Pexels.com

„Šiandienėje Europoje ir JAV daug kalbama apie tai, kad dabartinė situacija primena sugrįžimą į praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį, kai auga kylančio nacionalizmo baimė. Tačiau susiduriame su paradoksu: kelios studijos rodo, kad nacionalistinės nuostatos, ypač antiimigraciniai sentimentai, per pastaruosius 20 metų daug nepakito. Žmonės visada nepalankiai žiūrėjo į užsieniečių įsikūrimą jų šalyje“, – savo komentarą dienraštyje „The Guardian“ pradeda politologas Ivanas Krastevas.

Tad, anot Sofijoje veikiančio Liberalių strategijų centro vadovo, esminis klausimas šiuo atveju yra ne tai, iš kur atsirado nacionalizmas, o kur jis pastaruosius metus buvo pasislėpęs: „Kodėl etnonacionalizmas dabar sutelkia rinkėjus, tačiau to nebūdavo anksčiau? Ar pakanka kaip viso to priežastį nurodyti 2008–2010 metų finansinę krizę, prie kurios prisidėjo ir šokas, sukeltas pabėgėlių krizės? O galbūt yra kitas, mažiau akivaizdus paaiškinimas?“

Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, I. Krastevas prisiminė Bulgarijos sostinėje Sofijoje aplankytą menininko Luchezaro Bojadijevo parodą, kuri, anot jo, puikiai atspindi politiškai korektišką Europos istorijos versiją. Parodoje „Atostogos“ buvo demonstruojama žymioji Berlyno Unter den Lindenbulvare stovinti Prūsijos imperatoriaus Frydricho Didžiojo, jojančio žirgu, skulptūra. Tiesa, žirgas buvo, o imperatoriaus ant jo nebeliko. „Pašalindamas raitelį, menininkas nacionalinio didvyrio monumentą pavertė paminklu žirgui. Visas kompleksiškumas, susijęs su svarbia, tačiau moraliai prieštaringa asmenybe, staiga buvo eliminuotas. L. Bojadijevo darbe buvo užfiksuota dviguba ironija, nukreipta tiek į tuos, kurie tikisi pamatyti savo nacionalinius lyderius ant žirgų, tiek į tuos, kurie viliasi perrašyti istoriją paprasčiausiai pašalindami karalių“, – rašo I. Krastevas.

Konstantin Gridnev/Atviros Lietuvos fondo nuotr.

Tačiau, anot politikos filosofo, L. Bojadijevas nesuvokė vieno dalyko, kad tuo metu, kai istoriniai didvyriai yra nukeliami nuo žirgų, ant jų siekia užšokti dabartiniai politiniai lyderiai. Jo teigimu, būtent taip pastaruoju metu nutiko Vidurio Europoje: „Dešiniųjų politinė hegemonija tokiose valstybėse kaip Lenkija ir Vengrija yra tiesioginis padarinys tuštumos, kurią paliko dešimtojo dešimtmečio pabaigoje įvykusios liberalizmo ir nacionalizmo skyrybos.“ I. Krastevas primena, kad 1989 metais nacionalistai ir liberalai buvo sąjungininkai nuversdami komunizmą. Jo pastebėjimu, Vidurio Europos liberalai suvokė pokomunistinio nacionalizmo patrauklumą, todėl darė viską, kad jį formuotų ir suminkštintų. „Apeliuoti į tautinį sentimentą buvo kritiškai svarbu siekiant mobilizuoti visuomenę prieš komunistinius režimus. Lenkijos Solidarumasnebuvo liberalus judėjimas, jis buvo maišytas – socialinis ir nacionalistinis. Tai buvo koalicija, kuri parėmė liberalios demokratijos vertybes“, – rašo I. Krastevas.

Jo teigimu, šis aljansas tarp liberalų ir nacionalistų subyrėjo per Jugoslavijos karus. Būtent tada liberalai priėmė įsitikinimą, kad nacionalizmas yra pati tamsos šerdis, o flirtas su juo gali būti tik nuodėmingas: „Šie dramatiški įvykiai nutildė nacionalistus ar bent jau padarė juos mažiau girdimus – bent kurį laiką. Serbijos lyderis Slobodanas Miloševičius, buvęs komunistas, tapo šlykščiu pokomunistinio nacionalizmo simboliu. Nenorėdami sulaukti tos pačios etiketės kaip ir jis, Vidurio ir Rytų Europos nacionalistiškai nusiteikę politikai, kurių dauguma buvo antikomunistai, pritilo. Jų nacionalizmas tiesiog negalėjo būti išsakomas.“

