Andrzejus Franaszekas. imdb.com nuotrauka

„Jis paženklino savąją epochą. Jis buvo galingas eseistas, įsimintinų pjesių autorius ir genialus poetas. Jis sukūrė savo kalbą: nuolankaus heroizmo, saviironiškos narsos ir romantizmo – romantizmo sielos, kuri vertina klasikinį grožio kanoną ir europietišką kelią būti lenku“, – apie vieną jų atsiliepė žymus disidentas, dabartinis dienraščio „Gazeta Wyborcza“ redaktorius Adamas Michnikas. 

„Nobelio premija jam yra ne tik talento įvertinimas. Tai taip pat yra apdovanojimas už jo tvirtumą ir lojalumą vidiniam balsui, vedusiam jį per istorijos kliūtis ir savo asmenines patirtis“, – apie kitą atsiliepė literatūros kritikas Janas Blonskis. 

Pirmasis jų – Zbigniewas Herbertas. Antrasis – paskutiniu LDK piliečiu save laikęs Czeslawas Miloszas. Šiuodu poetai paliko ryškų pėdsaką ne tik gimtosios Lenkijos literatūroje, tačiau ir Vakarų pasaulio kultūroje. Jų kūryba buvo ne tik grožio versmė, tačiau ir dialogo partneris, padėjęs geriau suvokti mūsų laikmetį. 

Literatūros kritikas ANDRZEJUS FRANASZEKAS, su kuriuo pokalbio susitikome Krasnogrūdoje, kur kadaise veikusioje lietuviškoje mokykloje dabar lankytojus priima jaukus šeimyninis viešbutėlis, parašė abiejų poetų biografijas – „Miloszas. Biografija“ ir „Herbertas. Biografija“. Tad ir kalbėtis norėjosi ne apie vieną kurį iš jų, o iš karto apie abu, norint palyginti, kuo buvo panaši ir kuo skyrėsi jų poetinė kalba, patirtys, požiūriai į svarbiausius XX amžiaus Lenkijos ir Europos įvykius – sovietinę okupaciją, komunizmą, pasipriešinimą, perėjimą iš diktatūros ir planinės ekonomikos į demokratiją ir rinkos ekonomiką.

Pradėkime nuo to, koks buvo jūsų santykis su pagrindiniais biografijų herojais Czeslawu Miloszu ir Zbigniewu Herbertu? Juk viena yra rašyti kaip nesuinteresuotam mokslininkui, o visai kita – kaip jų poezijos gerbėjui ar mokiniui.

Žvelgiant iš manosios perspektyvos, kai kalbame apie Miloszą ir Herbertą, susiduriame su skirtingomis situacijomis. Pažinojau Miloszą asmeniškai. Pirmą kartą sutikau jį darbuodamasis savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“. Ėmiau iš jo interviu, kelis kartus prašiau tekstų ir t. t. Trumpai tariant, buvau maža dalelė rato, kuris dešimtajame dešimtmetyje ir XXI amžiaus pradžioje Krokuvoje susiformavo aplink Miloszą. Man tai buvo labai svarbus, netgi, sakyčiau, esminis mano gyvenimo susitikimas – ne tik inelektualiai, ne tik kaip poezijos skaitytojui, bet giliai asmeniškai.

Be abejo, kalbant apskritai, asmeniniame gyvenime būta svarbesnių santykių, pavyzdžiui, su dukra. Tačiau, jei kalbėtume apie viešas asmenybes, tai Miloszas, be jokios abejonės, buvo pats svarbiausias. Sakyčiau, kad mane formavo Miloszo esė apie istoriją, politiką, poeziją. Šiuo aspektu buvau Miloszo mokinys.

Czeslawas Miloszas Vilniuje.

Iš pradžių norėjau rašyti akademinę knygą apie Miloszo poeziją ir literatūrinį palikimą apskritai. Tačiau rinkdamas medžiagą ir vykdydamas tyrimus suvokiau, kad apie Miloszo poeziją yra prirašyta himalajai knygų. Tada turėjau sau pripažinti, kad nebūsiu pajėgus pasakyti ką nors nauja apie Miloszo poeziją ar prozą. Tuo pačiu metu, rinkdamas medžiagą apie jo gyvenimą, suvokiau, kad yra daug dalykų, klausimų ir faktų, kurie nėra taip gerai žinomi. Tai buvo labai įdomi tema. Tada aš akademinę perspektyvą iškeičiau į kelią biografo, kuris rašo apie menininko gyvenimą žinodamas, kad neįmanoma kalbėti apie jį neapimant ir jo eilių, romanų bei kitų svarbių darbų. 

