Kadras iš rež. Peterio Liechti filmo „Laimingasis Hansas. Trys bandymai mesti rūkyti“.

„Nė vienas šveicarų režisierius negalėjo taip užtikrintai ištarti „aš“ kaip Peteris Liechti – ryškiausias pastarųjų dviejų dešimtmečių Šveicarijos kino kūrėjas. Jis paliko ne tik vienus stipriausių pasakojimų apie žmogaus ribines patirtis, bet ir tiksliausią savo šalies portretą“, – teigia šveicarų kino kritikas Cristophas Eggeris. 15-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis pristatys išsamią P. Liechti kūrybos retrospektyvą, kurioje – 8 dokumentiniai filmai ir videoinstaliacija „Dedikacijos. Nebaigtas Peterio Liechti filmas“.

P. Liechti (1951–2014 m.) – pasaulinio garso šveicaras. Gimė Sankt Galene, gyveno ir mirė Ciuriche. Gimtasis kraštovaizdis stipriai formavo menininko pasaulėvoką – leido perprasti šalies gyventojų mentalitetą, įkvėpė pirmiesiems kino bandymams, įsitvirtino vėlesniuose filmuose ir tapo neatskiriama kūrybinio nekrologo dalimi. Ankstyvoji aštuonių minučių esė „Atlydys“ (Tauwetter, 1987) atskleidžia didingo peizažo prieštaringumą ir kuria paralelę su vietinio portretu – orios rimties sklidini kalnai kiekvieną pavasarį paklūsta gaivališkam gamtos ritualui, užtvindančiam apylinkes Alpių tirpsmo vandeniu.

P. Liechti visada pabrėžė, kad jį domina ne atskiri žanrai, o kinas. Pradėdamas naują kūrinį, kaskart siekė rasti formą, kuri geriausiai atskleistų filmo temą. Sėkmingai balansavo tarp eksperimentinio, dokumentinio ir vaidybinio kino. Didelį dėmesį skyrė tekstui ir muzikai, kuriuos suprato kaip savarankiškas filmo dalis.

Meninės kalbos paieškų tema dominuoja daugelyje ankstyvųjų režisieriaus kūrinių. Aštuonių minučių trukmės eksperimentinis filmas „Vertikalus / horizontalus“ (Senkrecht / Waagrecht, 1985) ir dokumentinė esė „Signerio lagaminas“ (Signers Koffer, 1996) – diptikas apie šveicarų vaizduojamojo meno kūrėją Romaną Signerį, kūrybinę bendrystę ir savito balso paieškas.

Pirmasis pristato trumpą įvadą į konceptualisto kūrybą gestų kalba, antrasis kviečia keliauti po Europą lavinti meninės klausos. Režisierių ir R. Signerį siejo ilgametė draugystė. P. Liechti nuosekliai dokumentavo menininko kūrybinę instrumentuotę, jungiančią savitą mąstymą ir raišką, drąsą ir subtilų humorą. Vizualius metraščius papildė jųdviejų bendras filmas „Vilties teatras“ (Théâtre de l'Espérance, 1987), apmąstantis, kaip žiniasklaidos skleidžiami vaizdai formuoja asmeninį santykį su pasaulio istorija. Atskiro paminėjimo vertas P. Liechti filmas „Šalin įpročius“ (Kick That Habit, 1989), dažnai vadinamas klasikiniu muzikinio filmo pavyzdžiu, atskleidžiančiu garso genezę ir jo santykį su aplinka.

Išskirtinio dėmesio nusipelno „Laimingasis Hansas. Trys bandymai mesti rūkyti“ (Hans im Glück – Drei Versuche, das Rauchen loszuwerden, 2003). Tai savitas kelio filmas, kurio protagonistas, mėgindamas mesti rūkyti, pėsčiomis keliauja iš Ciuricho į gimtąjį Sankt Galeną. Bandymas išsiaiškinti priklausomybės priežastis virsta namų ir šaknų paieška. Taip pat pasakojimu apie gimtosios šalies pragarą ir kino rojų. Kritikai filmą vadina tiksliausiu, subtiliausiu ir išsamiausiu amžių sandūrą peržengusios Šveicarijos portretu kine – šedevru, kuris dar turi būti atrastas, bet, be abejo, užima svarbią vietą šalies kino istorijoje.

Filme „Tėvo sodas. Mano tėvų meilė“ (Vaters Garten – die Liebe meiner Eltern, 2013) P. Liechti lieka gimtajame Sankt Galene, kur pradeda ilgai atidėliotą pokalbį su savo tėvais. Paversdamas išpuoselėtą sodą smulkiaburžuazinės visuomenės simboliu, jis atidžiai fiksuoja tyliai išeinančią kartą, jos gyvenimą ir pažiūras. P. Liechti vadino „Tėvo sodą“ susitaikymo istorija, keliančia bendražmogiškus klausimus apie vertybių kaitą ir susikalbėjimą.

Teminis universalumas ryškiausias dviejuose vėlyvuosiuose P. Liechti darbuose, išgaunančiuose skaidriausią vaizdo ir teksto skambesį. Europos dokumentinio kino apdovanojimu „Prix Arte“ įvertintame filme „Vabzdžių šnabždenimai. Mumijos dienoraštis“ (Das Summen der Insekten – Bericht einer Mumie, 2009), kritikų vadinamame viena galingiausių kino esė apie mirtį, kerinčius niūrius vaizdus lydi protagonisto dienoraščiai, atiduodantys pagarbą nebūties temai.

Paskutiniame darbe „Dedikacijos. Nebaigtas Peterio Liechti filmas“ (Dedications – Peter Liechtis unvllendeter Film, 2016), po menininko mirties pabaigtame jo žmonos Jolandos Gsponer ir montažo režisierės Anette Brütsch, ji įgyja autobiografiškumo – savo dienoraščius, apmąstančius praėjusį gyvenimą, prieš kamerą skaito P. Liechti.

Jolanda Gsponer ir Anette Brütsch laukiamos Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, kur pristatys rugsėjo 20–30 d. Vilniuje veiksiančią videoinstaliaciją „Dedikacijos“. Jų susitikimas su žiūrovais savitai pratęs vieną pagrindinių P. Liechti kūrybos temų – nesibaigiantį pokalbį tarp kūrėjo, stebėtojo ir skirtingų meninės raiškos formų.

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis – Vilniuje rugsėjo 20–30 d., Kaune – spalio 2–4 d., Ukmergėje – spalio 5–7 d.

Daugiau www.vdff.lt.

Kadras iš rež. Peterio Liechti filmo „Signerio lagaminas“.
Kadras iš rež. Peterio Liechti filmo „Tėvo sodas. Mano tėvų meilė“.