Anomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. 
    Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: 
    „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ši garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo sveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. 
    O Marija prabilo: 
    „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarniutę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. 
    Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. 
    Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“. 
    Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. 

Apr 11, 19a; 12, 1–6a. 10ab: Moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis

Ps 45, 10bc. 11. 12ab. 16. P.: Tau iš dešinės karalienė, padabintoji auksu Ofyro

1 Kor 15, 20–27: Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui


Evangelijos ištrauką komentuoja kun. Vytautas Brilius

Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventė kalba ne vien apie Marijos iš Nazareto istoriją, bet apie Dievo tautos, Bažnyčios, žmonijos ir kiekvieno žmogaus istoriją. Dangun Ėmimas – tai Švenčiausiosios Mergelės, kuri yra Naujoji Ieva, gyvenimo išsipildymas, žemiškosios istorijos pabaiga. Kaip Naujoji Ieva ji rodo visai žmonijai Dievo tiesiamą kelią, ne kažkokį idealų ir atitrūkusį nuo mūsų varganos tikrovės, bet jau po nuodėmės, sužeisto žmogaus gyvenimą. Todėl Regėtojas mato Moterį, kuri yra didinga, apsisiautusi saule, spindinti Dievo malone ir galybe, tačiau neapsaugota nei nuo pragaro, nei nuo šio pasaulio neapykantos ir puolimų. Dievas apgina savo išrinktąją ir toji, kuri pasitikėjo ir atidavė save į Dievo rankas, neišvengiamai įžengia į pergalės garbę.

Apaštalas Paulius Korinto tikintiesiems rodo į tą patį pergalės kelią – Jėzų Kristų, kuris priima visus sunkumus ir išbandymus, bet nepralaimi, kadangi yra ištikimas Dievo Sūnus. Būtent jį priėmusi ir buvusi jam ištikima, Švenčiausioji Mergelė pakelta į amžinąją garbę ir pilnutinį išganymą.

Nuostabus yra Švenčiausiosios Mergelės šventumo ir ištikimybės kelias: ji nusižemina ir priima iš Angelo Dievo valią, o toliau – lanko giminaitę Elzbietą, seka Kristaus keliu, rūpindamasi paprastais žmonių reikalais. Toks yra jos didžiojo gyvenimo iššūkio priėmimas ir gyvenimo kovos laukas, kuriame laimėjo pergalę ir garbę. Ir mūsų garbės kelias ir kovos laukai yra kasdieninio gyvenimo gerieji darbai.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai