Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: 
    „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi, kas laikys save mažu, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima. 
Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą. 
    Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų,– iš tiesų sakau jums,– jis džiaugtųsi dėl jos labiau, negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios. Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“.

Ez 2, 8 – 3, 4: Jis man davė suvalgyti tą rietimą, kuris burnoje man buvo saldus kaip medus

Ps 119, 14. 24. 72. 103. 111. 131. P.: Mieli man, Viešpatie, tavo žodžiai!


Evangelijos ištrauką komentuoja kun. Vytautas Brilius

Pirmajame skaitinyje rašoma apie pranašo viziją, kaip Viešpats Dievas jam duoda suvalgyti knygos ritinį, prirašytą žmonių skundų, dejonių ir aimanų. Viešpats pakvietė: „Nebūk užsispyręs, kaip ši užsispyrusi tauta! Atverk savo burną“ – pranašas turi būti tuo, kuris mąsto Dievo mintimis ir gyvena jo troškimais, todėl ir maitinamas tuo, kas tarsi yra Dievo kasdienė duona. Toji duona – knyga, prirašyta skundų, dejonių ir aimanų – yra tai, kuo mes maitiname Dievą dieną ir naktį, nepaliaujamai siųsdami jam savo skundus ir priekaištus. Kad ir kaip būtų keista, Dievo žmogui pranašui, todėl ir pačiam Dievui, toji kasdienė skundų duona yra saldi, jis su meile priima visas mūsų dejones ir prašymus. Juk jis yra mylintis, atleidžiantis, globojantis ir gydantis Dievas.

Pagal to paties Dievo paveikslą sukurto žmogaus didybė yra kuo didesnis jo artumas Viešpačiui, kuo didesnis panašumas į jį. Dievas neturi žemiškos išvaizdos, tačiau galime būti panašūs į jį savo dvasia. Todėl Viešpats Jėzus atsako mokiniams, kad tarp žmonių didžiausias yra tas, kuris moka pasilenkti iki kūdikio, kuris kaip mažas vaikas moka susitapatinti su jam artimais žmonėmis, gyventi jų rūpesčiais ir dėl jų džiaugsmo. Tas, kuris ne vien moka džiaugtis jį supančiais laimingųjų pulkais, bet ir juos palikti, sužinojęs, kad kažkas kažkur kenčia savo vienišumo skurde. Toks yra tikrųjų Jėzaus mokinių didybės kelias.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai