Vilniaus Žydų kvartalas, kadaise užėmęs didžiąją senamiesčio dalį,  XIX a. buvo vadinamas „juoduoju miestu“. Žydų gatvė buvo tik viena gyvybingesnių miesto arterijų, joje iki pat Antrojo pasaulinio karo virte virė gyvenimas. Čia stovėjo Didžioji sinagoga ir Strašūno biblioteka, rezidavo Gaonas, veikė kloizai, šurmuliavo turgūs ir restoranai, glaudėsi daugybė krautuvėlių, gyveno, skurdo ir verslavo miesto žydai. Gatvė Antrojo pasaulinio karo metu buvo subombarduota, vėliau sovietų valdžios smarkiai pertvarkyta – iš 15 namų liko vos trečdalis...

Kokia ta gatvė buvo iki karo atskleidžia istorikių Aelitos Ambrulevičiūtės, Gintės Konstantinavičiūtės ir Giedrės Polkaitės-Petkevičienės parengta knyga „Žydų gatvės kasdienybė XIX–XX a. (iki 1940 m.)“. Tai antrasis serijos „Prabilę namai“ kultūrinis pažintinis gidas, kurį išleido leidykla „Aukso žuvys“.

Naujoje serijos knygoje nuosekliu pasakojimu, nuotraukomis, brėžiniais ir kita vaizdinę medžiaga atkuriamas XIX–XX a. Žydų gatvės vaizdas: išlikę ir neišlikę pastatai, gyventojų vardai, jų veiklos barai ir kasdienio gyvenimo detalės.

Knygos „Žydų gatvės kasdienybė XIX–XX a. (iki 1940 m.)“ autorės.

Pirmojoje knygos dalyje apžvelgiama Žydų gatvės istorija, jos vieta litvakų socialinės ir kultūrinės istorijos kontekste. Autorių teigimu, surinkta medžiaga leidžia išskirti net keletą gatvės fenomenų, būdingų visam žydiškajam Vilniui. Vienas jų – tai neįtikėtinas šio kvartalo gyventojų kasdienis skurdas, aprašytas amžininkų ir liudijamas miesto šaltinių. Pabrėžtina daugybės smulkių krautuvėlių ir dirbtuvių skurdo ekonomika, gyvenamųjų būstų ankštumas ir išmaldos prašytojai, dešimtimis besibūriuojantys viso kvartalo gatvelėse. Pasak rašytojo ir žurnalisto Izraelio Coheno, kuris lankėsi Vilniuje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir Strašūno bibliotekoje rinko medžiagą Vilniaus žydų istorijos studijai, – trys ketvirtadaliai 1938 m. Vilniuje gyvenusių žydų priklausė nuo labdaringų filantropinių organizacijų ar asmenų paramos, o keturi penktadaliai miesto žydų iš vakaro nežinojo, kur pusryčiaus kitą rytą.

Kitas žydiškojo Vilniaus reiškinys – intelektinės tradicijos susitelkimas ir jos tęstinumas, palikęs įspaudus Žydų gatvės erdvėse. Materialaus skurdo ir intelektinio gyvenimo intensyvumo sambūvį viename miesto kvartale gali paaiškinti ir oligarchinė žydų bendruomenės struktūra, arba tai, ką šiais laikais vadintume socialine diferenciacija.

Kitos dvi knygos dalys apžvelgia Šiaurinės ir Pietinės gatvės dalių posesijas (posesija – žemės sklypas su jame pastatytais namais). Pasiremdamos gausia archyvine medžiaga, autorės rekonstruoja buvusių ir esamų namų kasdienį gyvenimą, pateikia namų savininkų sąrašą per visą apžvelgiamą laikotarpį. Knygoje publikuojama daugybė to meto nuotraukų, buvusių gatvės pastatų brėžiniai ir planai, kai kurie iš jų, kaip antai žydų pirties planas – pirmą kartą. Žydų pirties planas, kurį autorės surado 2015 m., ypač reikšmingas. Pirties planą autorės perdavė dr. Jonui Seligmanui (Izraelio senienų tarnyba), ir taip prisidėjo prie jo vykdomų Didžiosios sinagogos kiemo archeologinių tyrimų, vykdytų nuo 2016 metų.

Ypatingą „prieskonį“ knygai suteikia reklaminiai skelbimai, pranešimai, prašymai, sutartys, raštai, atskleidžiantys žydų verslavimo barus, jų kasdienes problemas ir rūpesčius, kalbos specifiką ir paberiantys  įvairiausių antropologinių detalių, įdomių panagrinėti savaime.

Pasak istorikės A. Ambrulevičiūtės, renkant medžiagą knygai ją labiausiai nustebino Žydų gatvės apgyvendinimo tankumas. Pavyzdžiui, 249 posesijos name buvo 50 butų, kuriuose registruota 500 gyventojų (nuomininkų), 246, 244 ir kitose posesijose – po 200–300 gyventojų. Net kvartalo viešąjį tualetą kasdien aplankydavo 3 000 (!) žmonių. Šiandien besilankant šioje mažoje gatvėje neįmanoma įsivaizduoti tokių žmonių srautų.

Tikimasi, kad šį dvikalbė (lietuvių ir anglų) knyga patrauks Vilniaus ir žydų istorijos entuziastų, gidų dėmesį, bus vertinga esamiems ir buvusiems gatvės gyventojams, jų palikuonims, miesto svečiams.

Leidyklos „Aukso žuvys“ informacija