Pixabay.com nuotrauka

Įžanga. Arba šiek tiek apie antis

Ar prisimenate jaunąjį Kolfildą? Tą, iš J. D. Salingerio  „Rugiuose prie bedugnės“?  Ir jo klausimą – vieną iš daugybės klausimų – taip ir likusių be atsako. „Aš gyvenu Niujorke, todėl galvojau apie tvenkinį, kuris yra Centriniame parke, netoli Pietinio išėjimo. Spėliojau, ar jis jau bus užšalęs, kai grįšiu, o jei taip, tai kur dėsis antys. Įdomu, kur jos dingsta, kai vanduo sušąla į ledą? Gal kas atvažiuoja sunkvežimiu, sugaudo jas ir nugabena į kokį zoologijos sodą? O gal jos pačios išskrenda kur nors?“

Jei Kolfildas gyventų šiais laikais, kažin ar jį kamuotų panašaus pobūdžio klausimai. Sėdėdamas ant suoliuko prie ledėjančio tvenkinio, nuo šalčio grumbančiais pirštais jis spaudytų išmanųjį. Dėl ančių likimo vargti ilgai nereikia...

Man rūpėjo kitas klausimas: kur dingsta knygos, kai skaitytojų širdys sušąla į ledą? Kitaip tariant, kur mes, knygiai, dedame (ne)mylimas knygas, tuštindami savo lentynas?

Buvau viena tų, kurie kategoriškai teigia: svarbiai knygai namuose vietos visada atsiras. Tik tas svarbumas... Augau, brendau, senau – keičiausi. Kai kurios knygos keitėsi ir vis dar keičiasi kartu su manimi. Gal beveik visos. Vienos nukeliavo banalybių žemėn, kitos priešingai – pasidengė išminties dulkėmis.

Pabandžiusi internete paieškoti atsakymo į klausimą „Kur iškeliauja knygos“, atsakymų beveik ir neradau. Bene įdomiausią, tikrai išsamų pasakojimą parašė žurnalistė Giedrė Milkevičiūtė. Po Vilnių ir kitus miestus pabarstytos ,,lesyklėlės”, bibliotekų mainų lentynos, bukinistų knygynai, interneto svetainės – tai jau nebe naujiena.

Ar tikrai?

Dovanų Karaliai

Kartą kitą esu patekusi į iškilmes, kuriose džiūgavo gražūs, protingi, turtingi, verslūs žmonės. Štai iš jų ir išgirdau „naujieną“: bibliotekos skursta, neverta į jas eiti. Jie visi tarė „bibliooootekos“, kirčiuodami ir neįtikėtinai ilgindami antrąjį skiemenį.

Netvirtinčiau, kad bibliotekos sprogsta nuo turto, tačiau pabandykime perskaityti bent dalį to, kas jose sukaupta. Vis dėlto ir bibliotekų darbuotojams turėčiau šiokią tokią pastabą: buvo laikai, kai jie iš tiesų dažnokai vartojo žodį „skurdas“, minėdami savo sudėtingą dalią. Skaitymo skatinimui tai nepadėjo – nė trupučio.

Dar tame pokylyje išgirdau pasakojimų apie „labdarą“. Kai miršta sena tetulė, jos asmeninė biblioteka gabenama į netoliese esančius... vaikų globos namus. Naiviai tikima, kad vaikams patiks serija „Drąsiųjų keliai“ – mes vaikystėje ją godžiai skaitėme. Taip, tikrai, skaitėme. Juk ten visada – beveik visada – būdavo kūrinys, verstas ar iš anglų, ar iš prancūzų kalbos. Vienas iš trijų. O kiti du? Jie pasakojo apie šaunius šnipus, milicininkus, slaptųjų tarnybų darbuotojus, besiaukojančius dėl socializmu alsuojančios tėvynės – Bulgarijos, Lenkijos, bet dažniausiai – Sovietų sąjungos.

„Atrinkau knygas, kurių man nereikia, ir išvežiau į Rytų Lietuvos mokyklas“, – kiek kartų esu girdėjusi apie „misionierių“ veiklą. Kitaip tariant, ne tik išsivaliau lentynas, bet ir pelniau geradario vardą... Juk dovanoju!

