Elvina ir lelija. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Elvina – aš – teksto žmogus. Gyvenimas man, mano – rašyti, skaityti. Be galo myliu žmones, bendravimą, tačiau dažnai renkuosi kūrybinę vienumą, nes noriu atiduoti, ką turiu, ką galiu, noriu išpildyti savąją būties misiją, kuri man – suteikti žmonių sieloms šviesos“, – rašo man iš lovos dėl negalios nepakylanti knygų, tekstų autorė ELVINA BAUŽAITĖ. Jos pamąstymų, interviu apie teatrą, operą pasirodo ir Bernardinai.lt portale.

Ryžtinga ir kūrybinga jauna mergina šiemet įgijo savo antrosios magistrantūros menotyros – teatrologijos – magistro laipsnį. Tai buvo jos svajonė, tikina ji. Pavasarį Elviną buvo užklupusi sunki liga, kai ji maniusi, kad josios istorija baigiasi. Dėkui Dievui, viskas jau gerai. Elvina turi naujų užmojų.

Susirašinėjome su ja apie tai, kas skauda: gyvenimą, kultūrą, mokslus, vienatvę, neįgalumą, gėles, kalbą kaip apie unikalų žmogaus sielos instrumentą.

Elvina – išties ypatinga pašnekovė. 

Elvina, daugumai jūsų gyvenimas, dėl ligos nepakylant iš lovos, gali pasirodyti ne toks jau ir šviesus. Tačiau skaitydama ir jūsų mintis feisbuke, ir kūrybą, ir straipsnius teatro, muzikos, literatūros temomis matau, kokius kalnus visko nuveikiate. Gyvenimu mokate džiaugtis kaip retas. Atskleisite man paslaptį, kas suteikia jėgų nepalūžti? 

Ak... Nemėgstu tokių klausimų, nes neturiu jokio atsakymo. Gal dėl to, kad tai ir yra gyvenimo paslaptis – jeigu ją atspėtum, paslapties neliktų, o ta slaptis yra kiekvieno ir kiekvienam sava. Manieji būdai, pavykę daugiau ar mažiau bent kraštelį uždangos pradengti, kitam vargiai tiks. Vienintelis atsakymas – gyventi. Kaip ką tik perskaičiau Jenso Christiano Grøndahlo knygoje „Luka“, gyvenimas pats nepasidarys, reikia norėti gyventi.

Tačiau ir noras pats neateina. Na kartais, bet tai retųjų akimirkų šypsena. Kad ir kaip būna kartais sunku – gyventi! Visa, ką apima žodis „reikia“, skamba, regisi, kaip prievolė, todėl mažai susiję su malonumu.

Iš tiesų kartais gyvenimas yra prievolė – gerai ar blogai, bet taip yra. Kai išmoksti į prievolę žvelgti kūrybingai – ne jai diktuoti taisykles tau, bet pats imti jas kurti, ir tai, ko negali pakeisti, tiesiog priimti kaip neišvengiamybę – ne kaip blogybę, kaip gėrį, kuris kol kas tėra supakuotas, todėl nematomas – imi visa tai besąlygiškai mylėti. Tada gyvenimas tampa dovana. Ištisa nuotykių istorijos, kurią susikuri pats, dovana.

Aš sakau, kad lengviausia yra kažką nutraukti, baigti, išsiskirti, o kaip tu, žmogau, išgyvensi, tęsi, kaip tu ir tik tu susikursi tą savąją istoriją? 

Elvina, šiemet jums pavyko įveikti sunkią ligą – apie tai buvo vienas jūsų feisbuko įrašų. 

Šį pavasarį iš tiesų stipriai sirgau ir tikrai maniau, kad manoji istorija baigiasi. Tai priėmiau labai ramiai, netgi to norėjau, juk tiek daug visko jau patyriau, gavau – kiek dar? – gana. Tačiau gyvenimas vis dėlto dėlioja kitaip, kažką yra man dar paruošęs. Iš tiesų esu apdovanota daug kuo, bet ypač žmonėmis. Ne kiekvienam duota, nors ne – kiekvienam, tik ne visi išdrįsta priimti, išdrįsta patikėti, kad tai jiems, kad tai duota, o kartais duota ir itin neįtikėtinai, todėl, natūralu, baugu, nežinia... – sutikti, pažinti savo sielos žmogų.

Tai yra didi dovana – didžiausia. Būtent tai vieną dieną sergant, kai atrodė visko gana, pažadino norą gyventi dar.

Tačiau nesu įsitvėrusi gyvenimo, jį myliu. Bet kiek duota – tiek ir pakanka, ir apskritai visko, esu įsitikinusi, duodama kiekvienam tiek, kiek jam tiesiog per akis, dargi duodama tai, kas žmogui geriausia. Tereikia matyti.

Įkvepia pats gyvenimas, visa, kas jis yra, kas jį sudaro. Patikėkite, išeiti į balkoną vakarui – įstabu, tai tolima kelionė, vėlgi tereikia keliauti. Šį kartą žodis „reikia“ susijęs ne su prievole, bet su drąsa imti gyventi pačiam, būtent kaip norisi pačiam, leisti sau patirti, dovanoti sau, ką jau dovanoja gyvenimas tau.

Ar turite vieną įsimintiną savo gyvenimo dieną, kurios jokiu būdu į nieką nenorėtumėte iškeisti?

Tai pernelyg asmeniška, bet galiu pasakyti, kad tos dienos, apskritai mano gyvenimo esmė – žmonės, santykis, ryšys, kuris netgi ir nenusakomas, tai pranoksta žodžius, kalbą, tai – jausmas, kuris ir yra neiškeičiamas. Mano manymu, ir žmogus yra tikrai daug daugiau nei kūnas. O kas tai? Siela, kuri patiria, jaučia. Tad visa, ką patiriame, ką jaučiame, tik tai ir turime. Tai ir esame mes – individualieji ir unikalieji. 

Esate ypatingų jutimų žmogus. Tiesiog švytite jais. Atrodo, kiekvieną dieną išnaudojate tam, kad vis ką nauja pajustumėte – ar užuostumėte gėlės žiedą, ar pasimėgautumėte vaikystės nostalgiją keliančiu patiekalu, ar pasipuoštumėte ryškiu makiažu, ryškiu drabužiu, ryškiu aksesuaru, pasidarytumėte šukuoseną. Kaip atsirado šie mažieji jūsų gyvenimo ritualai? 

Galbūt atsirado plečiantis sąmonei. Veikiausiai yra du, o gal ir daugiau, bet ryškiausias – du gyvenimo scenarijaus variantai: tavęs nelaimingojo ir tavęs laimingojo. Žinoma, tai nereiškia, kad jų kiekvienas yra tik vienspalvis. Yra begalė spalvų ir atspalvių, tačiau tu laimingasis gyvenimo juoda priimi mylėdamas, besidžiaugdamas ilgesiu, liūdesiu, kančia.

Juk kokia laimė, kad turi ko ilgėtis – vadinasi, būta kažko vertingo praeityje, vadinasi, kažkas esmingai su tavimi susijęs dabartyje. Kokia laimė kentėti – vadinasi, kažkas tau yra brangu gyvenime, gal pats gyvenimas, dėl kurio ypatingumo ir kenti.

Juk ir ugnis skaudžiai degina malkas, dėl to gali regėti liepsnos šokio grožį. Taip ir liūdesio ašaros, viską plaunančios, yra begalinio tyrumo grožis – kristalai, švytintys, vaivorykšte virstantys, ją dovanojantys.

Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad neįgalumo apskritai nėra, yra tik įvairus, savitas įgalumas. Visi žmonės mato skirtingai, mąsto skirtingai, kalba skirtingai. Kiekvieno balso tembras – vienas ir vienintelis toks. Bet, jeigu dainuoji bosu, nereiškia, kad esi neįgalus. Įgalus – tik savitai.

Tai koks jūsų scenarijus?

Dar būdama trylikos sąmoningai pasirinkau laimingosios scenarijų ir pasirinkau leisti sau drįsti priimti dovanas. Žinoma, tai nėra paprasta, tai nėra jau išgyventa ir įgyvendinta. Kasdien pasirinkimas yra vis iš naujo, dėl kiekvieno dalyko renkasi pats žmogus, unikaliai tą kartą jis nusprendžia.

Todėl ir ritualai nėra nekintama, sustabarėjusi praktika. Jeigu ritualas tampa dogma, jis – nebegyvas, nebeišgyvenamas, nes neteikia ko nors nauja, kas yra būtina ritualo esmei ir prasmei. Tos pačios rūšies gėlė yra vis kita, ji vienintelė tokia. Todėl būtent ją, kaip tą unikalią esatį, išmyliu čia ir dabar, atsimindama kitas patirtis, tačiau išgyvendama visą dabartinį momentą, besikuriant vieninteliam ir unikaliam santykiui.

Ir taip visa – su diena, su oru, su gėle, su kava, su žmogumi – jaučiant save, kitą, kitą savyje, save kitame. 

Elvina, turite daug patirties negalės klausimu. Ar keičiasi žmonių požiūris į neįgaliuosius? Kokie jums šviesiausi pokyčiai ir kas – vis dar sunkiausia?

Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad neįgalumo apskritai nėra, yra tik įvairus, savitas įgalumas. Visi žmonės mato skirtingai, mąsto skirtingai, kalba skirtingai. Kiekvieno balso tembras – vienas ir vienintelis toks. Bet, jeigu dainuoji bosu, nereiškia, kad esi neįgalus. Įgalus – tik savitai.

Galbūt aš rašau ne rankomis, rašau – balsu, tačiau rankos ir negali rašyti, jos tik spausdina arba vedžioja linijas, brūkšnelius tušinuku ar parkeriu. Rašo smegenys, rašo siela. Tai ir yra žmogus. Kol tai gyva, tol egzistuoja žmogus savo žemiškuoju pavidalu.

Sunkiausia, skaudžiausia, kad vis dar reikia įrodinėti, kad esu žmogus. Tas pats žmogus, kaip ir bet kuris kitas, o kartu ir kaip nė vienas kitas. Tai ne galios, galėjimo dalykas, o mąstymo suvokimo. Ta pati kultūra – kas, kaip, kuo, kur, kodėl gyvena(ma). 

Esate supama nuostabių žmonių – bičiulių, mokytojų, artimųjų. Toks jausmas – kad niekada nebūnate viena. Ar vienatvę taip svarbu visada vyti šalin? O gal atvirkščiai?

Iš tiesų mano santykis su vienatve yra gana sudėtingas, daugialypis... Sąmoningai savąjį laiką renkuosi užpildyti. Gyvenu godžiai, kad visą suspėčiau – gauti, duoti, patirti. Vienatvėje būnama su savimi. O žmogui dažniausiai sunkiausia būti su savimi. Juk dažnai patarti kitam, jį pamokyti galime, tačiau patarimų sau neturime.

Dažnai tos pačios atostogos, kelionės yra bėgimas nuo savęs, dažnai to, kas nujaučiama, bet sąmoningai nutylima, nes nėra malonu, nes baugina. Kai priimi save, ir pasaulis priima tave. Tampi jam atviras, nes supranti, kad esi, kas esi, jeigu esi – vadinasi, turi teisę būti. Visa tai suvokti – pastangos, laikas, patirtys. Gyvenimo pasirūpinta, žmogui duota, tačiau po truputėlį.

Vis labiau save priimu, todėl ir vienatvė, laikas vienumoje tampa malonus.

Tačiau dažniausiai mano vienatvė yra duali. Aš kalbuosi su žmonėmis, išgyvenu situacijas, galbūt kitaip, nei įvyko gyvenime, galbūt kuriu naują scenarijų ateičiai... Tiesiog kalbuosi. Gal nieko keista, juk žmogus – dialogiška esatis. 

Jūs nuolat su knyga ir nuolat su teatru. Papasakokite man apie šią neišskiriamą savo bičiulystę.

