Nuo gimimo judėjimo negalią turintį publicistą Tomą Vilucką susitikimuose su skaitytojais lydi jo žmona Jolita. Jolantos Klietkutės nuotrauka.

Teologija, filosofija, politologija besidomintis palangiškis publicistas ir vertėjas, asmeninio tinklaraščio „Pasaulis pagal Tomą“ leidėjas 48-erių TOMAS VILUCKAS šią vasarą išleido knygą „Popiežiaus Pranciškaus tiltai“. 

Tai – jau trečioji jūsų publicistikos knyga po anksčiau pasirodžiusių „Malonės versmės“ bei „Laikas po dangumi“. Kaip gimė sumanymas rašyti apie popiežių Pranciškų, – ar inspiravo žinia, kad Šventasis Tėvas sumanė aplankyti mūsų šalį? Ar ją skiriate skaitytojams, kad jie kuo geriau pažintų šią neeilinę Bažnyčios asmenybę ir pasirengtų būsimiems susitikimams?

Taip ir buvo. Kai tik sužinojau, kad popiežius Pranciškus atvažiuos į Lietuvą, kilo mintis, kad galėčiau išleisti knygą, kurioje atsiskleistų šio novatoriško pontifiko asmenybė, veikla, jo požiūris į kunigystę, šeimą, moters padėtį, gailestingumo visuomenėje suvokimą. Taip pat norėjosi glaustai priminti skaitytojams apie pontifikatą – Romos popiežiaus valdymą: jo tradicijas, kaip popiežiai renkami, kas yra konklava ir panašiai, – tam paskyriau vieną iš 13 knygos skyrių. Knygos įvadą parašė Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas.

Popiežius toli, – Vatikane, su juo nei susisieksi, nei asmeniškai pabendrausi. Iš kokių šaltinių lipdėte Jo šventenybės paveikslą, kad jis taptų įdomus mūsų skaitytojui?

Skaitau anglų ir prancūzų kalbomis, seku Vatikano atstovų tinklaraščius, randu daug išsamios ir patikimos informacijos. Kardinolas Jorgė Mario Bergoglio (Chorchė Marijus Bergoljas), dar ligi jam tampant popiežiumi Pranciškumi, man buvo labai įdomi asmenybė. 5-erius metus domėjausi jo biografija, – tai buvo tarsi neakivaizdinė draugystė su juo. Ir kai tik Bergoljas buvo išrinktas Šventuoju Tėvu, išsyk suvokiau, kad tai – ypatingas įvykis visai Bažnyčiai, nes į Šventąjį Sostą atėjo neeilinė asmenybė.

„Popiežiaus Pranciškaus tiltai“: jos autorius mano esąs pirmasis lietuvis, parašęs knygą apie Romos pontifiką. Tomo Vilucko feisbuko nuotrauka.

Ką labiausiai knygoje norėjote akcentuoti, – kokius tiltus mums tiesia popiežius Pranciškus?

Popiežius Pranciškus yra tokia turtinga, gili ir gyva asmenybė, kad su ja „nenuobodžiausi“. Tiesa, jis neatsirado iš oro, – ligi jo taip pat buvo šviesių asmenybių, turime popiežių-šventųjų pavyzdžių. Visi XX a. popiežiai buvo ypatingos asmenybės, bet istorijoje taip pat buvo ir tokių, kurie net neverti kunigo vardo. Pranciškus įdomus tuo, kad daro daugelį dalykų, ko jo pirmtakai nedarydavo. Galbūt ši drąsi takoskyra atsirado dėl kultūrinių skirtumų. Jis – vienintelis pontifikas, smerkiantis klerikalizmą, t. y kunigų atsitolinimą nuo tikinčiųjų bendruomenės, kai savo gyvenimą ir veiklą jie sutapatina vien su atliekamomis funkcijomis. Pranciškaus vadovaujama Bažnyčia šiandieną nebėra ta, kuri maskuoja, slepia, nes jam būdingas atvirumas, paprastumas, bendrystė su „mažais“ žmonėmis, visuomenės atstumtaisiais. Jis vienintelis, tiesiogine to žodžio prasme, nuplovė kojas kaliniams.

Tad galbūt šiandien popiežiaus Pranciškaus paveikslą papildytumėte dar kitais štrichais?

Tikrai taip. Paskui popiežių Pranciškų nesuspėsi: savo mąstymu bei veikla jis nuolatinėje dinamikoje. Man, kaip jo asmenybe besidominčiam žmogui, labai įdomu jį stebėti, juo sekti. Tarkim, dabar – atostogų metas, o jis ima ir pakoreguoja Bažnyčios mokymą apie mirties bausmę – jis jos nepateisina jokiais atvejais. Ligi tol Bažnyčia toleravo būtinąją gintį. O Pranciškus įsitikinęs, jog šiandieninė visuomenė negali nuteisti žmogaus myriop, nes turi tvirtų būdų ir galimybių izoliuoti nusikaltėlį.

Ko Jūs tikitės iš Šventojo Tėvo apsilankymo Lietuvoje?

Tikrai turiu didelių vilčių dėl vizito. Popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje devizas yra „Kristus – mūsų viltis“. Mūsų tautai labai reikia šio orientyro kaip galingo postūmio atsinaujinti. Šiandien Lietuva išgyvena krizę visose sferose – nuo politikos iki kasdienybės. Daug susipriešinimo, socialinės neteisybės, žaizdų šeimose, tarpusavio nepasitikėjimo. Todėl šiame kontekste mums labai reikia padrąsinančio ir vilties įkvepiančio Žodžio, ateisiančio iš Kristaus per Šventąjį Tėvą.