Miškuose prisiglaudusios nedidelės gimnazijos bibliotekininkė pasakojo, kad knygų atvežama daug – net dėžėmis. Ir visos senos – moraliai, vizualiai, kai kurios – net kenksmingos, agituojančios vis už tą pačią neaprėpiamą sovietinę tėvynę. Ir pabandyk jomis atsikratyti! Jas atvežė įtakingos politikės giminaičiai. Ką žinai, gal ateis patikrinti po metų kitų, ar gerai saugomos?  Neduokdie, politikė supyks.

Jei jūsų namuose glūdi daugybė knygų (manau, kad daugybė – kitaip kažin ar skaitytumėte šį rašinį), turite būti itin atsargūs, kviesdami svečius. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad, jei ankštame bute lentynos iki lubų, tai dar vienai (ir antrai, trečiai, dešimtai...) knygai vietos atsiras. Ir atsiranda – jei tą knygą renkuosi pati. Kas kita, kai kiekviena proga man įteikiama dovanotojui nebeįdomi, nebeaktuali, tiesiog nepaskaitoma dėl per smulkaus ar nublukusio šrifto knyga – klausykite, žmonės, nejaugi mano namai panašūs į šiukšlių konteinerį?

Šiukšlyno istorijos

Nemanau, kad trenks perkūnas iš giedro dangaus, kad prasmegsiu skradžiai žemėn, jei prisipažinsiu: taip, esu viena iš tų, kurie šį bei tą iš savo asmeninės bibliotekos pradangino būtent šiukšlių konteineryje. Tame, kuris skirtas popieriui... „Misija“ ne tokia jau lengva: vis dairiausi per petį, ar nestovi šalia stropūs piliečiai. O juk stovėjo – ne kartą...

„Tai gal duokite man tą knygą“, – pašaipiai ištarė pilietis, kai jau beveik atsikračiau labai raudonu leidinėliu. Jau tokiu raudonu – ir viršeliai, ir turinys... Ką darysi – atidaviau.

Esama stropių moteriškių. Jos savanoriškai perknisa konteinerius – visus, kiek tik pasiekia ranka. Norėčiau šiokios tokios konteinerių kultūros – jei jau įmečiau ten ką nors, tebūnie, telieka.

Nesulauksi!

Tos moterys ištraukia, iškelia, išrikiuoja nušiurusius drabužius, prarūgusius konservus, papelijusią duoną. Ir knygas... Šlamšto bibliotekėlė iš mano namų rikiuojasi ant konteinerio krašto – aš dėl jos kalta. Labai kalta.

Nežinau kas tos aktyvistės. Tikrai ne benamės. Gal tik moterys, šventai tikinčios, kad benamiai globojami būtent taip.

Apie benamystę kita kalba.

Ne kartą mačiau, kaip Žirmūnuose ant suoliukų tie žmonės sklaido surastą leidinį, ima skaityti, įsigilina... Regėjau, kaip retsykiais jie rausiasi bibliotekų mainų lentynose.

Negalima nemėgti benamių: lazdos, terbos ir tiurmos neišsižadėk. Galbūt jie pasičiumpa knygų glėbį laužui – tebūnie. Senoji, geroji Hectoro Malot knyga „Be šeimos“ kažin ar suliepsnos jų ugnelėje. O jei ir taip – tai „į temą“.

Man keisti ne benamiai. Keisti žmonės, kurie lieja ašaras skaitydami apie benamius, o juos sutikę – baidosi. Taip – tai visuomenės bėda ir liga, tai skaityklų, atvirų visiems, nelaimė, tai begalė graudžių, agresyvių, stulbinančių istorijų.

Tai – gyvenimas, nubloškiantis svajingą knygę ar knygių nuo debesų į žemę, tai – patirtis, kurios neišmainysi.

Mainai

Viešosiose (o ir kitose) bibliotekose įkurdintos mainų lentynos yra mano džiaugsmas. Man regis, pirmą kartą tokią pamačiau Kauno viešojoje bibliotekoje ir ilgai negalėjau patikėti: ką, ar tikrai? Galiu imti? Nieko pati nepalikdama? Paėmiau knygą tik tada, kai man ją darbuotojai  įteikė: imkite, imkite...  