Galiausiai baigiau šią knygą tik po Miloszo mirties. Tačiau pradėjau ją rašyti dar Miloszui esant gyvam. Jis apie tai žinojo ir pritarė. Kelis kartus ėmiau iš jo interviu, jis man leido tyrinėti savo archyvą, laikomą Beinecke bibliotekoje, Jeilio universitete, padėjo man susitikti su svarbiais jo gyvenime žmonėmis ir t. t. Tačiau proceso metu daugiausia dėl asmeninių priežasčių privalėjau padaryti kelias pertraukas. Galiausiai po ilgos pertraukos pradėjau rašyti.

Antano Sutkaus nuotr.

Aiškiai žinojau, kad esu skolingas Miloszui. Tam tikra prasme jį mylėjau. Tai nereiškia, kad buvau pasirengęs rašyti apie jį tai, kas nebūtų tiesa, užmerkti akis prieš jo viešo ar privataus gyvenimo reikalus, kurie iš tiesų buvo komplikuoti ar net nesąžiningi. Tačiau širdimi vis dėlto buvau glaudžiai susisiejęs su savo herojumi.

Kalbant apie Herbertą, situacija buvo kitokia. Niekada nesutikau jo asmeniškai. Žinoma, kaip ir dauguma lenkų mokinių, pradėjau skaityti jo poeziją vidurinėje mokykloje. Herberto poezija paliko man didžiulį įspūdį ir tapau jos gerbėju. Ilgą laiką jis buvo man pats svarbiausias poetas. Būdamas studentas, parašiau darbą apie Herberto poeziją ir vėliau išleidau jį atskira knyga. Tai buvo veikiau tipinė knyga apie poeziją, kuri kūrybą analizavo iš filosofinio ir religinio požiūrio taško. Tačiau, kaip jau sakiau, niekada asmeniškai nesutikau autoriaus eilių, kurias taip vertinau. Su Herbertu apsikeičiau tik keliais laiškais. Būtent todėl manau, kad rašyti knygą apie Herbertą buvo kitokia patirtis – negalėjau būti toks artimas asmeniui, apie kurį rašau. Šiuo atžvilgiu yra sunkiau rasti asmeninį santykį, nes knygą galėjau konstruoti tik iš jo laiškų, eilėraščių ir t. t.

Manau, kad tam tikra prasme šios dvi asmenybės man buvo akivaizdus pasirinkimas. Miloszas man buvo svarbiausias XX amžiaus antrosios pusės rašytojas, o Herbertas taip pat buvo vienas iš reikšmingiausių poetų.

Be to, kas gali būti įdomu Lietuvos ir ne tik skaitytojui, tai faktas, kad tam tikrais laikotarpiais ir tam tikrose srityse juodu buvo gana skirtingi. Dešimtmetį Miloszas ir Herbertas buvo labai artimi bičiuliai. Sakyčiau, kad jie daugiau ar mažiau visiškai sutarė dėl poezijos prasmės ir rašytojo tikslo. Tačiau tuo pat metu jų pagrindas buvo gana skirtingas, ir jie puoselėjo skirtingas politines idėjas. Tad rašydamas apie juos gali kalbėti ne tik apie poeziją ar jų privačius gyvenimus, tačiau ir apie istoriją bei politiką šiuolaikinėje Lenkijoje.

Kaip jų poeziją ir kūrybą apskritai paveikė faktas, kad jie neteko savo gimtųjų miestų ir buvo fiziškai nuo jų atriboti? Miloszo atveju tai buvo Vilnius, kuris tapo Lietuvos, o vėliau ir Sovietų Sąjungos dalimi. Herberto situacijoje buvo Lvovas, kuris iš lenkų rankų perėjo sovietams. Be to, Miloszas savo kūryboje daug kalbėjo ne tik apie Vilnių, bet ir apie gimtąjį Isos slėnį, kuris jam buvo savotiškas visa ko pradžios, atskaitos taškas.

