Toshihiro Hattori (Japonija). Robertos Vaigeltaitės-Vasiliūnienės nuotrauka

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parodų salėje veikia 8-osios Vilniaus tarptautinės dailininko knygos trienalės ekspozicija. Pati trienalė – tarptautinis projektas, vykdomas nuo 1997 metų ir kuratoriaus Kęstučio Vasiliūno dėka tapęs reikšmingu bei laukiamu įvykiu įvairiose pasaulio vietose.

Ekspozicijoje – tik dalis šiemet komisijos atrinktų knygų. Visa kolekcija bus parodyta per porą metų įvairiose šalyse vyksiančiuose trienalės renginiuose. Šiemet dalis kūrinių jau pristatyta Leipcigo knygų mugėje ir knygos meno festivalyje „Urbino e le Città del Libro“ Urbine, Italijoje. 2019 metais trienalė nusikels į galeriją SG Venecijoje ir „Museo Leone“ Verčelyje, Italijoje, į „Evanston Art Center“ Evanstone ir „Fredonia State University“ JAV.

Roberta Vaigeltaitė (Lietuva). Kęstučio Vasiliūno nuotrauka
Kęstutis Vasiliunas (Lietuva). Kęstučio Vasiliūno nuotrauka

Dailininko knygos ir leidiniai mirties tematika

Šių metų trienalės pavadinimas „Memento mori“ ir jos eksponavimas Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos parodų erdvėje sukūrė ypatingą galimybę modernius eksponatus papildyti istoriniais.

Dailininko knygos eksponuojamos kartu su bibliotekos fonduose saugomais XVI–XIX a. leidiniais mirties tematika: ars moriendi („meno numirti“) traktatais, laidotuvių pamokslais, geduliniais mišiolais. Į atidarymą susirinkęs nemažas žmonių skaičius rodo, kad dailininko knyga, kaip įdomi tarpdisciplininės kūrybos sritis, jau yra gerai pažįstama mūsų dailės parodų lankytojams. Kartu ši ekspozicija vertinga ir besidomintiesiems istorine raštija. Sena ir nauja derinys subtiliai atskleidė mūsų pirmtakų minčių tęstinumą ir sklaidą dabartyje. Parodoje senovės traktatai ne tik guli greta šiuolaikinių eksponatų, bet ir gyvena juose – dauguma menininkų į savo knygas įlydė senuosius tekstus bei simbolius, kurdami savas žodžio ir vaizdo metaforas.

Galbūt noras semtis išminties iš viso pasaulio kultūros klodų buvo padiktuotas pačios parodos temos. Memento mori – mirtis ir gyvenimas jos akivaizdoje – turbūt nerasime jokio svarbesnio, paslaptingesnio, nuo pradžių pradžios visiems rūpinčio klausimo.

Menininko knygos formatas labai tinka kalbėti šia tema – joje daug laisvės, eksperimentavimo, galimybių kurti labai asmeniškai, užšifruotai ir intymiai, bet taip pat gausu būdų savas mintis paversti universaliu dalyku, pasitelkti visuotinai atpažįstamus ženklus, atvaizdus, tekstus, daiktus ir visą juslinį spalvų, formų, faktūrų pasaulį. Kultūroje susiklostęs pačios knygos simbolinis suvokimas sujungia gyvenimo ir mirties prasmes: gyvenimas – rašoma istorija, užversta knyga – pasibaigęs gyvenimas.

Paroda labai estetiška formų požiūriu, tačiau vidinę struktūrą jai suteikia įvairiais būdais pateiktoje temoje išryškėjančios atskiros potemės.

Stephen Mumberson (Anglija). Kęstučio Vasiliūno nuotrauka
Magdalena Cordero Echeverria (Čilė). Kęstučio Vasiliūno nuotrauka
Anna Snædís Sigmarsdóttir (Islandija). Kęstučio Vasiliūno nuotrauka

„Memento“ pabaigos jausmas

„Memento“ – asmeninis pabaigos jausmas ir neišvengiamai jo keliamas liūdesys. Tai turbūt dažniausiai gyvenime patiriamas ir sykiu skaudžiausiai įgeliantis mirties suvokimas, atsispindėtas ne vieno parodos eksponato.

Dailininko iš JAV Stepheno Murphy darbe „Saulėlydis šaukia“ (2017 m.) atsiminimų albumo besišypsančių žmonių fotografijos pripildytos ženklų, nurodančių, kad šių asmenų nebėra. Skaudžiai paprastai artimųjų mirties priartėjimą, mirtį ir po jos liekančią tuštumą kiekviena savo būdu dokumentuoja Motoko Tachikawos (Japonija, garbės premija), Nancy Hart (JAV), biologinius mirtingo kūno aspektus atvirai ir drastiškai narsto Stepheno Mumbersono (Anglija, garbės premija). Japonų menininkė M. Tachikawa savo istorijoje („Rytas, vidurdienis ir vakaras – Jo paskutinės dienos“, 2017 m.) registruoja mirštančiojo geriamas vaistų kapsules, kol ta kapsulių dėlionė nutrūksta tuščiuose kalendoriaus lapeliuose.