Dabar man įdomios ne tik knygos, ten priglaustos, laikinai apgyvendintos. Įdomūs ir žmonės, po jas besirausiantys. Jie retokai išsineša tą ar kitą leidinį, bet atidžiai pavarto vieną, kitą, trečią. Padūsaudami ar pakikendami: kiek prisiminimų, kiek nuostabos!

Tos lentynos gelbėjo mane, kai Ignalinoje kūrėme namus. Šį tą skaityti atsivežėme, bet nedaug. Parsinešiau iš bibliotekos knygų, kurių nereikėjo kitiems. Po kurio laiko, kai atsigabenau savąsias, svetimas išnešiau. Ne visas. Spėju, kad „Rugiuose prie bedugnės“, padėjusi man pradėti šį pasakojimą, taip pat – iš mainų lentynos. Manąją, senesnio leidimo,  kažkas pasiskolino – visiems laikams. Tebūnie.   

Net šiandien, prieš pradėdama rašyti šį pasakojimą, Ignalinos viešosios bibliotekos lentynose pasirausiau. Ieškojau įkvėpimo. Ir radau. Mano rankose (ir mano namuose ilgam) – Justino Marcinkevičiau raštų V-tas tomas. 1983 metai, „Vaga“. Tiražas 30 000 egzempliorių. Kaina 1 rublis 90 kapeikų.

Ką galėjai už juos nusipirkti?

Mano sutuoktinis tvirtina: dvi taureles citrinų likerio, du puodelius kavos... Merginą jau gali kviesti į kavinę. Belieka priminti, kad jauno specialisto (ką tik baigė aukštąją, pradėjo dirbti) alga buvo 101 rublis, jei pasisekė – gal ir daugiau, net 120. 

Niekada neatsakysiu į klausimą, kur ištirpo 30 000 tiražas. Arba: kodėl Justino Marcinkevičiaus raštų nebuvo mūsų namuose. Matyt, todėl, kad pažinčių knygynuose neturėjome, kyšių nešti nemokėjome... Šis V-tas tomas man svarbus, nes jame proza. „Pušis, kuri juokėsi“. Tiek smerkta, tiek teisinta – bet ar tikrai tų žmonių, kurie apysaką atidžiai skaitė? Štai baigsiu šį rašinį ir atsiversiu V-tą tomą, ir perskaitysiu, ir pagaliau turėsiu savo nuomonę. 

Prisimindama anuos laikus, kai neva visi skaitė, gūžiuosi, net krūpčioju. Nei skaitė, nei ką. Tik šypt ir vypt knygyno vedėjai, tik dovanėlė jai iš po skverno, tik keli pataikaujantys žodžiai – knygą turi. Bet su prieskoniu: žeminaisi. Dėl deficito, dėl to, kad pasigirtum svečiams: turiu!

Kiek knygų mainų lentynose esu palikusi aš?

Daug. Labai daug. Barjero būta... Jis tirpo ir visiškai ištirpo, kai suvokiau: dalis mano atneštųjų keliauja į bibliotekos fondus – kokia laimė, nepražus! Šį tą pasičiupdavo skaitytojai – labiausiai apie mezgimą, virimą... O visa kita?

Kur iškeliavo?

Kelionė pas bukinistus

Vieną gražią vasaros dieną po senų knygų parduotuves nutariau pasidairyti ir aš. Palikau nuošalyje žymųjį „Mint Vinetu“, nėjau į Užupį. Ten – inteligentų sambūris, ten – renginiai, ten – kas kita...   

Labiau rūpėjo Lazdynai, Karoliniškės...

Ir ką jūs manote?

Lazdynuose, „Pelėdų knygose“, gavau retą progą: pasikalbėjau su viena iš pirkėjų apie Viktorą Dragunskį... Maniau, kad tik aš viena prisimenu šį rašytoją... Aktorių, cirko klouną... Nelabai kam bežinomą... Beje, Dragunskio kūrybos tą kartą knygyne nebuvo, bet geras pokalbis šiek tiek atstoja knygą.