Viena vertus, jų patirtys buvo daugmaž panašios, nes tiek Miloszas, tiek Herbertas augo miestuose, kuriuos Lenkija prarado per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau daug kitų dalykų yra skirtingi. Kaip ir sakėte, Miloszas daug rašė apie Vilnių, apie Lietuvą, apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Mes žinome citatą iš vieno Miloszo eilėraščių: 

Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,

Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.

(Vertė Rolandas Rastauskas)

Vilnius Miloszui buvo jo įsivaizduojamo pasaulio centras. Galbūt ne tik Vilnius, bet labiau Lietuva ir Šeteniai, kuriuose jis praleido dalį savo vaikystės – patį svarbiausią savo gyvenimo etapą.

Būtent iš čia jis ima istorijos viziją, kalbančią apie tautų, religijų sugyvenimą Abiejų Tautų Respublikos (ATR) tradicijoje. Aišku, Miloszas visa tai perdėm idealizavo, tačiau jam tai buvo tam tikras aukso standartas, pagal kurį galėjo matuoti šiandieną. Iš tiesų man labai patinka jo idėjos apie ATR istoriją. Miloszas tuo pačiu metu turėjo ir lenkiškas, ir lietuviškas šaknis. Jis netgi rašė apie dviejų rūšių kraują, tekantį jo gyslomis. Antrojoje XX amžiaus pusėje jo perspektyva buvo išties itin išskirtinė. Daugelis lietuvių apibrėžė save kaip lietuvius, o daugelis lenkų laikė save grynais lenkais. Tačiau būta ir tokių (manau, labai mažai), kurie save laikė priklausančiais abiem, ir Miloszas buvo vienas jų. Jie nenorėjo rinktis ir nenorėjo būti padalinti tarp dviejų skirtingų tautų, kurios tam tikrais istorijos etapais kovojo viena su kita.

Aišku, Miloszas visa tai perdėm idealizavo, tačiau jam tai buvo tam tikras aukso standartas, pagal kurį galėjo matuoti šiandieną. Iš tiesų man labai patinka jo idėjos apie ATR istoriją.

Herberto pagrindas, sakyčiau, buvo kitoks. Iš pirmo žvilgsnio mes tarsi galėtume sakyti, kad situacija yra daugiau ar mažiau ta pati. Lvovas turėjo tą pačią tautų, religijų, kalbų įvairovę. Tačiau aš manau, kad miestas buvo veikiau pasidalinęs į skirtingas tautas, kurios nebuvo tokios artimos viena kitai, o, pavyzdžiui, lenkai ir ukrainiečiai atvirai tarpusavyje kovojo. Herbertas buvo auklėjamas pagal tradicinį lenkišką modelį. Tai nereiškia, kad jis buvo nacionalistas ar antisemitas. Tačiau jis neabejotinai buvo artimesnis Lenkijos visuomenei nei, pavyzdžiui, Miloszas.

Zbigniewas Herbertas. A. Jałosiński / „Forum“ / Culture.pl nuotrauka

Taip, po daugelio metų Herbertas per Vakarų Vokietijos radiją kalbėjo apie Lvovą kaip Europos modelį. Jis pabrėžė, kad jį domina tik tos kultūros, kaip, pavyzdžiui, Sicilija, kur situacija yra daugmaž panaši į Lvovo. Kita vertus, Lvove jis buvo išugdytas suvokti, kad čia jis gyvena ant ribos tarp Europos ir Azijos. Tam, be abejo, yra tam tikrų priežasčių. Iš tiesų Lvovas buvo Lenkijos pasienio miestas. 1920 metais vyko Lenkijos ir bolševikinės Rusijos karas, kuris kai kuriems Lvove gyvenantiems Lenkijos piliečiams priminė antikos laikų susirėmimą tarp Atėnų ir Persijos. Tai buvo tarsi lenkų Termopilai. Herbertas, sakyčiau, kad deja, bet niekada rimtai nesidomėjo Rusijos kultūra, nes pirmą kartą Rusiją būdamas penkiolikmetis išvydo kaip Raudonąją armiją ir NKVD. Jis regėjo terorą, lenkus, kalinamus ir siunčiamus tremtin į Sibirą. Jis niekada taip ir nebandė atskirti Rusijos komunizmo nuo Rusijos kultūros.

Herbertas, sakyčiau, kad, deja, bet niekada rimtai nesidomėjo Rusijos kultūra, nes pirmą kartą Rusiją būdamas penkiolikmetis išvydo kaip Raudonąją armiją ir NKVD.

