunigaikštystės klausimais (literatūros mokytojas vis dėlto). Kolega Algimantas ėmė pamažu į „įžvalgas“ įsiterpti. Ilgainiui intarpų gausėjo, ir net paauglio sąmonėje po kurio (reikia pasakyti, ilgoko) laiko nerūpestingą pasitikėjimą savimi ėmė keisti supratimas apie paties „intelektualinių išpuolių“ paviršutiniškumą. Paauglio garbei galima pasakyti, kad jam užteko nuovokos (išminties užuomazgų?) iš pradžių susigėsti, paskui daugiau mažiau sklandžiai užsičiaupti ir veikiau klausytis, nei šnekėti. 

Pienburnis susipažino su kitu vietos įgąsdintos pedagogių bendruomenės ne ypač mėgstamu kolega, taip pat literatūros mokytoju ir mokyklos bibliotekininku Vidmantu Mikniumi, kuris jam lyg tarp kitko užsiminė apie Algimantą kaip neprilygstamą šachmatininką. Kad Algimantas yra nuoseklus intelektualas, paauglys jau spėjo suprasti pats. Kai pradėjo „išeiti“ iš letargo būsenos ir įsikirsti į realijas, dar suprato, kad pienburniui iš tiesų teko tikras lobis (bingo! – turėtume įsipareigoti reikliai šūktelti dabar) – galimybė susipažinti su tuometinės įbaugintos Pasvalio moteriškių-mokytojų-bibliotekininkių bendruomenės ne ypač mėgstamais kolegomis Algiu ir Vidmantu. 

Ir susipažinti, ir įvairiomis aplinkybėmis pabūti, tarkime, „nepakeliamos būties lengvybės“ fragmentuose. Su Vidmantu „aistringai“, pabrėžtinai visa gerkle ir pagal visus „pageidavimų koncerto“ balsų „statymo“ kanonus per pedagogų ekskursiją pritarti kategoriškai klausos neturinčiai, bet su mikrofonu dainą „vedančiai“ švietimo skyriaus funkcionierei (lyg ir „nešiojo“ inspektorės institucinį rangą), kurios pedagogai masiškai ir beveik paniškai bijojo, nes nuo jos „verdikto“ galėjo priklausyti trapi bet kurio ekskursanto karjera. Sunku pasakyti, kuo ir tąkart būtų baigęsi švietimo inspektorei (sic...) susivokus, kad iš jos banaliai tyčiojamasi. Bet nesusivokė, nors stengėmės labai... 

Ir iš tiesų rimtuose reikaluose pienburnio draugai demonstravo pavydėtiną, kai kada nuožmų nuoseklumą. Pačioje Atgimimo pradžioje tautinės mokyklos idėja įtikėjęs Vidmantas jos principus Daujėnuose nedelsdamas ėmė ir diegti – taip, kaip nujautė ir mokėjo, nelaukdamas jokių direktyvų, kurių tuo metu (praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžia) nebuvo ir negalėjo būti –  besiformuojančiam šalies „taktiniam“ (šiuo metu save „aprobavusiam“ ir todėl „atsipūtusiam“) elitui ne tas rūpėjo, reikėjo nepražiopsoti momento „komponuotis“ į įsitvirtinančios lietuviškos kapitalizmo versijos algoritmą. Ir vėlesnes pačias įvairiausias jo iniciatyvas, pradedant vietos municipaline politika ir baigiant bendruomeniniais bei sporto projektais. Arba kaip ryžtingai (pienburniui toks ryžtas taip ir liko paslaptimi) metęs šachmatus Algimantas (o juk, jei teisingai suprantu, ne vieno tarptautinio turnyro susirašinėjant nugalėtojas), tapęs Krinčino mokyklos direktoriumi, svaiginamai nuosekliai atsidėjo ir mokyklai, ir šio miestelio istorijai, savilaidai (vertinant iš bet kurios perspektyvos, tikras atvykusio čia gyventi žmogaus dovanotas žygdarbis visam Pasvalio kraštui – vietos savivaldybė jį turėtų tiesiog nešioti ant rankų, nes „tokie“ yra absoliučiai vienetiniai atvejai visoje šalyje). Ir tebedaro tą po šiai dienai. 

