Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka

Anksčiau apie universalųjį dizainą Lietuvoje buvo kalbama kaip apie siekiamybę ar gerąją vakarietišką praktiką, šiandien šis architektūros kokybės kriterijus jau įtvirtintas Statybos ir Architektūros įstatymuose ir privalomai (turi būti) taikomas praktikoje.  

Universaliojo dizaino esmė – dėmesys žmogui. Taikant šį principą aplinka formuojama taip, kad ji ne diferencijuotų, o jungtų skirtingus poreikius turinčius žmones: ar tai būtų neįgalūs žmonės, ar vaikai, mamos su vežimėliais, dviratininkai – aplinka turi būti patogi visiems.  

„Tačiau universalusis dizainas nėra vien normų įgyvendinimas. Tai požiūris į žmogų ir santykis su juo. Jei jis pasikeičia, įstatymų ar normatyvų net nereikia“, – pažymi vienas universaliojo dizaino populiarintojų Lietuvoje Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros vedėjas prof. Marius Šaliamoras. 

Pagarba žmogui naudinga verslui  

Pirmieji, anot jo, vakarietiškas universaliojo dizaino tradicijas į Lietuvą perkėlė prekybininkai, prekybos centruose atsisakę slenksčių, įrengę automatiškai atsidarančias duris, universalius talpius liftus. Tam tuomet nereikėjo įstatymo – poreikį diktavo verslo interesai. 

Miestuose ties sankryžomis atsiradusios specialios dangos, kelio nuolydžiai irgi jau yra tapę miestų aplinkos projektavimo standartu.  

Tačiau, M. Šaliamoro teigimu, to supratimo dar labai trūksta gyvenamųjų kvartalų plėtotojams, kurie stato labai modernius namus, tačiau, pavyzdžiui, nei takų dviratininkams, galimybės savarankiškai judėti neįgaliems žmonėms, kartais net elementarių turėklų ar kitos žmonių patogumui pritaikytos infrastruktūros ten nerasi. Atrodo, kvartalas naujas ir prabangus, bet gyvenimo kokybės, kurią kuria dėmesys žmogui, juose stinga.     

„Rezultatas priklauso nuo visų: architekto, visuomenės, kuri po truputį tampa aktyvesnė, ir, žinoma, nuo verslo požiūrio. Jei kuriamas objektas maksimaliam pelnui išspausti, vargu ar ten bus vietos universaliajam dizainui ir gyvenimo kokybei. Augti turime visi kartu“, – pabrėžia M. Šaliamoras.

Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka

Universaliojo dizaino suvokimas ir jo taikymas į mūsų gyvenimą ateina lygiagrečiai su kitomis kokybiško gyvenimo nuostatomis, tokiomis kaip sveika gyvensena, mityba, atliekų rūšiavimas, elektromobiliai. Tie pokyčiai pirmiausia prasideda nuo pagarbos sau ir aplinkiniams, nes universalusis dizainas ir yra galvojimas apie žmogų.

Kamuolys – architektų rankose 

Kauniečio projektavimo įmonės „Roda Architects“ architekto Ryčio Kaminsko nuomone, universaliojo dizaino suvokimas ir jo taikymas į mūsų gyvenimą ateina lygiagrečiai su kitomis kokybiško gyvenimo nuostatomis, tokiomis kaip sveika gyvensena, mityba, atliekų rūšiavimas, elektromobiliai. Tie pokyčiai, anot jo, pirmiausia prasideda nuo pagarbos sau ir aplinkiniams, nes universalusis dizainas ir yra galvojimas apie žmogų – vartotoją, kuris naudosis tavo sukurtais pastatais, aplinka. 

R. Kaminskas neabejoja, kad architektai privalo imtis lyderystės, taikydami universaliojo dizaino principą projektavimo srityje: „Kamuolys yra mūsų rankose, ir mes turime imtis iniciatyvos. Tiesa, ne paslaptis, kad nemažai daliai architektų tenka dirbti su užsakovais, kurie nori tik pigiau ir daugiau kvadratinių metrų, o tavo kaip architekto vertė priklauso nuo to, ar sugebi išsisukti be to universaliojo dizaino, net jei tai yra privalu. Tokia yra realybė, ir dažnai geri norai atsimuša į monolitinę tokio mentaliteto sieną. Bet didėja kritinė masė žmonių, kurie galvoja ir gyvena kitaip, ir požiūris keičiasi.“ 

Tomo Lukšio / BFL nuotrauka

Buvo sunku klausytis neįgalių žmonių pasakojimų apie jų patirtis aplinkoje. Tai tik liudija, kad universalusis dizainas – vis dar naujovė Lietuvoje, verčianti ir architektus keisti požiūrį, sprendimus, domėtis Lietuvoje nauja sritimi.

Pažinimas per patirtį

Architektui asmeniškai giliai įsirėžė Lietuvos architektų rūmų surengtuose mokymuose išgirstos neįgalių žmonių istorijos apie jų kasdienes patirtis.     