Savo ruožtu Miloszas giliai domėjosi Rusijos kultūra – Dostojevskiu, XIX amžiaus filosofais. O Herbertas labai mėgo tik du Rusijos poetus – Mandelštamą ir Brodskį. Jis šiuos poetus mėgo dėl to, kad jie abu giliai domėjosi ir buvo įsišakniję antikoje ir klasikinėje tradicijoje. Vienoje savo užrašų knygelėje Herbertas rašė, kad tėra vienas prozos rašytojas, kuris jį domina Rusijos tradicijoje. Tai – Antonas Čechovas, kuris, anot Herberto, buvo mažiausiai rusiškas rašytojas iš visų Rusijos rašytojų. Jis niekada nesidomėjo Tolstojumi ir Dostojevskiu. Tai gana tipinė lenkams nuostata. Kalbant apskritai, mes veikiau bijome Rusijos ir jos kultūros.

Yra ir dar vienas svarbus skirtumas tarp Miloszo ir Herberto. Miloszas tūkstantį kartų savo eilėraščiuose ir esė rašė apie Vilnių, tuo tarpu Herbertas iš dalies dėl cenzūros komunistinėje Lenkijoje, iš dalies dėl noro, kad jo eilės būtų universalesnės, ir iš dalies dėl vidinės traumos, keliuose eilėraščiuose rašydamas apie Lvovą nemini jo vardo ir kalba apskritai apie Miestą. Tik eilėse, kurias Herbertas rašė senatvėje, mes galime lengvai atpažinti, kad jis rašo apie Lvovą. Jam Lvovas, apskritai kalbant, buvo kažkas, apie ką jis atvirai nerašė. Be to, jis ir nenorėjo aplankyti miesto net po Sovietų Sąjungos žlugimo.

O kaip jų poeziją ir kitą kūrybą veikė tai, kad Miloszas kūrė būdamas emigracijoje ir net nebūdamas tikras, ar jo kūryba pasieks skaitytojus Lenkijoje, o Herbertas didžiąją savo gyvenimo dalį kūrė Lenkijoje, kurioje veikė komunistinis režimas? Pataisykite, jei klystu, bet Herbertas galutinai iš Lenkijos emigravo tik devintajame dešimtmetyje.

Ne, tai nėra visiškai tiesa. Net ir skaitytojai Lenkijoje nustemba, kai sužino, jog Herbertas daug laiko leisdavo užsienyje. Jis su šeima 1944 metais iš Lvovo persikėlė į Krokuvą, tada gyveno ne tik Krokuvoje, bet ir Torūnėje, Sopote, galiausiai – Varšuvoje. 1958 metais, kai jis išleido savo antrąjį poezijos tomą, Herbertui buvo pagaliau leista išvykti į Paryžių. Būtent ten jis susitiko Miloszą. Herbertas dvejus metus praleido Paryžiuje, tada trejiems metams grįžo į Lenkiją, paskui vėl išvyko užsienin. Taigi nuo 1958 iki 1998 metų, kai Herbertas mirė, jis daugiau ar mažiau pusę laiko praleido Lenkijoje, o likusį – Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Graikijoje ir JAV.

Czeslawas Miloszas. Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka

Tačiau akivaizdu, kad Miloszo ir Herberto situacija buvo skirtinga ne tik dėl cenzūros. Galbūt svarbiau yra tai, kad Miloszas galėjo visiškai laisvai iš distancijos reflektuoti Lenkiją ir lenkų tradicijas, lenkų katalikybę. Tuo tarpu Herbertas veikė Lenkijos viduje. Miloszas daug rašė apie antisemitizmą, intelektualinio gyvenimo skurdą, apie Lenkijos kolonializmą prieš ukrainiečius ir baltarusius. Jis ne tik buvo laisvas tai daryti, tačiau dar ir tam turėjo drąsos.