Tai ir yra mano gyvenimas. Juk knygas rašo, jas skaito, kaip ir teatrą kuria, stebi – žmonės. Taigi mane supantieji yra knygos ir teatro žmonės. Visa tai iš jų gimsta, jie su manimi tuo dalinasi, jų dėka aš tai išgyvenu, patiriu. O mąstydama tylią vienumos akimirką galiu savitai interpretuoti, kad rastųsi naujas kūrinys, vėlgi ne kas kita – didesnė ar mažesnė istorija – tekstas, kurį kažkas vieną dieną skaitys. O skaitymas balsu jau yra viena teatro apraiškų. 

Su teatru susiję ir jūsų mokslai. Šiemet įgijote menotyros – teatrologijos – magistro laipsnį. Kaip sekėsi?

Dar 2013 metais, baigusi bakalauro studijas ir rinkdamasi magistrantūros studijų sritį, norėjau pasukti į menotyrą, konkrečiai – į teatrologiją. Tačiau vėlgi sąmoningai išsiaiškinau sau, kad kalba yra mano instrumentas, todėl pirmiausia turiu kuo geriau jį įvaldyti. Tada pasirinkau literatūros ir spaudos studijas. Jas baigus, 2015 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete nebuvo renkamas teatrologų kursas, tad metus turėjau priverstinę pertrauką.

Galiausiai 2016 metais pradėjau teatrologijos ir scenos menų vadybos studijas. Visą šį laiką, jau nuo pirmųjų magistrantūros studijų, žinojau, kad noriu studijuoti teatrologiją ir rašyti darbą apie „Vilnius City Operą“, nes labai myliu šį teatrą, gerbiu ir vertinu kūrėjus. Todėl savo antrąją magistrantūrą pasirinkau itin sąmoningai ir kryptingai. 

Žinoma, jums buvo ypač daug iššūkių.

Studijos davė daug, jos duoda kiekvienam, sakyčiau, tiek, kiek moka pasiimti. Pasiimti yra studento užduotis. Mano atveju ypač, nes daugiausia studijavau pati, individualiai. Viską rasti, perskaityti, suprasti, parašyti tinkamai – mano atsakomybė, darbas, dažnai asmeninis – akademinėje vienumoje. Tačiau kartu jaučiausi ir tam tikros bendruomenės dalis, jos veikėja.

Mano suvokimu, studijos yra terpė, kuri tau duoda galimybę atrasti save tam tikroje aplinkoje, žmonių santalkoje, kurioje egzistuojama tarpasmeniniais ryšiais. Tai daugiau nei tiesioginis bendravimas, tai santykis kaip požiūris, kaip vertinimas, kaip lyginimasis, lygiavimasis, mokymas ir mokymasis. Taigi laikas studijuojant yra savęs erdvėje susikūrimas, o žmogus kaip asmenybė formuojasi įvairiais būdais patirdamas, sužinodamas, aiškindamasis, suprasdamas, reikšdamasis. Tad santykis yra ir skaitymas, ir rašymas, žiūrėjimas bei rodymas, klausymas, klausimas, teigimas, diskutavimas – kalbėjimas(is), girdint kitą, teigiant save. 

Kokie buvo jūsų didžiausi šios magistrantūros atradimai?

Sau didžiausiu antrųjų magistrantūros studijų atradimu įvardyčiau intensyvų postmoderniojo teatro kursą. Viena savaitė, kurią, galiu sakyti, ištisai praleidau virtualiai dalyvaudama profesoriaus Knuto Ove Arntzeno paskaitose. Įstabi studijų patirtis.

Taip pat labai džiaugiuosi savo magistro darbu, kurį rašyti man buvo tikras mokslinio kūrybos darbo malonumas. Tai yra atsakomybė sau, ką darai. Rašyti apie „Vilnius City Operą“ jaučiau vidinę pareigą, kad išliktų žinia ateičiai apie mūsų dienų kūrėjų atsidavimą, teatro, operos meno kūrybos vertę, pagrįstą jaunųjų talentų ugdymu, jų raiškos galimybės sukūrimu ir visuomenės meniniu edukavimu. Tai didžiulis darbas, kurį atlieka Dalia Ibelhauptaitė ir jos suburta trupė, bendraminčiai, bendrakūrėjai – kultūros šviesuliai.