I. Krastevo įsitikinimu, Jugoslavijos karai lėmė tai, kad liberalai negalėjo savęs apibrėžti niekaip kitaip kaip tik per antinacionalizmą. Tačiau toks liberalizmo ir antinacionalizmo sutapatinimas taip pat turėjo savąją kainą: „Jis pakirto rinkiminę paramą liberalioms partijoms, paversdamas jas visiškai priklausomas nuo ekonominių reformų sėkmės bei atimdamas iš jų galingus nacionalistinius simbolius. Tuo tarpu nepaskelbtas karas tarp liberalų ir nacionalistų lėmė tai, kad nuosaikieji nacionalistai buvo nustumti į neliberalų stovyklą.“

Liberalių strategijų centro direktorius pabrėžia, jog visame šiame konflikte tarp liberalų ir nacionalistų svarbų vaidmenį suvaidino Vokietija. Vidurio ir Rytų Europos liberalai norėjo, kad jų visuomenės su praeitimi susitvarkytų taip, kaip kad su savąja istorija sąskaitas suvedė Vokietija. Tačiau I. Krastevas klausia: ar buvo realistiška tikėtis, jog po 1989 metų mes visi staiga tapsime vokiečiais?

„Pokario Vokietijos demokratija buvo kuriama vadovaujantis prielaida, kad nacionalizmas neišvengiamai veda į nacizmą. Dėl to kiekviena etnonacionalizmo apraiška turėjo būti kone kriminalizuota – net ir nacionalinė vėliava futbolo rungtynėse kėlė įtarimų. Radikalią Vokietijos prieigą nesunku suprasti turint omenyje išskirtinį nacistinį paveldą, su kuriuo šalis turėjo susitvarkyti. Tačiau bandymas tai perkelti į Vidurio Europą atsisuko ir kitu galu“, – komentuoja I. Krastevas.

Pasak jo, svarbu suvokti, kad Vidurio ir Rytų Europos valstybės buvo nacionalizmo amžiaus, sekusio po Europos imperijų subyrėjimo, vaikai. Priešingai nei Vokietijos nacionalistai 1945 metais, Vidurio Europos nacionalistai 1989-aisiais jautėsi esą paskutinio karo laimėtojai, o ne pralaimėtojai, šiuo atveju – Šaltojo karo. Tad, anot jo, šiuo aspektu tapti kaip vokiečiams buvo tiesiog neįmanoma – dauguma lenkų manė, jog absurdiška nustoti gerbti nacionalistiškai nusiteikusius lyderius, kurie rizikavo savo gyvybe gindami Lenkiją nuo Hitlerio ar Stalino.

„Šiandien mes regime rezultatą. XIX amžiuje, o vėliau XX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose liberalai ir nacionalistai buvo pajėgūs rasti bendrą platformą, kuri buvo įsišaknijusi žmogaus teisių kultūroje ir sukurta pagal tautinio pasididžiavimo jausmą. Tačiau šiandien Vidurio Europos nacionalizmas buvo susiaurintas iki etniškumo ir yra kurstomas demografinių baimių bei nerimo dėl kintančio Europos vaidmens pasaulyje. Vidurio Europos tautos pavojų jaučia ne tiek iš migrantų, kurie, tiesą sakant, nedega noru apsistoti jų šalyse, tačiau kiek iš tuštumos, kurią bendruomenėse paliko per pastarąjį dešimtmetį vykusi tokios gausybės bendrapiliečių ekonominė emigracija. Būtent ji tiems, kurie liko, sukūrė kolektyvinio praradimo jausmą“, – konstatuoja I. Krastevas.

Jo teigimu, liberalai gali svajoti nugalėti nacionalizmą, kaip kad nacionalizmas pats padėjo įveikti komunizmą. Tačiau tokia viltis, anot jo, greitai virsta politine tragedija, nes komunizmas buvo radikalus politinis eksperimentas, paremtas privačios nuosavybės panaikinimu, tuo tarpu nacionalizmas – viena ar kita forma – yra organiška demokratinio politinio lauko dalis. „To pripažinimas yra būtina dalis siekio susitvarkyti su augančia jo įtaka“, – kalbėdamas apie nacionalizmą pabrėžia I. Krastevas. 

Pagal „The Guardian“ parengė Donatas Puslys