„Tokie susitikimai įsimenami ilgam dėl jų emocinio užtaiso, nes girdi istorijų apie realų gyvenimą ir kaip architekto kokybiškas arba nekokybiškas darbas gali paveikti kito žmogaus gyvenimą. Pavyzdžiui, sužaloti žmogų tiesiogine to žodžio prasme, nes, projektuojant betoninių lauko laiptų konstrukciją, niekas nepagalvojo apie neregintį žmogų, kuris eidamas iš kitos pusės gali atsitrenkti ir susižaloti galvą. Tokios patirtys leidžia realiai įsijausti ir padeda diskutuojant su statytojais, nes sprendimus tuomet gali grįsti ne tik projektavimo normomis“, – mintimis dalijasi R. Kaminskas.  

Lietuvos architektų rūmų pirmininkė Daiva Veličkaitė pasakojo, kad po šių mokymų jai teko išgirsti dar emocingesnių atsiliepimų. „Man morališkai buvo sunku klausytis neįgalių žmonių pasakojimų apie jų patirtis aplinkoje“, – prisipažino vienas kursų dalyvis. Tai tik liudija, kad universalusis dizainas – vis dar naujovė Lietuvoje, verčianti ir architektus keisti požiūrį, sprendimus, domėtis Lietuvoje nauja sritimi.

„Šiuolaikiniai visuomeninės paskirties pastatai dažniausiai atitinka universaliojo dizaino reikalavimus, tačiau miestų viešosios erdvės vis dar tvarkomos vadovaujantis paprastojo remonto principais – neparengiant architektūros projekto, tik samdant rangovus pakeisti trinkelėms ar nutiesti naujus takus“, – teigia klaipėdietė architektė Ramunė Staševičiūtė. 

Anot jos, taip savivaldybė neva taupo pinigus ir laiką, tačiau iš tiesų – trumparegiškai juos švaisto, nesukurdama jokios naujos kokybės ir vertės. Pavyzdžiui, neseniai Klaipėdoje buvo suremontuotas tiltas, pakeistos šaligatvio trinkelės ir net įrengti specialūs vedantys takai neregiams, tačiau šalia jų palikti pavojų keliantys apšvietimo stulpai. Dažnu atveju apšvietimo stulpai, šiukšliadėžės lieka ir ant renovuojamų dviračių takų.  

„Visiškai kitoks vaizdas Liepojoje, kur renovuojant miesto infrastruktūrą įrengti specialūs takai neįgaliesiems, suformuoti nuolydžiai, suoliukai pastatyti tinkamose vietose. Nieko stebuklinga nėra, tiesiog viskas iki mažiausios smulkmenos padaryta pagal universaliojo dizaino principus, t. y. galvojant apie žmogų, jo savijautą ir sveikatą. Pavyzdžiui, Škotijoje net viešojo transporto keleivių laukimo paviljonai orientuoti į priešingą nuo gatvės pusę, kad žmonės nekvėpuotų išmetamosiomis dujomis, tačiau pro skaidrią sieną galėtų matyti aplinką“, – lygina R. Staševičiūtė.  

Maži dalykai lemia didelius   

Kokybiškos aplinkos poreikis formuotis turi ir pačioje visuomenėje, kuri, D. Veličkaitės nuomone, vis dar stebėtinai nuolaidi nepatogiam gyvenimui. Pavyzdžiui, žmogus neranda tako ar informacijos oro uoste, neįžiūri autobuso numerio, negali perskaityti smulkiai surašyto maršruto, vėžimėlis su vaiku nepravažiuoja tarp kasų prekybos centre – dažniausiai kaltina pats save. O turėtų tiesiog ignoruoti tokį prekybos centrą, reikalauti aiškios ir gerai matomos informacijos viešosiose vietose.

 „Didelius pinigus valstybė ir gyventojai investuoja į renovuojamus daugiabučius, tačiau investicijos ir dėmesys skiriami tik energiniam efektyvumui, o ne palankiai žmogui aplinkai formuoti. Apie tokius dalykus kaip dviračių, vaikų vežimėlių saugyklos niekas net nekalba. Bet tam reikėtų palyginti nedaug lėšų, o gyvenimo kokybė tokiame renovuotame daugiabutyje pasikeistų iš esmės“, – sako Lietuvos architektų rūmų pirmininkė.   

Anot jos, ši tema – klausimas, kiek mes norime patogiai ir jaukiai gyventi. Universalusis dizainas kalba apie visiškai paprastus dalykus, padedančius žmogui patogiai pasidėti, atsiremti, patekti, praeiti, surasti, pasinaudoti sukurta infrastruktūra. Tai – kasdienis komfortas ir džiaugsmas gyventi. Bet kartu tie maži kasdieniai dalykai, kurių mes dažnai net nepastebime, susiję su kur kas didesniais: tokioje aplinkoje žmogus jaučiasi saugiai, nenori emigruoti ir gali didžiuotis savo miestu, valstybe“, – pabrėžia D. Veličkaitė.