Abu šie žmonės yra tiesiog vitališki, neabejingi ir nenumaldomi, jiems užsiimti vien tiesmukišku asmeniniu „piaru“ (įsitvirtinęs bei iki koktumo plačiai taikomas visur tiek gyvenimo veiklų, tiek geografine prasme – nėra skirtumo, Vilniuje, Pasvalyje...) neatrodo tinkamiausia gyvenimiškos laikysenos versija, nes (leisiu sau spėti) yra banaliai nuobodi. Be to, abiem nesvetima viena tokia egzistencinė atgyvena, kurios pavadinimas yra etika. 

* * * 

Vėliau reikalai pasileido tokiu būdu, kokiu pasileido. Vis daugiau patirties įgyjąs paauglys įvairiomis intencijomis ir iš įvairių žiūros taškų juos yra aprašęs, mat ir sąmoningai, ir dėl atsitiktinumų virtinės realizavosi jo nepajudinamas siekis mėginti suprasti ir aprašyti. Šia prasme jam (vėl) pasisekė, nes pradedant tais žvelgiant iš dabartinės perspektyvos beveik nerealiais 1984-aisiais suprasti ir mėginti aprašyti buvo ką. Juo labiau kad ir pats dėl ne ypač ramaus būdo galėjo sau leisti šešias savaites pagyventi faktiškai kriminalinėje aplinkoje Londone ar logiškai visiškai nesuvokiamai važinėti iš Vilniaus mokytojauti beveik du šimtus kilometrų į Šiaurės Lietuvą. 

Šiek tiek asmeniškumų apie „rajono centro civilizaciją“, jei jau paauglys toje medžių alėjoje „neprapuolė“. Gali būti, todėl, kad pasąmonės lygmenyje nuo pat pradžių buvo su ja susijęs: „Atokaus kaimelio aštuonmetės mokyklos (sic... – A. S.) antraklasis berniūkštis, toks kiek užguitas drovuolis, atvežtas į rajono centrą operuoti anginos išgyveno šoką, kokį pajėgia išgyventi jo amžiaus žmogutis, išvydęs autobusų stotį šalia respublikinio plento, vėliau – ir ligoninės pastatą. Ne vien dėl laukiančios bauginančios operacijos, kas yra savaime suprantama. Visi šie namai jam pasirodė milžiniški, lyginant su tuo, ką lig šiol regėdavo – žaliai dažytu tėvų namu šalia miško, dviaukščiu aštuonmetės mokyklos mūrinuku ar vienintele kaimelio sankryža (...) Tai buvo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio pradžia.“* 

Jau po „alėjos“ paaugliui teko laimė būti liudininku ir dalyviu dviejų tikrai globalių virsmų – geopolitinio ir socialinio-technologinio. „Daugelį dalykų jis išgyveno asmeniškai ir didžiavosi, kad neprarado to sugebėjimo. Tiesa, už paties pasirinktą – ar kitų primestą – tempą dabar jau mokėjo nuolat depresijos terorizuojama nervų sistema ir įpročiu – dažnai arba per dažnai – užsimiršti ir atgauti formą kol kas apdairiomis alkoholio dozėmis.“** Virsmus tinka sieti – kaip pasekme – su  efemerišku gyvenimo tarpsniu, kurio vardas yra tarpulaikis. Įdomu tai, kad interneto paieškos sistemoje „Google“ šis žodis neaiškinamas, užtat jį galima rasti „Lietuvių kalbos žodyne“ (LKŽ, XV, p.915), kur jis komentuojamas kaip „tarpulaikis be caro a[rba] karaliaus“. 

Taigi tarpulaikis kaip atstumas tarp dviejų laiko taškų, kai vyksta reikšmingi virsmai ir vienas kitą pakeičia (kai kada ar kai kam) keli gyvenimo modeliai ir net pasaulio sanklodos. Viename tekste sociologas Zygmuntas Baumanas yra užsiminęs, kad pergyveno kelias santvarkas, bet nė viena iš jų nebuvo ideali. Ir apie kelias kartas „ištikusį“ nestabilumą, kuris apžvelgiamoje ateityje veikiausiai bus vienintelis tikras ir pastovus dalykas: „Kas vyksta šiandien, nėra susiję nei su tuo, kas vyko vakar, nei su tuo, kas vyks rytoj.“ Tarpulaikiui būdingas sisteminis, normalus nestabilumas, „normų kaita“, su kuria dera atitinkamai elgtis. Elgtis šiuo atveju reiškia ne dorotis: paauglio draugai būtent elgėsi, o ne dorojosi. 