Herbertas beveik niekada apie tai nerašė. Mes galime rasti kažkiek citatų jo interviu, tačiau tai tėra keli pavyzdžiai. Herbertas buvo labiau įsitraukęs į tai, kas vyko Lenkijoje. Jam kova su komunizmu buvo pats svarbiausias klausimas. Komunizmas Herbertui buvo grynasis blogis. Miloszo santykis su komunizmu buvo sudėtingesnis. Akivaizdu, kad jis nenorėjo būti Sovietų Sąjungos piliečiu ir aiškiai kalbėjo apie ten egzistuojančią totalitarinę sistemą. Tačiau tuo pat metu Miloszas domėjos marksizmu. Jaunystėje Miloszas buvo pagautas marksistinės utopijos ir net dešimtajame dešimtmetyje jis vis dar buvo nepatenkintas kapitalizmu ir jo nemėgo. Jis vis dar bent truputį svajojo apie kitokio pobūdžio visuomenę.

Herbertui kova su komunizmu buvo pats svarbiausias klausimas. Komunizmas Herbertui buvo grynasis blogis.

Herbertui panašūs klausimai buvo žymiai paprastesni – gerai tai ar blogai. Jam ne tik komunizmas, bet ir visos kairiosios ideologijos, ypač septintojo dešimtmečio naujosios kairės judėjimas Vakarų Europoje, buvo klaidingos idėjos, su kuriomis dera kovoti. Jam marksizmas ir pastangos sukurti naują pasaulį bei naują žmogų buvo paprasčiausias kelias į totalitarizmą, mirties stovyklas ir kraujo jūras. Toks Herberto suvokimas buvo suformuotas jo susidūrimo su Raudonąją armija Lvove ir gyvenimo komunistinėje Lenkijoje šeštajame dešimtmetyje.

Miloszas 1951 metais, palikęs Lenkiją, parašė „Pavergtą protą“. Ten jis sukūrė intelektualų komunizmo paveikslą, kuris buvo labai patraukus senosios kairės būreliams Vakarų Europoje. Herbertas šeštąjį dešimtmetį regėjo iš kitokios perspektyvos. Jis buvo Lenkijos pilietis, regėjęs į kalėjimus uždaromus žmones. Jis regėjo komunistinę ideologiją, veikiančią praktikoje, ir niekada netikėjo kažkuo panašiu į hėgeliškąją Zeitgeist.

Miloszas daugiau ar mažiau buvo tikras dėl velnio egzistavimo. Jis labiau domėjosi metafiziniais klausimais. Herbertas kartą rašė, kad jis niekada netikėjo abstrakčiu blogiu. Kaip istorikas ir savojo laikmečio liudininkas, jis velnią regėjo tik su žmogaus veidu. Miloszas buvo daugiausiai metafizikas, o Herbertas buvo etinis, nors ne tik, poetas.

Žvelgiant dar giliau, Miloszas daugiau ar mažiau buvo tikras dėl velnio egzistavimo. Jis labiau domėjosi metafiziniais klausimais. Herbertas kartą rašė, kad jis niekada netikėjo abstrakčiu blogiu. Kaip istorikas ir savojo laikmečio liudininkas, jis velnią regėjo tik su žmogaus veidu. Miloszas buvo daugiausiai metafizikas, o Herbertas buvo etinis, nors ne tik, poetas.

Kaip ta situacija, kad Herbertui teko rašyti būnant cenzūros prižiūrimoje Lenkijoje, veikė jo poetinę kalbą? Akivaizdu, kad buvo dalykų, apie kuriuos nebuvo leidžiama kalbėti, tačiau prie jų kai kurie poetai bandydavo bent jau prisiliesti netiesiogiai – rašydami, kaip populiaru sakyti, tarp eilučių.

Manau, kad tai yra daugiasluoksnis reikalas, nes strategija, kaip perteikti tam tikras idėjas išvengiant cenzūros pinklių, buvo dalis viso to. Pavyzdžiui, su savo studentais aš galiu analizuoti jo trumpą prozos kūrinį „Bandymas išsklaidyti mitologiją“. Jame skaitome Olimpo dievų ginčą apie tai, ką daryti, kai žmonės jais nebetiki. Dauguma jų bando išgyventi, tačiau galiausiai pabaigoje Hermis nusižudo.

Šiandienos jaunuoliai skaitydami šį tekstą veikiausiai gali diskutuoti apie tikėjimo stoką šiandienėje visuomenėje. Tačiau mums gana akivaizdu, kad tai yra tekstas apie Lenkijos pogrindžio armiją 1945–1946 metais. Ką daryti? Tęsti kovą ar bandyti išgyventi? Tai buvo bandymas išvengti cenzūros, bet ne tik. Taip pat, kaip jau anksčiau sakiau, tai buvo bandymas pasiekti, kad eilės būtų universalesnės.

