Vatikano muziejų direktorė Barbara Jatta (g. 1962). museivaticani.va nuotrauka

Kai Vatikano muziejuose Barbara Jatta veda ekskursiją pasaulio lyderiams ar vietiniams moksleiviams, ji nepamokslauja apie tikėjimą, o aiškina meną. Tačiau tai, kaip sako pirmoji moteris direktorė Vatikano muziejų istorijoje, yra ir tikėjimo pamoka.

Pasak jos, lankytojų matomas grožis, istorija ir menas susijungia su tuo, kas svarbiausia – tikėjimu. „Viliuosi galinti perduoti šias svarbias vertybes žmonėms, tarp jų ir vadovams, kaip Donaldas Trumpas, dalyvavęs ekskusijoje kartu su žmona, ar Angela Merkel, atvykusi į mūsų organizuotą renginį“, – taip B. Jatta kalbėjo interviu katalikiškam amerikiečių leidiniui „Crux“ rugpjūčio 6 d. Ji tikisi, kad praeities vertybės gali įkvėpti politikus šiandienos pasaulyje. 

Barbara Jatta

EPA nuotrauka

55 metų Barbara Jatta gimė užaugo Romoje. Menas jos kraujyje: močiutė buvo dailininkė, mama ir sesuo – restauratorės. Po meno istorijos studijų Italijoje ir stažuočių kitose šalyse Vatikano bibliotekoje ji pradėjo dirbti 1996 metais, o 2006-aisiais tapo Vatikano muziejaus direktoriaus pavaduotoja. Nors natūralu, kad 2016 m. ji užėmė direktorės vietą, į tokį moters paaukštinimą įprastai vyrų vadovaujamose Vatikano institucijose plačiai atkreiptas dėmesys. Galima sakyti, kad ji yra aukščiausias pareigas einanti moteris Vatikane.

Ir nekyla jokios abejonės, kad jos darbas – labai atsakingas. Vatikano muziejuose saugoma 200 tūkst. meno kūrinių, iš kurių 24 tūkst. eksponuojami. Juose dirba 640 žmonių. Tai ketvirtas pagal lankomumą muziejų kompleksas pasaulyje: 2016 m. per dieną muziejų aplankydavo vidutiniškai 22 tūkst. žmonių.

Vatikano muziejai. wikipedia.org nuotrauka

B. Jatta sako, kad po truputį susitaikanti su savo pareigų rimtumu: „Jau esu mažiau išsigandusi nei prieš 18 mėnesių, labiau susitelkusi ties darbu. Miegu naktimis.“

Moteris teigia, kad jai labai padeda žmonos ir motinos patirtis: „Esu įpratusi daryti daugybę dalykų vienu metu.“ Su vyru jie augina tris vaikus. Vieną dieną ji gali spręsti asmenines darbuotojų problemas, su kuratoriais ir istorikais priimti reikšmingus sprendimus dėl restauravimo, susitikti su muziejų lankančiais svarbiais oficialiais asmenimis ir sukti galvą dėl menkniekio, susijusio su įprasta muziejaus veikla. Dirbti šį darbą jai padeda prasmės pojūtis: „Manau, kad tai, kas čia vyksta, yra svarbu, ir tai iššūkių kupinas darbas.“

Barbara Jatta. wikipedia.org nuotrauka

Palaimintasis popiežius Paulius VI, kuris spalį bus paskelbtas šventuoju, yra sakęs, kad Katalikų Bažnyčia yra žmonijos ekspertė, o Vatikano muziejai – santykio su kultūra priešakinėse linijose. Šiemet B. Jatta ir jos komanda organizavo parodas Portugalijoje, Meksike, Čilėje, o praėjusią savaitę aprodė Siksto koplyčią atlikėjui Stingui. Pastarasis sukūrė muziką Siksto koplyčią pristatančiam videokūriniui „Paskutinis teismas“.

Kalbama, kad kitas toks susitikimas su plačiąja kultūra bus Andy Warholo paroda Vatikano muziejuose, tačiau B. Jatta to dar nepatvirtina. Jo kūrinių norima ir su Pitsburgo muziejumi bendradarbiaujama, tačiau kitąmet daug dėmesio bus skiriama prieš 500 metų mirusiam Leonardo da Vinci.