Kūryba, kaip ir kultūra, neretai suvokiama pernelyg siaurai. Kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Jeigu tai nesuvokiama, kuriama nesąmoningai, tad ir sukuriama... kas? Dėl to daug nelaimingų žmonių, nes žmogus pašauktas kūrybai.

Esate kultūrininkė ir rašote įvairiems kultūros leidiniams. Ką manote apie jų situaciją – ar turime kokybiškų užtektinai? Ir ar nevertėtų keisti požiūrio į kultūrą, kad nebūtų jos dalia tik podukros?

Leidinių, jiems rašančių autorių – kultūros publicistų – yra tikrai daug. Pati vos spėju perskaityti viską. Kultūros straipsniai nėra pavaldūs laikui, jie turi amžinatvės kategorijos vertę, kuri neblunka, o dargi – laiko tėkmėje vis ryškėja, kai neesminiai dalykai pranyksta, sušvyti tikrosios esmės.

Sakyčiau – kad daugiau rašančiųjų nei skaitančiųjų. Tačiau aš visados linkusi žvelgti į teigiamybes, nes suprantu, kad, žvelgiant į negatyvą, jo tikrai nemažėja, na, gal yra teigiama ir priimant tokią žiūrą, kad pamatai neigiamą ir kyla noras keisti, kad būtų teigiama.

Dėmesys kultūrai...

Jeigu kultūrą suvokiame plačiąja prasme, tai visa, kas yra gyvenimas, yra kultūra – kaip, kur gyvename. Mes visą laiką tik ir kuriame kultūrą. Taip mąstant, akivaizdu, kad kultūra dėmesio stoka jai negali skųstis. Esame kultūrininkai apskritai visi.

Kitas dalykas – kaip gyvename, kokią tą kultūrą kuriame? Tai ir žymite savo klausime apie kultūros puoselėjimą, požiūrio kaitą.

Norėčiau, kad kultūra būtų inteligentijos, intelektualusis laukas, kur reiškiasi idėjų, išmonės kupini žmonės, drįstantys byloti save, gerbiantys save ir kitą, kitą savyje, save kitame. Kultūra – daugiau nei meninė raiška. Tai ir mokslo, fizinės, sportinės veiklos apraiška, įvairiausi jų būdai, formos. Kultūra – tai ir bendravimas įvairiuose lygmenyse – nuo mokslinio, nuo politinio, diplomatijos srities iki visuomeninio, kasdienio, buitinio.

Kaip mes bendraujame, tokioje kultūroje ir gyvename, tokią ją bylojame, tokią ją kuriame. Nemanau, kad pradėti nuo kultūros branduolio yra tikslinga. Pirmiausia – apatiniai laipteliai, kad žmogus darniai augtų kopdamas aukštyn kaip asmenybė tobulojo idealo link. Šeima, darželis, mokykla, universitetai, akademijos ir t. t. Kiekviena pakopa yra esminga, tai būtina suvokti.

Kai vertės yra savaime suvokiami dalykai, kai nereikia įrodinėti, kad skaityti žmogui svarbu, kad rašyti žmogui reikalinga, kad pagarba tėvų ir vaikų yra tiesiog žmogiškosios būties pamato dalis – tada galima kurti žmogų kaip sąmoningą kūrėją savojo pasaulio – atsakingo už save ir savąją aplinką, buitį ir būtį sau bei aplinkiniams.

Kūryba, kaip ir kultūra, neretai suvokiama pernelyg siaurai. Kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Jeigu tai nesuvokiama, kuriama nesąmoningai, tad ir sukuriama... kas? Dėl to daug nelaimingų žmonių, nes žmogus pašauktas kūrybai. O jeigu jaučiasi tik funkcijų atlikėjas – jis uždarytas, apribotas, sukaustytas.

Žmogus kaip gėlė turi išsiskleisti, kaip pumpuras pražysti ir žydėti. Kultūra – žydinčių gėlių laukas – mano linkėjimas jai ir mums – žmonėms.