Žmonėms Lenkijoje ar Jungtinėje Karalystėje buvo lengva skaityti Herberto eilėraščius. Skaitydami Herberto „Fortinbraso elegiją“, mes galime suvokti, kad šio eilėraščio kontekstas yra Varšuvos sukilimas ir iš Sovietų Sąjungos atkeliaujančių lenkų komunistų, kurie yra dalis naujosios valdžios, norinčios įsitvirtinti šalyje, požiūris. Jie į Armijos Krajovos karius žvelgia taip, kaip kad Fortinbrasas žvelgė į Hamletą. Tai yra lokalinis kontekstas kai kuriems skaitytojams, tačiau egzistuoja ir universalesnis kontekstas. Pavyzdžiui, mes galime diskutuoti apie konfliktą tarp valdžios, galios ir intelektualų. Būtent savo daugiasluoksniškumu Herberto eilėraščiai atrado savo skaitytoją Vakaruose.

Tradicija nėra tik kažkokia dovana. Tai nėra kažkas, kas tiesiog gali būti mums duodama. Tai yra kažkas, ką mes turime statyti, tai yra kažkas, iki ko mes turime užaugti, kad išmoktume suvokti ir augti dvasiškai, kartu rasdami savąją vietą toje tradicijoje.

Tačiau Herbertas tuo pačiu metu giliai domėjosi ir graikų mitologija. Jam tai nebuvo tik kaukė ar kostiumas, tačiau gyvos tradicijos šaltinis. Jis ne kartą akcentavo, kad tradicija nėra tik kažkokia dovana. Tai nėra kažkas, kas tiesiog gali būti mums duodama. Tai yra kažkas, ką mes turime statyti, tai yra kažkas, iki ko mes turime užaugti, kad išmoktume suvokti ir augti dvasiškai, kartu rasdami savąją vietą toje tradicijoje. Tokiu atveju rašymas apie Hermį, Apoloną ir kitus jam įgyja prasmę. Viskas yra tam, kad formuotų mus pačius, mūsų dvasią. 

Jūs minėjote, kad Miloszo ir Herberto požiūriai į komunizmą buvo skirtingi. O koks buvo jų požiūris į Solidarumą, Apskritojo stalo derybas 1989 metais, kai baigėsi komunizmo era Lenkijoje, ir kitus svarbius įvykius, susijusius su Sovietų Sąjungos ir komunizmo žlugimu Vidurio bei Rytų Europoje?

Vėlgi mes turime kalbėti apie skirtumus. Medžiaga čia labai sudėtinga. Mes galėtume sakyti, kad Miloszas buvo situacijos, kuri susiklostė dešimtajame dešimtmetyje, laimėtojas. Jis galėjo sugrįžti į Lenkiją, palaipsniui įsikurti Krokuvoje. Jis daug publikavosi, dalino gausybę interviu, jis buvo regimas žiniasklaidoje ir tapo neabejotinai pačia svarbiausia literatūrine figūra dešimtojo dešimtmečio Lenkijos literatūriniame gyvenime. Jis daugiau ar mažiau gerai sutarė su naujuoju dešimtojo dešimtmečio elitu, kuris priėmė Apskritojo stalo derybų rezultatus. Šiose derybose buvo pasiektas kompromisas tarp komunistų ir opozicijos suvokiant, kad mes negalime sau leisti pilietinio karo, mes negalime visų tų režimo žmonių uždaryti kalėjimuose ir galiausiai privalome žiūrėti į priekį, kad kurtume modernią valstybę. Tai buvo daugeliui žmonių, įskaitant, pavyzdžiui, ir mane, artimas požiūris. Tačiau dabar šis požiūris, deja, nebėra toks populiarus.

Šiose derybose buvo pasiektas kompromisas tarp komunistų ir opozicijos suvokiant, kad mes negalime sau leisti pilietinio karo, mes negalime visų tų režimo žmonių uždaryti kalėjimuose ir galiausiai privalome žiūrėti į priekį, kad kurtume modernią valstybę.