Rasa Janulevičiūtė (Lietuva). Robertos Vaigeltaitės-Vasiliūnienės nuotrauka

„In memoriam“ formos darbai

Kiek kitaip memento skamba paminklo ar nekrologo formai artimuose darbuose – in memoriam. Mirties kontekste apžvelgiamas buvęs gyvenimas, jis apmąstomas ir tęsiamas mūsų atmintyje. Knygomis-paminklais galėtume pavadinti Čilės menininkės Magdalenos Cordero Echeverrios, Italijos atstovo Vitorio Favos, Kęstučio Vasiliūno, škotų menininko Davido Faighfullo, Islandijos menininkių Áslaug Jónsdótt ir Annos Snædís Sigmarsdóttir, Marijos Schinso iš Graikijos kūrinius. Tai arba su konkrečiais istoriniais įvykiais susiję apmąstymai, arba atminimus saugančių objektų (relikvijorių, paminklų, archyvų) meniškai imituotos, perkurtos formos.

K. Vasiliūno knygos-paminklo žuvusiesiems Gazoje literatūrinis pagrindas ir svarbi struktūrinė dalis yra italų poeto Guido Cupani kūrinys „Sonata Gazai“ (2014 m.). Jo pradžioje – istorinio ir kartu amžino karo mūsų širdyse ženklas – dvi paralelinės nuorodos į Senojo Testamento ir Korano eilutes, kalbančias apie Dievo įniršį ir degantį pyktį (Iz 13:9).

Poeto žodžiai „Aš nežinau, ir mes nežinome, ir jūs nežinot nieko apie šį karą...“ tekstūruotame arbatos popieriuje atrodo tarsi išrašyti dykumų smėlyje („Arbatos knyga nr. 8 – „Sonata Gazai“, 2017 m.).

Trienalės pagrindine premija apdovanota Magdalenos Cordero Echeverrios knyga „Ilga Čilės Gaja“ (2016 m.), irgi įkvėpta literatūros kūrinio, ir yra paminklas poetei Gabrielei Mistral (1889–1957), taip pat jos „Čilės poemai“ (1967 m.). Rašytoja savo poemą sukūrė gyvenimo pabaigoje, joje įsivaizdavo pomirtinę kelionę į gimtąją šalį. Jos siela svyruoja tarp seniai palikto vaikystės krašto ilgesio ir noro peržengti žemiškus troškimus ir susitikti Kūrėją.

Vittorio Fava „Atminties knyga“ (2017 m., garbės premija) – prisiminimų saugykla, kuri svaigina iš pirmo žvilgsnio chaotišku gyvenimo nuotrupų deriniu ir stebina viso to margumyno meistrišku suaudimu į brangaus folianto pavidalą. Marijos Schinos (Graikija) knygoje gyvenimo fragmentai atvirkščiai – blankiai švyti pro vaško sluoksnį, tarsi glūdi įkalinti švelnioje atminties prieblandoje („Mnemė“, 2017 m.). Dar kitaip įpaminklinimas regimas Snædís Sigmarsdóttir knygoje, tyrinėjančioje daiktų gyvenimą mūsų buityje ir jausminėje atmintyje, besiremianti sąvokų „atminti“ ir „mirti“ prieštara („Mirtis ar atmintis“, 2017 m.).

Josephas Johannesas Wisseris (Olandija). Robertos Vaigeltaitės-Vasiliūnienės nuotrauka

Gyvybės ir mirties paslapties apmąstymas 

Dalis ekspozicijos kūrinių skirti pačiam gyvybės ir mirties paslapties apmąstymui. Žvelgiame į neperžvelgiamą veidrodinį paviršių (Catherine Bolle „Avinėlio širdis“, Šveicarija, 2017 m.). Tikime ar bent tikimės, kad regimas sunykimas yra tik transformacija – ištekėjimas, iššviesėjimas (Lis Rejnert Jensen „Transcendavimas“, Danija, 2017 m.), biblinis išėjimas (Lene Bennike „Išėjimas“, Danija, 2017 m.), seno virtimas nauja materialia forma (Mirabel Fitzgerald „Kunmingas: prarasta ir rasta“, Australija, 2017 m.) ar visai nauju besvoriu dariniu, beveik ženklu (Toshihiro Hattori „Knyga – vabzdys“, Japonija, 2017 m.).

Giovanni da San Gimignano „Sermones funebres“ (Lionas, 1515 m.). Kęstučio Vasiliūno nuotrauka
Barbara Beisinghoff (Vokietija). Robertos Vaigeltaitės-Vasiliūnienės nuotrauka

Religinio meno objektai

Dar vieną kūrinių grupę galėtume priskirti plačiąja prasme religinio meno objektams (lot. religare – „surišti, sujungti, prišlieti“). Mirtis nebėra tokia dramatiška, kai savo asmeninį gyvenimą suvokiame kaip paslaptingos kosminės ar dvasinės visumos dalį.