Nusipirkau Bronės Katinienės „Ilgą kelionę“ – mokytojos, dėstytojos prisiminimus (2010 metai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Tobulai atitinkančius mano šių dienų tyrinėjimus. Bet tai kita, visai kita istorija...  Ak taip, išleidau 3 eurus. Niekada jų nepasigesiu. Ir dar... Kai kurias knygas ten dovanoja. Gausybę meilės romanų, begalę... Nemokami saldumynai. 

Knygynas „Geros knygos“ pakeitė vietą – radau jį Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, Spaudos rūmų kaimynystėje. „Salėje esančias knygas įkainuojate, kiek Jums jos atrodo vertos“ – štai kokį ten pamačiau užrašą.

Įkainuoju aš?

Pažįstu kelis jaunus žmones, kurie „Gerų knygų“ dėka naujuose savo namuose sukaupė orią biblioteką. Vyresnius privalau perspėti: nemanykite, kad visa tai, ko jums nereikia, knygynas nupirks. Šį tą priglausti gali. Renkasi jie – ne jūs.

Kalvarijų gatvės knygynui skirsiu kelis rūsčius žodžius. Tik įeinu – ir ką aš matau? Aido Jurašiaus „Akmenėlių pasakas“ už 5 eurus. Knyga puiki, tikrai verta penkių ar dešimties eurų. Bėda kita: ją išleido Fondas, savo leidinius dovanojantis. Dalinantis Knygų mugėse, renginiuose. Apie dovanojimą juodu ant balto rašoma ketvirtame viršelyje. Matyt, per smulkiomis raidėmis...

Arba: gal tų dovanų pažerta per dosniai, be atrankos, be nuovokos. Kartą kitą esu stebėjusi: Fondas dalina knygas beveik kaip plytas, ryšulių neišvyniodamas, net  nepasidomėdamas, ar apdovanotieji ras kur jas dėti.

Prie (ne)apleistų geležinkelių

„Šiandien tūkstančiai mūsiškių bastosi keliais, prie apleistų geležinkelių; iš pažiūros mes valkatos, bet mūsų galvose ištisos bibliotekos. Iš pradžių viskas vyko savaime. Kiekvienas turėjo kokią nors knygą, kurią norėjo atsiminti.“

Ar pamenate, kuri knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio pasakoja apie knygas?

Žinoma, Ray Bradbury ,, 451º Farenheito“. Manau, kad geležinkeliai ten įrašyti ne šiaip sau. Traukinys ir knyga – tartum giminiuojasi.

Traukiniais keliauju dažnai. Esu mačiusi ne vieną stotį. Knygos – štai ko jose trūksta. Ir stotyse, ir pačiuose traukiniuose. Ar įsivaizduojate, kaip mūsų kelionę paįvairintų dovanojamos, keičiamos, mainomos, kuo ramiausiai vagone paliekamos (arba namo pasičiumpamos) keliaujančios  knygos?

O pabaigai...

Vis dėlto reikėtų atsakyti į klausimą: kur jos iškeliauja? Atsakymas vienas vienintelis: bibliotekų nurašytos knygos keliauja į Grigiškes.

Esu girdėjusi ne vieną istoriją apie knygų kerštą. Štai viena bibliotekininkė, knygas tempdama į „paskutinę kelionę“, išsinarino ranką, kita paslydo ant laiptų, trečią naktimis aplankė vaiduokliški sapnai, o ketvirta...

O ketvirta prisiminė Bernardą Brazdžionį. Ir bandė deklamuoti pati sau jo žymiąsias eiles: „Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne“. Taip jau nutiko, kad padeklamavo kitaip: „Knygos miršta...“

Grįžusi namo ji  dar ilgai skaitė Brazdžionį, paliktą skaitytojų mainų lentynoje ir... nurimo.

Mes mirtingi  – žmonės, knygos, gėlės, bet ar įmanoma su tuo susitaikyti? Kas pagelbės? Žmonės ar knygos?  

Prie apleistų geležinkelių...