Tuo tarpu Herbertas, kalbant apskritai, buvo nusivylęs šiuo kompromisu. Veikiausiai savo sieloje jis negalėjo susitaikyti su tam tikra atminties stoka, kai staiga nebeatsimenama, kas buvo geras, o kas blogas tuo metu. Jis norėjo brėžti aiškią liniją, kad buvę komunistai susilauktų teisingumo. Herbertas taip pat nenorėjo, kad buvę komunistai liktų aktyvūs politiniame gyvenime. Su tokia savo pozicija Herbertas rado savo nišą daugiau ar mažiau dešiniųjų gretose. Iš tiesų dešimtajame dešimtmetyje priklausiusieji šioms gretoms tam tikra prasme buvo marginalizuoti.

Herberto kaip poeto asmeninė situacija buvo geriausia devintajame dešimtmetyje per karinę padėtį, kai jis paskelbė „Pranešimą iš apsupto miesto ir kitas poemas“. Jis buvo svarbiausias to dešimtmečio Lenkijos poetas. Tačiau dešimtojo dešimtmečio dvasia buvo gana skirtinga nuo devintojo. Devintajame dešimtmetyje žmonės jautėsi esą kartu pogrindyje tam, kad priešintųsi valdžioje esantiems komunistams. Vėlyvajame dešimtajame dešimtmetyje kiekvienas norėjo būti pats sau. Žmonės norėjo kalbėti ne apie kovą už laisvę, bet veikiau apie tai, kaip sukti verslą, vystyti ekonomiką. Šiuo laikmečiu Herbertas nebebuvo toks populiarus kaip kad devintajame dešimtmetyje. Jis buvo kiek primirštas tiek didžiosios žiniasklaidos, tiek literatūrinio pasaulio. Tad veikiausiai jis buvo kiek nusivylęs. Be to, jis sunkiai sirgo tiek fiziškai, tiek iš dalies psichiškai, nes daugelį dešimtmečių jį kankino bipolinis sutrikimas. Herbertas šios ligos buvo smarkiai išsekintas. 

Tačiau Herbertas išlaikė savo politines nuostatas ir, kaip jau sakiau, buvo giliai nusivylęs naująja politine ir veikiausiai moraline situacija. Jis tapo vieno dešiniosios pakraipos (neturiu mintyje nacionalistinio) konservatyvaus savaitraščio skiltininku. Čia norėčiau pabrėžti, kad yra nesąžininga ir neleistina, kad radikalios dešiniosios partijos šiandien savintųsi Herbertą kaip savo globėją. Jis priešinosi antisemitizmui, aiškiai pabrėžė, jog egzistuoja skirtumas tarp nacionalizmo bei patriotizmo ir kad tai nėra tapatu. Beveik neabejoju, kad jis priešintųsi dabartinėms nuostatoms, kurios Lenkijoje, Vengrijoje ir kitose valstybėse vyrauja pabėgėlių atžvilgiu. Rašydamas Herberto biografiją, norėjau labai aiškiai parodyti, kad mes negalime apie Herbertą galvoti kaip apie šiandienos dešiniųjų šventąjį.

Galiausiai pabaigai galbūt verta pridurti, kad prieš kelerius metus aš atvykau į Seinus, kur su „Paribio“ fondo vadovu Krzysztofu Czyzewskiu organizavome diskusiją apie Miloszo „Gimtąją Europą“. Tada, prieš septynerius metus, aš savęs klausiau, kodėl mes vis dar kalbame apie „Gimtąją Europą“ ir diskutuojame apie ketvirtąjį dešimtmetį. Juk šiandien jauni žmonės yra kitokie, jie gali keliauti į užsienį, turėti gausybę draugų feisbuke ir t. t. Tačiau, deja, klydau, nes pastaraisiais metais mūsų situacija primena praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Ir vėl turime grįžti prie Miloszo „Gimtosios Europos“, kad suvoktume savo laikmetį. Deja, kaip jau sakiau… 

Andrzejus Franaszekas (g. 1971 m.) yra literatūros kritikas, savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ redakcinės kolegijos narys, Krokuvos pedagoginio instituto dėstytojas, tarptautinių Zbigniewo Herberto vardo literatūros apdovanojimų žiuri sekretorius. Jis yra parašęs knygas „Miloszas. Biografija“, „Tamsusis pavasaris. Esė apie kentėjimą Zbigniewo Herberto darbuose“ ir „Kelias iš pragaro. 44 apybraižos apie literatūrą ir sielos nuotykius“. Naujausioji jo knyga „Herbertas. Biografija“ pasirodė 2018 metais.