Tokiai pozicijai pagrįsti garsi Vokietijos dailininko knygos kūrėja Barbara Beisinghoff savo knygoje „Vandens žvaigždė“ (2017 m.) pasitelkia dvi kultūras, du pasaulio matymus. Kūrinio pavadinime – japoniškas Merkurijaus planetos vardas, knygoje jungiami japoniško spaudinio lapai su Merkurijaus ženklais ir vokiečių poeto Karlo Krolow tekstai apie kosminius ryšius nuo žemės augalų užuomazgų iki planetų judėjimo: „Sėklos, glūdinčios permatomame luobe, atvaizde galime įžvelgti žydėjimą ir sunykimą, regėti šviesos miego paros ir metų ciklus.“ (laisvas vertimas – red. past.).

Panašiai, bet asmeniškiau savo knygos pasakojimą kuria danų menininkė Hanne Matthiesen. Kasdieniuose dalykuose įžvelgdama visuotinybės ženklus, naudodama įvairių kultūrų religinius ir astrologinius simbolius, ji kalba apie žmogaus ir visatos ryšius, gyvenimo transformacijas, cikliškumą („Memento Mori“, 2017 m.).

„Memento mori“ neišvengiamai mums iškelia moralinį klausimą: kaip turėtume teisingai gyventi, atmindami, kad mirsime?

Parodoje randame ir asmeninių įžvalgų, ir nuorodų į tradicines krikščioniškų ar kitų religijų ritualizuotų tekstų ar objektų formas.

Ironiška ir sykiu linksmai filosofiška Robertos Vaigeltaitės pozicija – stiklo audeklu pridengtas knyga – karstelis („Mirštu, kaip noriu gyventi“, 2017 m.). Aštriau juokauja Kanados menininkė Margot Fagan („Aš irgi juokiuosi“, 2017 m.), atsakydama į kaukolės šypseną.

Gali būti išreikštas ir labai rimtas požiūris – pavyzdžiui, Japonijos menininkė Yuko Ebina frazę memento mori kartoja daugybę kartų tarsi maldą, vis kitaip ją išrašydama hieroglifų ornamentais („Memento Mori“, 2017 m.). Jos tėvynainės Hisako Inui pasirinkimas – stebėti ir kasdien dienoraštyje jautriomis linijomis fiksuoti savo sielos gyvenimo judesius („Pasilik realybėje“, 2017 m.).

Ryškiausi tradicinius, ritualinius objektus primenantys kūriniai galbūt neatsitiktinai sutelkti toje parodų erdvės dalyje, kurioje eksponuojami ir senieji bibliotekos leidiniai. Trys kūriniai – Rasos Janulevičiūtės išvyniotas ritinys-juosta, Ramintos Šumskytės-Sum votų instaliacija ir olandų menininko Josepho Johanneso Visserio biblinio formato albumas yra vizualiai ryškiausi parodos eksponatai, kurie savo modernia ir kartu barokiška stilistika dera su XVII amžiaus knygomis.

Ypač persmelkta liturgine estetika, iškilminga ir prabangi yra Rasos Janulevičiūtės karoliukais siuvinėta juosta su Senojo Testamento išminties žodžiais („Memento Mori: ištrauka iš Siracido knygos“, 2017 m.). Ramintos Šumskytės ryšys su tradiciniais paraliturginiais objektais jautrus ir kartu ironiškas, registruojantis mūsų mąstymo pseudoreligingumą ir fragmentiškumą, kai vienodai svarbūs globalūs ir visiškai buitiški norai („Ex Voto’365“, 2017 m.).

J. J. Visserio albumas – gyvenimo knyga. Jis pilnas neįžvelgiamų prasmių, kalba praeities kartų balsu („Trys Mavi“, 2018 m.). Kartu su paties dailininko poezijos tekstais, inkrustuotais brangiais ir pigiais „niekučiais“ (išlikusiais iš jo šeimos priverstinių klajonių po daugelį šalių) knygos puslapiai išrašyti senovės škotų poemos „Trys strazdai“ citatomis apie gyvenimą ir mirtį, paukščio ir žmogaus sielos ryšį. Šios knygos elementų vidinės jungtys aiškiai jaučiamos, nors ir neperskaitomos, jų tikrumu mus priverčia patikėti tobula formos estetika.

Kęstutis Vasiliūnas, pristatydamas trienalės temą, kvietė pamąstyti ne tiek apie mirtį, kiek apie gyvenimą. Turbūt tik prisiminęs mirtį apie jį iš tiesų ir pradedi mąstyti. Kūrėjų atrastų potemių įvairovė atspindi tas patirtis, įžvalgas, pozicijas, kurias pasiūlo daugiaspalvis gyvenimas.