Ambasadorius prie Šventojo Sosto Petras Zapolskas su popiežiumi Pranciškumi. URM nuotrauka

Apie pasirengimus popiežiaus vizitui Lietuvoje jau esame nemažai kalbėję iš Bažnyčios perspektyvos. Kaip vizitui ruošiasi valstybės institucijos – URM, Prezidentūra, policija, miestų savivaldybės? Koks Lietuvos ambasados prie Šventojo Sosto vaidmuo? Kalbamės su ambasadoriumi PETRU ZAPOLSKU.

Petras Zapolskas: Šventasis Tėvas atvyksta į Lietuvą pakviestas Lietuvos Prezidentės ir Lietuvos vyskupų konferencijos. Toks gražus bendras kvietimas ir bendras noras padidinti Lietuvos visuomenės vertybinius aruodus. Šiandien galiu pasakyti, kad popiežiaus Pranciškaus vizito programa yra parengta, liko jos įgyvendinimo darbai. Po pastarųjų kelių mėnesių daugkartinių ir ilgų susitikimų ir čia, Vatikane, ir Vilniuje su valstybės institucijų ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovais galiu pasidžiaugti, kad  visi Vilniuje, Kaune ir Romoje vienodai suprantame šio vizito svarbą.  Šalies vadovai, visos tarnybos yra entuziastingai įsitraukę į vizito rengimą, veiksmai koordinuojami ir tarpusavyje, ir su Šv. Sosto tarnybomis.

Nuo šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II vizito praėjo ketvirtis amžiaus,  Lietuvos valstybėje per tą laiką susikūrė bei sustiprėjo, pasiekė tarptautinį lygį valstybinio protokolo, specialiosios tarnybos, policija, vadovybės apsaugos karininkai, kuriems teks garbė ir atsakomybė dirbti per popiežiaus vizitą. Jeigu ir iškyla klausimų, tai jie daugiau techniniai ir išsprendžiami. Liepos pabaigoje Vilniuje ir Kaune lankėsi popiežiaus vizito organizatorius monsinjoras Mauricio Rueda. Pokalbis su juo Lietuvos Prezidentūroje mane nuteikė labai optimistiškai –  greitai buvo rasti atsakymai į dar likusius klausimus. Daug darbų teko nudirbti ir čia, Vatikane. Jau vien tas faktas, kad dar vasario mėnesį pirmoji Šv. Sosto vizito rengimo delegacija vyko į Vilnių jau turėdama vizito programos apmatus su tiksliomis detalėmis, rodo, kad ir Lietuvos ambasada prie Šv. Sosto, ir Šv. Sosto Nunciatūra Vilniuje padarė gerus parengiamuosius darbus. Tačiau iki šiol vyksta įvairūs susitikimai ir  konsultacijos. Šią savaitę ambasadoje apsilankė Vatikano žandarmerijos vadas pulkininkas Giani, su kuriuo aptarėme kai kuriuos svarbius, neprofesionaliai akiai nebūtinus matyti reikalus.

Iš savo ilgametės patirties galiu pasakyti, kad vizito sėkmę nulemia pasirengimo etapas ir dėmesys detalėms, kurios gali pavirsti didelėmis problemomis, jeigu nebus tinkamai įvertintos. Lietuvos tarnybos dirba, kad tos detalės taptų malonios. Kartu tai ir geros profesinės pamokos. Kiekvienos šalies ambasadoriui tokia garbė ir  iššūkis – būti viso vizito rengimo įvykių sūkuryje yra beveik neįmanoma laimė. Būsiu tik antras Lietuvos ambasadorius, kurio darbo metu į Lietuvą atvyko Šventasis Tėvas. Po mano mokytojo ir įkvėpėjo a. a. Kazio Lozoraičio.

Kartais pasigirsta samprotavimų apie kaštus, apie naštą mokesčių mokėtojams. Kaip iš tiesų yra? Kiek toks vizitas kainuoja? Ar tikrai brangiau negu kiti oficialūs vizitai?

Negalima lyginti popiežiaus vizito kaštų su kitų lygių vizitais. Jo apimtys ir sudėtinės dalys kitokios, išskirtinės. Be to ir palyginti objektyviai nepavyks, nes yra tarptautinė diplomatinė praktika viešai nediskutuoti apie vizitų kaštus. Diplomatai paprastai to nedaro, nors kiekvieno vizito pradžioje dažniausiai kaštai būna žinomi. Tiesą sakant, aš labai nemėgstu bergždžių diskusijų , o tokia vadinu diskusiją apie pinigus. Vieni sakys, kad ir eurų išleista beprotiškai daug, kiti – kad tokiam vizitui nieko negaila. Kiekvieno vizito kaina, jeigu ją suvoki pilietiškai, yra valstybės – tai yra mūsų visų, jos piliečių, orumo kaina. Paklauskime savęs, ar mes norime matyti savo valstybę – tai yra save – orius. Aš – taip. Tai mano diplomatinės tarnystės savo valstybei pagrindas. Kitaip – neverta ir neteisinga. Esu pats rengęs daugybę įvairaus lygio vizitų ir po jų galiu drąsiai žvelgti kiekvienam lietuviui į akis. Niekas neišlaidauja ir vyksta nuolatinės derybos, kaip sumažinti išlaidas. Kartais gal net taupome ne tose vietose, kur reikėtų.

Popiežius atvyksta į Lietuvą minint valstybės 100-ąsias metines. Kokią žinią iš jo tikisi išgirsti Lietuvos pilietinė visuomenė?

Popiežiaus žinia lietuviams nebus atskleista iki jo kalbos S. Daukanto aikštėje, Vilniuje, prie valstybės Prezidentūros rugsėjo 22 d. Tie, kas klausosi popiežiaus kalbų, žino, kad jos visos yra apie žmogų ir jo ateitį. Geri, tikri žmonijos ateities receptai. Kiekvieną kartą kalbėdamas žmogui, popiežius Pranciškus randa ir kažką naujo, autentiško, skirto tam konkrečiam žmogui, tautai. Spėju, kad popiežiaus kalba bus padrąsinimas ir įtaigus paskatinimas saugoti laisvės iškovojimus, įvairias jos formas. Nes tik laisvė leidžia nevaržomai kurti. Popiežius Pranciškus nieko nereikalaus, jis skatins visus žvelgdamas į akis – tikintiesiems ir ne – būti aktyviais ir atsakingais savo valstybės piliečiais. Ir tikriausiai labiau solidariems, ir atidesniems artimui. Aš norėčiau, kad jis tai pasakytų. Galvoju, kad ir mes visi norėtume. Ir dar kad užtektų valios ir išminties  nuoširdžiai išgirsti, tai. ką sako popiežius.

Šventasis Sostas, nors labai mažas, turi šiokį tokį svorį tarptautinės valstybių bendruomenės gyvenime ir gana aktyviai reiškiasi kai kuriose specifinės srityse. Kai kuriais klausimais Lietuvos ir Šventojo Sosto pozicijos ne visiškai sutampa (pvz., sutarties dėl branduolinių ginklų uždraudimo, migrantų priėmimo, Izraelio ir Palestinos santykių klausimais). Ar šios temos gali būti kaip nors paliestos vizito metu?

Pastarųjų kelių dešimtmečių Lietuvos ir Vatikano dialogas yra aktyvus ir vertingas pirmiausia dar ir dėl to, kad mes ir Vilniuje, ir Romoje nevengiame jokių, net pačių jautriausių dvišalio ir tarptautinio bendradarbiavimo temų. Labai dažnai mūsų požiūriai sutampa, nes Lietuvos užsienio politika pirmiausia yra grindžiama aiškiomis ir Vatikanui suprantamomis vertybėmis. Pasaulyje vykstant  nuolatinei diskusijai tarp realpolitik atstovų ir vertybinės politikos šalininkų, mūsų šimtmečio šalies istorija ir ypač jos išlikimo po II pasaulinio karo periodas yra gyvas vertybinės politikos pavyzdys. Tuo tarpu Vatikanas yra labai geras pavyzdys, kad ne teritorija ar piliečių skaičius šalyje bei materialiniai resursai nulemia šalies svorį tarptautiniuose reikaluose. Dvasios stiprybė ir tvirta morali pozicija – ne ką mažiau svarbūs už branduolinių galvučių kiekį.

Manau, kad vizito metu rasime progą ne tik padiskutuoti tarptautinės politikos klausimais, bet ir nuoširdžiai padėkoti Šv. Sostui už tai, kad ilgus šimtmečius jis buvo nuoseklus mūsų valstybės rėmėjas. Kasmet švenčiame valstybės šventę – Mindaugo karūnavimą ir prisiminkime, kad karaliaus karūną Mindaugas gavo tik pakrikštytas ir tik iš popiežiaus valios. Jėzuitai yra turbūt pagrindiniai Lietuvos švietimo sistemos kūrėjai. Ambasadoje Romoje kaip didelė relikvija yra saugomi metiniai Vatikano žinynai, pradedant nuo Lietuvos Pirmosios Respublikos, kuriuose ir sovietų okupacijos metais, nepaisant didžiulio spaudimo, buvo spausdinamas Lietuvos ambasados prie Šv. Sosto adresas, tuo patvirtinant, kad Vatikanas nuosekliai laikėsi okupacijos nepripažinimo politikos. O ir popiežiaus sprendimą vizito metu aplankyti ir pasimelsti Genocido aukų muziejuje – tokiame kruvinai simboliniame visos šalies kalėjime – dar irgi reikėtų atidžiai apmąstyti ir atitinkamai įvertinti. Tarptautinėje politikoje mūsų šalių nebūtinai klauso, bet neabejotinai girdi.  Esame pasirengę su Šventuoju Tėvu ir jo delegacijos nariais diskutuoti visais klausimais, kad tik laiko pakaktų labai intensyvioje popiežiaus programoje.

Sakoma, kad popiežius, rinkdamasis šalis, kurias ketina aplankyti, pirmenybę skiria paribiams. Kokia prasme paribio samprata gali būti taikoma Lietuvai ar kitoms Baltijos šalims?

Ribų ir paribių terminologija yra įvairių vertinimų ir interpretacijų dalykai. Manęs visiškai nevaržo toks apibūdinimas. Ir mūsų filosofai yra apie tai diskutavę, ir politikai. Atsimenu, kartą istorijoje mes ieškojome patogios naujos vietos Lietuvai įsikurti. Neradome, taip ir likome po Stelmužės ąžuolu, kuris šalia Baltijos jūros. Vėliau išsiskaptavome iš to ąžuolo kryžių, kuris ir tapo to mūsų paribio savastimi.  Ir kodėl gi mes esame ten, kur esame. Gal todėl, kad mums čia gera. Paribys dar gali būti suprantamas ir kitaip – mūsų rytinė siena yra ta riba, iki kurios Romos Katalikų Bažnyčios vadovas yra laukiamas. Kita vertus, jeigu jau esame taip kažkieno apdovanoti būti paribiu, tai galėtume pasiūlyti savo atlapą barokinį Vilnių įvairiam tarpreliginiam dialogui Trijų kryžių papėdėje.