Ir pagaliau – tarpulaikiui netrūksta tam tikro chaotiško nuotaikingumo, kuriame net visiškiems avantiūristams vis viena likdavo vietos manevrui. Tarkime, praėjusio amžiaus devintojo–dešimtojo dešimtmečių sandūroje paauglys porą savaičių (atrodo) spėjo pabūti išrinktu antru (trečiu?..) Pasvalio rajono komjaunimo sekretoriumi, tiesa, per tą laiką organizacija ir žlugo. 

Dabar reikalai atrodo kitaip – vis dėlto tai apie pasibaigusį amžių Z. Baumanas sako: „Plaukti prieš srovę, ypač tą, kuri labai stipri, visada yra sunku – tai priverčia griežti dantimis, mankštinti raumenis, demonstruojant tvirtą charakterį ir geležinius nervus.“ Bet ir čia tinka nurodyti, kad paauglys aukščiau išvardytomis aplinkybėmis galėjo matyti, kaip gyvenama „prieš srovę“. Dar sykį (kaip alibi) – pienburniui iš tiesų egzistenciškai (dabar jau gebėtų šį žodį pagrįsti – pakankamai ar ne, nebe lemtingiausias klausimas) stiprokai pasisekė, net jei tektų kalbėti apie konsumerizmo rojuje besąlygiškai adoruojamą ir visapusiškai skatinamą savo asmens tiražavimą, kas ne vien lietuvių pastarųjų dešimtmečių raštijoje įvardijama autentišku naratyvu. 

* * * 

Apibendrinant – šiek tiek šio teksto kompozicijos (ją tinka vadinti gaubiamąja) klausimu, mat, panašu, paauglys „(...) po roterdamų, hamburgų, dublinų ir kitų vietų, kuriose teko tūsintis – atsidūrė ties ta pačia stotimi, kuri andai prieš – dabar galbūt derėtų sakyti – daugelį metų atrodė milžiniška ir bauginanti.“*** 

Pirmiausia, kuriam galui tos antikvarinės impresijos, ką norima jomis ištransliuoti, kai už lango „moja“ (arba rodo kokį kitą „gestą“, tarkime, smilių) jau pabrėžtinai guvi XXI amžiaus antrojo dešimtmečio pabaiga – reikliai paklaus skaitytojas. Ir iš tiesų, kam „skandinti“ veržlioje tikrovėje dar vieną tekstą, kai jų paauglys ir šiaip yra apsčiai prirašęs per beveik trisdešimtmetį to, ką įprasta vadinti karjera (cha...)? 

Veikiausiai dėl paprasto, tiesmukiško pastebėjimo: būtų beveik tinkama, jei vietos elitams (šį žodį tenka rašyti be kabučių, nors sunkoka atsispirti pagundai) pagaliau užtektų nuovokos „išvysti“ šiai konkrečiai erdvei – veiksmais, laikysena, tiesiog nekonformistiniu buvimu – iš tiesų nusipelniusiuosius, čia ir dabar gyvenančiuosius, o ne vien dairytis į iš šių vietų kilusius ar čia kažkada rezidavusius „gelžbetoninius“ nacionalinius politikus ar kultūrinius / literatūrinius vertelgas. 

Be abejo, konjunktūros šiuolaikinėje Lietuvoje nepaisytų nebent pats sau priešas ir institucinis savižudis, taigi „dairytis“ yra normali, nes „įprasta“ praktika. Bet tik toks „normalumas“  Pasvalio – tą būtina ypač pabrėžti – tikrovės neišsemia. Ypač kai nuožmiai motyvuotų (pasakysiu žiaurokai – nes savo asmenybiniame arsenale daugiau nelabai ką turi) konjunktūrinukų pienburnis per akis prisižiūrėjo ir asmeniškai pažino (tebepažįsta) per savo gana ilgą rezidavimą Vilniuje. 

*„Proporcijų kaita“. Arūnas Spraunius. – „spraunius prieš spraunių“, „versus aureus“ 2007, 140 p. 

** Ibid, 141 p.  

***Ibid, 141 p.  

logo