Moteris, kuriai dažnai tenka bendrauti su garsenybėmis ir politikais, tik tris kartus gyvenime buvo tikrai apžavėta įžymybių. „Galiu pasakyti, kad labiausiai sujaudinta buvau susitikimų su popiežiais… Jonu Pauliumi II, Benediktu XVI ir Pranciškumi. Jaučiau jų šventumą“, – kalbėjo B. Jatta. Ji sako niekada taip nesijautusi šalia kitų svarbių ar žinomų asmenų.

wikipedia.org nuotrauka

Šiuo metu Vatikano muziejuose planuojama atidaryti trečiajį įėjimą, kad turistų lankymasis būtų sklandesnis. Dabar į maždaug septynis kilometrus besidriekiantį muziejų lankymo maršrutą galima patekti per du įėjimus. Turistų srautai nepasiskirsto tolygiai, nes dauguma iš karto suka prie Siksto koplyčios. Dėl susidarančių spūsčių ribojamas patekimas į muziejų, prie kurio susidaro ilgos eilės. Ketinama naują įėjimą įrengti taip, kad pro jį būtų galima patekti tiesiai į mažiau lankomas muziejų dalis.

Visgi tai padaryti ne taip parprasta, nes muziejai yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vatikano muziejų istorija prasidėjo XVI a. pradžioje, kai to meto popiežiai ėmė kaupti meno vertybes, remti amžininkus dailininkus. Būtent tuo metu
Mikelandželas freskomis ištapė Siksto koplyčią, o Rafaelis – Vatikano rūmų menių sienas. Jau XVI a. pradžios popiežius Julijus II leido lankyti sukauptas antikinės skulptūros kolekcijas, tačiau muziejumi pagal šiandienį supratimą ši vieta tapo XVIII a., kai didžiulės patalpos buvo paskirtos ekspozicijai.

Siksto koplyčia. museivaticani.va nuotrauka

Per Europą ritantis karščio bangai, Vatikano muziejų direktorė pataria juos lankyti kuo anksčiau ryte. Oro kondicionavimo sistema įrengta tik Siksto koplyčioje ir keliose kitose vietose, dabar siekiama ją išplėsti. Muziejus atidaromas 9 valandą ryto, tačiau už specialią kainą įmanoma įeiti ir anksčiau. Tinkamas metas lankytis, pasak jos, yra ir penktadienio vakaras. Tuomet galima išvengti ir karščio, ir lankytojų gausos.

Dar vienas B. Jattos patarimas – paskirti laiko kiekvienai muziejų daliai: „Čia ne vienas muziejus, o muziejų kompleksas. Kiekviena vieta turi savo pojūtį ir tapatumą, kiekvienas lankytojas gali rasti savo mėgstamiausią.

Rafaelio salės. museivaticani.va nuotrauka

Nepaisant daugiau nei dviejų dešimtmečių darbo Vatikano muziejuose, B. Jatta čia vis dar nustemba. „Ši vieta be galo ypatinga. Kartais anksti ryte apeinu muziejų, tai privilegija. Arba kai einu tikrinti, kokios problemos Rafaelio salėse ar Bordžijos apartamentuose, arba turiu pamatyti restauracijos projektą – tikra privilegija vaikščioti po muziejų septintą ar aštuntą valandą vakaro.“ 

Bordžijos apartamentai. museivaticani.va nuotrauka

Vatikano muziejų direktorė pasakoja, kad prieš dešimtmetį nebūtų galėjusi dirbti tokio darbo, nes vaikai buvo dar maži ir jiems reikėjo daug dėmesio, reikėdavo likti namie popietėmis ar vakarais. Ji įsitikinusi, kad tokio pobūdžio darbui reikalinga energija ir gera komanda: „Jei nori išgyventi, pirmiausia turi deleguoti darbus. Kitaip ištiks insultas.“

Nepaisant sunkumų, Barbara Jatta nė už ką neatsisakytų savo pareigų: „Iš tiesų nelaikau to darbu. Net kai dirbau Vatikano bibliotekoje, sakydavau, kad darau tai, kas man patinka. Galėtų man net nemokėti.“

Pagal „Crux“ parengė Rosita Garškaitė