Bikavos bažnyčia.

Po vikaro Teofiliaus Matulionio pirmosios latviškos epopėjos Varaklianuose sekame jo keliu gilyn į Latgalės miškus. 1902-ųjų vasarį palaimintasis paskiriamas klebonu į kitą katalikų parapiją – Bikavą, kiek atkampesnę vietovę nei Varaklianai, bet Teofiliaus biografijoje labai svarbią.

Šios beveik devynerių metų kadencijos pabaiga nebuvo maloni – 1910-aisiais Rusijos imperijos teismas nubaudė kleboną T. Matulionį už sergančio vaiko pakrikštijimą kataliku (motina buvo stačiatikė). Teofiliui skiriama piniginė bauda, nušalinimas nuo pareigų ir pirmasis laisvės apribojimas Peterburgo vienuolyne.

Vis dėlto Bikavoje kunigas Matulionis subrendo kaip veiklus sielovadininkas, čia pradėjo sklisti legendos apie žmonių atsivertimus prie Bikavos klebono klausyklos.

Apie ypač artimus ryšius su latgaliais liudija 1955–1956 m. T. Matulionio laiškai iš Mordovijos Invalidų namų. Sužinoję, kad po paskutinio suėmimo ir kalinimo Vilniaus KGB, Oršos, Vladimiro kalėjimuose (1946–1953) ir be teismo patekus į Invalidų namus Mordovijoje (1953–1956) vyskupas T. Matulionis neturi galimybės grįžti į sovietinę Lietuvą, bikaviečiai kvietė savo buvusį kleboną atvykti pas juos į Latviją, pasižadėjo jį globoti ir išlaikyti savo lėšomis. Taigi latgaliai Teofiliaus atminimą saugojo per visas politines pervartas, karą, tremtis ir netektis, per visus kunigo ir vyskupo T. Matulionio lagerius ir kalėjimus. Tai liudija, kokią šaknį Bikavos klebonas Teofilius buvo įleidęs, kad net po 50-ties metų paprasti latviai ir jų vaikai prisiminė jį su meile ir konkrečiu atidumu – kaip biblinės avys, šįsyk šaukiančios savo piemenį.

Apsilankymas 2018-ųjų vasarą Bikavos bažnyčioje linksmai nustebino pastato architektūriniu pavidalu – lyg būtų kiek mažesnis Alantos bažnyčios klonas. Mūrinę bažnyčią statyti vidury miškų – ne juokas. Yra dokumentuota, kaip klebonas T. Matulionis sumanė prie klasicistinės Bikavos bažnyčios pristatyti du bokštus, kaip sutarė su parapijiečiais rinkti pinigus, akmenis ir medieną, ir kaip baigiant statybą, bokštai grėsmingai įtrūko, pradėjo plyšti… Nelaimė buvo čia pat. Vis dėlto statybininkas klebonas T. Matulionis iš Peterburgo parsikvietė profesionalius inžinierius, kurie išgelbėjo statinį, be kitų priemonių – suveržė bokštus plieno sąsparomis. 

T. Matulionio statybos metalo juostos-pagalbininkės.

Kunigas Ivars Vigulis.

Keliauninkus iš Lietuvos pasitiko jaunas Bikavos kunigas Ivaras Vigulis. Iš anksto buvome pranešę, kad atvykstame ne kaip turistai, bet norime apeiti ir aplandžioti visur, kur tik galėtų būti palaimintojo ženklų ir daiktų, o jei kas būtų nenaudojamo, bet tinkamo muziejui – atrinkti peržiūrai. Kunigas Ivaras buvo korektiškas ir geranoriškas – leido kelias valandas laipioti patręšusiais bažnyčios bokštų laiptais, apžiūrėti visus podėlius, senas zakristijos spintas, stalčius ir pan.

Vaizdas iš klebono T. Matulionio pastatyto bokšto.

Bikavos bažnyčios bokštų varpai.

Iš surastųjų vertingų ir Teofiliaus muziejui tinkamų eksponatų suradome dėžutę su caro laikų Bikavos parapijos antspaudais, kuriais klebonas T. Matulionis tikriausiai žymėjo krikšto, santuokos ir mirties liudijimus, kitus dokumentus. Dar gavome leidimą į ekspoziciją paimti kelias palūžusias, bet geros formos ir gražiai pasidabruotas žvakides, kelias nudėvėtas stulas, diakonų tunikas, kelis nebenaudojamus tamsiuosius altorių uždangalus – antepediumus. Visų senienų sąrašai vedami oficialiai, pagal Bažnyčios reikalavimus ir muziejininkų standartus, todėl eksponatus bus galima apžiūrėti kitąmet būsimame palaimintojo Teofiliaus muziejuje, Alantoje.  

Bikavos bažnyčios antspaudai XIX a. pab. - XX a. pr.

Bikavos procesinio kryžiaus fragmentas.

Bikavos procesinio kryžiaus fragmentas.

Latviško kolorito tamsusis antepediumas (fragmentas)

Vaidoto Žuko nuotraukos